Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
EKONOMIKA

Termošokas nuo legionelių bakterijų neapsaugos

 
2017 03 20 9:19
Martynas Nagevičius Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Sostinės daugiabučiuose atliekamas termošokas – tik laikina priemonė. Tokiu būdu legionelių neišnaikinsime, nes šios bakterijos kaip tvirtovėse slepiasi gausiose vamzdynuose susidarančių kalkių nuosėdose“, – teigia Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.

Jo nuomone, labai reikalingas žingsnis šiuo metu būtų chemiškai pašalinti visas susikaupusias kalkių nuosėdas karšto vandens sistemose.

Vilniečius išgąsdino daugiabučių vamzdynuose aptiktos legionelių bakterijos, per trumpą laiką nusinešusios trijų žmonių gyvybes. Gyventojai ir politikai dėl kilusio pavojaus žmonių gyvybei ir sveikatai puolė kaltinti daugiabučių administratorius. Esą siekdami nepelnytai uždirbti jie specialiai taupė vilniečių sąskaita ir nešildė vandens iki reikiamos temperatūros, kurioje legionelių bakterijos žūva.

Visuomenės sveikatos specialistai įvertino, kad toks aplaidumas neleistinas, nepateisinamas ir nesuprantamas XXI amžiuje.

Ar tikrai kalčiausi dėl legionelių bakterijų protrūkio yra atsakomybės besikratantys daugiabučių administratoriai.

Apie tai „Lietuvos žinių“ pokalbis su energetiku Martynu Nagevičiumi.

– Legionelių aptikta ne tik senuose, bet ir naujos statybos daugiabučiuose. Ar vamzdynų amžius turėjo tam įtakos, ar vis dėlto didžiausia kaltė tenka vandens ir šilumos ūkį prižiūrėjusiems administratoriams?

Martynas Nagevičius: „Kažkada įstatymais išvarę šilumos tiekėjus iš šilumos mazgų, apkaltinę juos, kad jie specialiai „pripumpuoja“ daugiau šilumos į pastatus, dabar nuėjome į kitą kraštutinumą, kuris baigėsi žmonių mirtimi.“

– Legioneliozės išplitimo pagrindine priežastimi laikyčiau kai kurių pastatų šilumos mazgus eksploatuojančių įmonių ar žmonių siekį kiek galima labiau sumažinti gyventojų išlaidas šildymui. Sumažinus iš šilumos mazgo į vandens sistemą tiekiamo karšto vandens temperatūrą siekiama dviejų tikslų. Pirma, sumažinus vandens, tekančio cirkuliaciniais vamzdynais į kranus, temperatūrą, sumažėja šilumos nuostoliai cirkuliaciniuose karšto vandens vamzdynuose ir gyvatukuose. Taigi sumažėja bendras šilumos kiekis, tiekiamas į pastatą per įvadinį šilumos apskaitos prietaisą.

Antra, sumažinus karšto vandens temperatūrą, gyventojai butuose per kranus išleidžia daugiau karšto vandens. Pavyzdžiui, gyventojui išsimaudyti vonioje reikia 1 kubinio metro 36 laipsnių temperatūros vandens. Jeigu karšto vandens, atitekančio iš šilumos mazgo, temperatūra yra 55 laipsniai, o šalto vandens temperatūra – 10 laipsnių, gyventojui reikia sumaišyti apie 0,6 kub. metro „karšto vandens“ ir apie 0,4 kub. metro šalto vandens.

Bet jeigu iš „karšto vandens“ vamzdžio atiteka 36 laipsnių temperatūros „karštas“ vanduo, tada pilnai voniai 36 laipsnių vandens pasiruošti reikės viso kubo karšto vandens, o šalto vandens krano net nereikės atsukti.

Nuo vieno kraštutinumo – prie kito

– Vadinasi, kuo „karšto“ temperatūra žemesnė, tuo daugiau jo bus suvartota ir gyventojai daugiau sumokės. Išeitų, kad tiekėjas gali būti suinteresuotas žemesne tiekiamo vandens temperatūra?

– Dažniausiai skaičiuojamos šilumos kiekis, naudojamas pastato šildymui šildymo sezono metu. Dažniausiai pastate yra įrengtas tik vienas šilumos apskaitos prietaisas – ant įvado į pastatą. Pastate dalis šilumos naudojama karštam vandeniui pašildyti šilumokaičiuose, o kita dalis – pastatui šildyti.

Šilumos dalį karštam vandeniui pašildyti skaičiuoja karšto vandens srauto skaitikliai, – koks kiekis vandens pro juos prateka. Vandens kiekis matuojamas kubiniais metrais, padauginus iš norminio šilumos kiekio, reikalingo vienam kubiniam metrui karšto vandens pašildyti iki norminės 55 laipsnių temperatūros.

Realus šilumos poreikis pastato šildymui nesumažėja, tiesiog už pastato šildymą realiai daugiau sumoka tie, kas daugiau naudoja karšto vandens.

Net jei karštas vanduo pašildomas iki daug mažesnės temperatūros, vis tiek naudojami tie patys norminiai šilumos kiekiai. Taigi, sumažinus karšto vandens temperatūrą, realus šilumos kiekis, sunaudojamas karštam vandeniui pašildyti pasikeičia nežymiai (tiesiog realiai sunaudojama mažiau šilumos kiekvienam kubui vandens pašildyti, bet šildoma daugiau kubinių metrų vandens).

Tačiau padidėjus karšto vandens suvartojimo kiekiams ir taikant tas pačias normas, šilumos kiekis, skaičiuojamas karštam vandeniui šildyti, sąskaitose gyventojams išauga. O likęs šilumos kiekis, skaičiuojamas pastato šildymo poreikiams, sumažėja.

Esant tokiai lauko oro temperatūrai, kaip dabar, kai realus šilumos kiekis pastatui šildyti yra artimas realiam šilumos kiekiui, kuris sunaudojamas karštam vandeniui pašildymui, galima pasiekti, kad sąskaitose parodomas šilumos kiekis šildymui gali atrodyti artimas nuliui.

Šilumos mazgą prižiūrintis administratorius tokiu atveju, matyt, gali atrodyti, kaip „taupus“ ir gerai besitvarkantis, nors realiai taip visai nėra. Realus šilumos poreikis pastato šildymui nesumažėja, tiesiog už pastato šildymą realiai daugiau sumoka tie, kas daugiau naudoja karšto vandens.

– Įtaresni vilniečiai įžvelgtų, kad daugiabučio administratorius ir šilumos bei karšto vandens tiekėjas galėtų sudaryti draudžiamą susitarimą, kad manipuliuojant temperatūra, gyventojai išnaudotų daugiau vandens. Ar to nedraudžia įstatymai? Pagaliau, kas tai turi kontroliuoti ir kodėl susidarė tokios galimybės galbūt piktnaudžiauti?

– Kažkada įstatymais išvarę šilumos tiekėjus iš šilumos mazgų, apkaltinę juos, kad jie specialiai „pripumpuoja“ daugiau šilumos į pastatus, dabar nuėjome į kitą kraštutinumą, kuris baigėsi žmonių mirtimi.

Termošokas – laikina priemonė

– Ką reikėtų daryti?

Įstatymais išvarę šilumos tiekėjus iš šilumos mazgų, apkaltinę juos, kad jie specialiai „pripumpuoja“ daugiau šilumos į pastatus, dabar nuėjome į kitą kraštutinumą, kuris baigėsi žmonių mirtimis.

–Daug kalbama, kad reikia atlikti termošokus – trumpam užkeliant karšto vandens temperatūrą sistemoje. Tačiau turėtume suprasti, kad tai tik laikina priemonė. Tokiu būdu legionelių neišnaikinsime, nes šios bakterijos kaip tvirtovėse slepiasi gausiose vamzdynuose susidarančių kalkių nuosėdose.

Šių nuosėdų mūsų pastatų karšto vandens vamzdynuose yra daug, nes šaltas vanduo, prieš patekdamas į karšto vandens sistemas, kuriose yra pašilomas, nėra specialiai minkštinamas. Pastatuose nėra įrengtų vandens minkštinimo įrenginių. Taigi, po termošoko praėjus kelioms savaitėms, legionelių bakterijos vėl išplis po visą karšto vandens sistemą ir turėsim lygiai tokią pačią situaciją, kokią turime dabar, jei nieko nebus daugiau keičiama.

– Kokią siūlote išeitį?

– Labai reikalingas žingsnis šiuo metu būtų chemiškai pašalinti visas susikaupusias kalkių nuosėdas karšto vandens sistemose. Priminsiu, kad palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45 laipsniai. Žemesnėje nei 0 laipsnių ir aukštesnėje nei 60 laipsnių temperatūroje legionelės nesidaugina.

Todėl vėliau reikėtų vertinti, kas būtų pigiau: ar tiesiog užtikrinti, kad karšto vandens sistemose būtų nuolat palaikoma aukšta temperatūra (paduodamo karšto vandens – ne žemesnė kaip 60 laipsnių, o grįžtančio iš cirkuliacinio vamzdyno – ne žemesnė, nei 55 laipsnių). Aišku, tam tikrą laiką reikėtų atlikti termošokus arba įrengti vandens minkštinimo (nugeležinimo) sistemas ir vėliau vėl vykdyti termošokus ne rečiau, kaip kas tris mėnesius.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
EKONOMIKA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"