Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GAMTA IR AUGINTINIAI

Kalbininkai, pažvejokime

 
2017 09 09 6:13
Tulžio Ašakos nuotraukos

Mano žūklė anądien baigėsi greičiau, nei tikėjausi, nors žuvys ir kibo. Taip, taip – kibo. Iš anksto numačiau, kad anksti ryte geriau bus pradėti žūklę žiemiškai – vertikaliai, kaip gaudoma iš eketės. 

Ežere nesunkiai radau ešerius, tarsi būčiau iš vakaro juos ten pasidėjęs. Kibo gerai – žiebdavo vos masalas prie dugno priartėdavo. Ešeriokai – standartinių dydžių, jokių rekordų. Tačiau žūklę teko anksti baigti, nes iš pat ryto neapsirengiau žmoniškai – rytai vėsūs, o aš vienmarškinis išsiyriau. Vėjas buvo žvarbus ir piktas: neįstengęs žvejo nupūsti, džiaugėsi bent kiaurai perpūtęs.

Bet kaltos ir žuvys – ešeriai kibo kaip patrakę, griebė masalus taip, kad nebuvo kada šilčiau apsirengti, nors drabužių krepšyje turėjau. Kai susigriebiau sušalęs, buvo per vėlu. Jau įdienojus pradėjau jausti peršalimo simptomus – ėmė sukti kaulus, apėmė silpnumas ir drebulys. Ligos kankinamas neprižvejosi. Tad nelaukiau, kol nustipsiu ant balos, ir grįžau namolio.

Dabar kai prisimenu, tai elgiausi kaip visiškas besmegenis. O kur bus tos smegenys, jei aš vis ant bangų ir nuolat vėjui atsukęs tai vieną, tai kitą ausį? Kad ir kiek Dievo buvo įkrėsta košės, viską vėjas išpusto. Baigiau žūklę po antklode su termometru pažastyje ir snargliu po nosimi. Nors žvejams paprastai aktualu svoriai ir ilgiai, bet šį kartą neminėsiu, kokio ilgio buvo termometras ir kiek svėrė snarglys.

Kelias dienas stipriai karščiavau ir bekarščiuojant į galvą prilindo visokių gauruotų minčių apie žuvis, žūklę, žvejus ir žvejų kalboje įsišaknijusius svetimus žodžius – barbarizmus ir skolinius.

Viskas prasidėjo nuo žodžio vobleris. Nors sklinda kalbos, kad yra patvirtintas jo lietuviškas atitikmuo – viliokas –, bet man šis žodis visiškai netinkamas, nes neatspindi po vandeniu masalo sukuriamų judesių ir tikrųjų ypatumų. Vobleris turėtų būti labiau siejamas su žodžiu klibėti (vobble – angl.), tad gal tiktų versti – klibena ar klibis.

Gan gerai viliojantis masalas galėtų būti ir viliokas, tačiau viliojimas labiau atitinka anglų kalbos žodžio lure reikšmę – visus masalus apimantis pavadinimas. Tą žodį jau turime – masalas. Tad vardan eksperimento siūlau: tegul vobleris bus vadinamas klibena arba klibiu.

Jau turbūt supratote, kad aš vietoje lietuvių kalbos patriarcho J.Jablonskio jus lietuviškai kalbėti mokysiu.

Kažkada kalbininkams pavyko sierčikus vykusiai pavadinti degtukais, atsirado ir daugiau naujų žodžių – laikrodis, būdvardis, įvardis, dviratis. Smagu, kad atradome žiniasklaidą ir vos prieš metus – smailę (vietoje špiliaus). Bet ne visada kalbos specialistai pataiko į taikinį ir suranda reikšmę atspindintį, paskirtį nusakantį, vartoti patogų lietuvišką žodį. Antai vaizduoklis vietoje monitoriaus taip ir neprigijo. O visai neseniai kažkokie galvočiai pasiūlė vietoje naminės ar krūminės vartoti samagoną. Jei mokytiems žmonėms taip nesiseka, tai padėkime jiems – kurkime žodžius ir nelaukime, kol „samagonščikai“ tars nuosprendį. Jie vis tiek dažnai numoja ranka: žodis esą jau seniai vartojamas, todėl laikytinas lietuvišku...

Tad tarkime, kad vobleris – klibena – yra tik viliokas, bet ir tų klibenų juk yra visokių.

Štai mano naujadarai žvejams gerai žinomiems įvairiems masalams pavadinti: popper – čiapsė, čiapsys, čiapsiulė ar pokšė, pokšys, pokšiulė; walker – čiūžė, šliūžė; glaider – slunkis, slanka ar sliuogė; crawler – irklakojis; krenk – virbalas, virbis, virbulis, virplys, virblys ar virbė; tvister jau pavadintas – virpė, bet siūlyčiau tiksliau – sliekvirpė, sliekena, o ripper – žuvena; spinerbait – sukrinė.

Swimbait gali būti gyvatainis, gyvata ar žaltys, nes šie masalai juda panašiai kaip gyvatė. Juk niekas nevartotų tokio žodžio kaip gyvatjudis, o žaltys tikrai turi daugiau šansų. Manote, kad negalima taip vadinti, nes žaltys yra roplys? Klystate. Antai kompiuterio pelė – visai ne pelė ir guli ji ne ant kilimėlio. Nesusimąstėte? Tęsiu: po kaklu ryšime peteliškę, drabužį susegame žiogeliu, o mašinos ir motociklai turi sparnus.

Akivaizdu, kad dažnai vienus daiktus vadiname kitų daiktų vardais ir nuoseklios logikos ne visada rasime, todėl vinguriuojantį kaip gyvatė swimbaitą galima vadinti ir žalčiu arba gyvate. Gyvatė – amžinai gyva? Tada amžinai mirštančią žuvį imituojantys ir kol kas bendro žodžio jiems apibūdinti neturintys masalai bentminnow ar megabass dying fish gali būti vadinami mirtake (mirti) arba gaištake (gaišti).

Yra ir daugiau žodžių, kurie prašosi būti keičiami – jais žvejai vadina įvairiausius žūklės rakandus: daunriger – gramzdynė arba įlaidas. Sonarą nederėtų vadinti gylmačiu, nes jo viena iš pagrindinių funkcijų – rodyti žuvis, tad siūlau vadinti žuvisekiu arba žvelgikliu.

Žūklavimo būdai taip pat gali būti pavadinti lietuviškai: tvičingas – greitakirta, kertatimpis ar kapoklė; dropšotas – purtadauža, kratvilkis, kratpurtys ar pakrata; džigavimas – dugnadauža, padauža.

O spiningas? Siūlau – plėšrinė. Šitas žodis tikrai nejuokingas ir logiškas, kaip ir dugninė, plūdinė, muselinė. O kaip pavadinti suspending voblerį? Siūlau – pagrimzdas.

Bet kas išvers žvejų žodį parazitą kukanas? Štai variantai: žuvisaitis, žuvikilpė, virvė-pavirvė; jei veriate – vėrinys,vertinys; jei veriate ant kilpos – kilpinys, kilpinė, pokilpė, pakilpė, kilpulė; jei žuvį velkate paskui – vilkinys, vilktinė, žuvavilkis ar vilktas, vilkutas; jei žuvį prisegate – seginys.

Turime ir kitokių žvejų kalbos perlų. Dažnai tenka girdėti net per televiziją sakant – ant ko pagavai. O reikėtų klausti, ką griebė. Teko girdėti, kaip masalą vadino jauku, o juk jaukas – tai biralas, pašaras prijaukinti.

Voblerius dabar visi žvejai muša, muša ir „išmuša“. Gerai, kad neužmuša. O kai kuriems gudragalviams priekinis masalo žiedelis tapo „užvedimo žiedeliu“ (zavadnoje kalco – rus.). Prisiskaitę rusiškų rašalų apie žūklę žvejai masalus apžuvina, o gaudančiųjų ant žyvco jau nesuskaičiuosi. Ausys svyla klausant taip kalbančiųjų. Visų nuostabiausias perlas – čeburaška – dvikilpis, arba išardomas svarelis. Bent jau kulverstuku vadintų, bet man ir toks vertimas visiškai netiktų.

Vargu ar rastume, kas būtų svarbiau už lietuvių kalbos išsaugojimą. Siūlau visiems rimtai susimąstyti ir kartu smagiai pasijuokti, o kam pavyks – naują žodį sugalvoti ir padovanoti Lietuvos žvejams. Jeigu žodis bus patogus, informatyvus, tai ir mielas be jokių ministerijos isterijų.

Juokinga? Ne – smagu. Mūsų kalba, mūsų žodžiai, mūsų masalai ir mūsų žūklė. Kaip norėsime, taip vadinsime. O kalbininkams linkiu spėti kartu – siūlyti naujadarus ir rasti laiko pažvejoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GAMTA IR AUGINTINIAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"