Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

„Dumkit į Lietuvą, kol dar niekas negaudo!“

 
kulturosbarai.lt nuotraukos

„8000 kilometrų – Altajaus krašto atstumas nuo Kauno – per 13 dienų atliko kelionę neturėdama jokio bilieto, jokio pažymėjimo. Jaučiasi, pamačiusi Lietuvą, kaip sapne. Ima baimė, kad už pabėgimą nepakliūtų“, (1) – rašyta viename dienoraštyje apie tremtinės sugrįžimą 1948 m. gegužę (tiesa, atstumas iki Altajaus krašto gerokai trumpesnis). Panašių žinių apie pabėgimus iš tremties gana daug publikuotuose dienoraščiuose ir atsiminimuose.

Žmonės grįždavo pakeleivingais krovininiais sąstatais, dalį kelio įveikdavo pėsčiomis, turintys pinigų parvykdavo keleiviniais traukiniais, parskrisdavo lėktuvais. Pastarieji atvejai ypač glumino sovietinius pareigūnus, nes galiojo labai griežta bilietų įsigijimo tvarka. Bėgliai, ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos žydai, lenkai, rusai, grįždavo ir su šeimomis, ir pavieniui.

Žmonės grįždavo pakeleivingais krovininiais sąstatais, dalį kelio įveikdavo pėsčiomis, turintys pinigų parvykdavo keleiviniais traukiniais, parskrisdavo lėktuvais. Bėgliai, ne tik lietuviai, bet ir Lietuvos žydai, lenkai, rusai, grįždavo ir su šeimomis, ir pavieniui.

Pirmieji nelegaliai grįžti ryžosi 1941-ųjų tremtiniai, vėliau į gimtinę bėgo ir pokarinių trėmimų aukos, kol sovietų režimas dar nebuvo smarkiai sugriežtinęs pabėgimų prevencijos. Šio straipsnio tikslas – pasitelkus tremtinių dienoraščius ir atsiminimus, Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) fondus, ištirti, kokios buvo tremtinių bėgimo į Lietuvą paskatos ir mastas, kaip jie mėgino slapstytis Tėvynėje, ko griebėsi sovietų valdžia, siekdama nutverti bėglius, kad vėl juos represuotų. Ši tema iš esmės nauja lietuvių istoriografijai, kurioje vyrauja trėmimų masto ir organizavimo, trauminės patirties tyrimai. Bene pirmasis apie bėglius prabilo Rimvydas Racėnas, pats pabėgęs iš tremties, surinkęs ir paskelbęs panašaus likimo žmonių atsiminimus.(2) Tremtinių nelegalaus grįžimo atvejai, kai kurie statistiniai duomenys minimi leidiniuose apie trėmimus ir našlaičių parvežimą į Lietuvą.(3)

Tremtinių bėgimo į Lietuvą paskatos ir mastas

Po visą plačią Sovietų Sąjungą 1944 m. vasarą iš garsiakalbių ėmė sklisti radijo pranešimai apie Raudonosios armijos užimamus Lietuvos miestus. Nepaprastai sunkius karo metus išgyvenę tremtiniai jų klausėsi, apimti prieštaringų jausmų, nedrąsiai vildamiesi pagaliau grįžti į gimtinę. „Karui pasibaigus, Lietuva priartėjo“,(4) – rašė viena 1941-ųjų tremtinė. Visoje SSRS tikėtasi, kad režimas taps švelnesnis. Žmonės ėmė susirašinėti, kai kurie ryžosi aplankyti ištremtus saviškius. Nors Lietuva buvo nualinta karo, tremtinius pasiekdavo artimųjų siunčiamos maisto produktų, drabužių, vaistų siuntos, piniginės perlaidos. Daugeliui tai padėjo įveikti badą ir baisius nepriteklius, net susitaupyti pinigų kelionei atgal.

Bene pirmasis realus laisvės dvelktelėjimas buvo žinia apie atvykėlius iš Lietuvos, jie 1945 m. pabaigoje-1947 m. tremties vietose ieškojo našlaičių, kuriuos turėjo parvežti į gimtinę. Nors Lietuvos SSR AT Prezidiumo buvo įpareigoti pasirūpinti tik tais, kurie atsidūrę vaikų namuose, parvežė ir pilnamečių, ir tėvus turinčių vaikų, kuriuos motinos išsiuntė giminėms.(5) Neretai artimieji patys važiuodavo į tremties vietas, kad parsivežtų savo šeimos narius, bent jau vaikus.

Žinia apie našlaičių grąžinimą paskatino tremtines siųsti prašymus SSRS valdžios institucijoms, Lietuvos SSR AT prezidiumui, jos pirmininkui Justui Paleckiui. Motinos maldavo leidimo sugrįžti, kad galėtų auginti Lietuvoje svetimiems paliktus, našlaičiais tapusius savo vaikus, arba prašė leisti grįžti iš tremties su vaikais, kad šie galėtų mokytis gimtąja kalba.(6) Gavusios neigiamą atsakymą, jos stengėsi išsiųsti į Lietuvą bent nepilnamečius vaikus, nes tremtyje jų laukė vien skurdas ir nutautėjimas, arba visa šeima bandydavo grįžti nelegaliai.

Kita paskata ryžtis kelionei namo buvo žinia, kad lageriuose kalintiems vyrams jau leidžiama grįžti į Lietuvą. 1941 m. birželį į SSRS gilumą tremiamus „socialiai pavojingus elementus“ – suaugusius vyrus ir šeimų galvas – pakeliui atskirdavo ir įkalindavo pataisos darbų lageriuose. 1946 m. amnestuoti vyrai ėmė grįžti į Lietuvą, o apie tai sužinoję šeimų nariai ryždavosi bėgti iš tremties vietų.(7) Represiniams organams trūko nurodymų, kaip elgtis su tokiais bėgliais. Juridiniu požiūriu situacija buvo miglota ir tada, kai ėmė nelegaliai grįžti po karo ištremtos partizanų ir jų rėmėjų šeimos.

Antai Švenčionių apskr. milicija 1948 m. pranešė vidaus reikalų ministrui, kad bent 25 iš 48 šeimų nariai nelegaliai grįžo pas vyrus ar tėvus, dėl kurių dalyvavimo ginkluotame pasipriešinime artimieji buvo ištremti, bet dabar partizanai jau išėję iš pogrindžio, legalizavęsi, „dirba visuomenei naudingą darbą“.(8) SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas Ivanas Serovas 1949 m. liepos 14 d. išleido potvarkį nr. 1/8599, nurodydamas, kad legalizuotų partizanų (režimo pareigūnų terminais – „banditų“) šeimų nariai paleidžiami iš tremties tiktai gavus Ypatingojo pasitarimo prie SSRS VRM leidimą.(9) Greičiausiai šis nurodymas taikytas, tiriant sulaikytų asmenų bylas, o tremtiniams apie jį nebuvo pranešta.

Tremtiniai bėgo į Lietuvą ir dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų – šeimos, dažniausiai vien moterys su vaikais, badavo ir šalo atšiauriame Sibiro klimate. Sistema buvo žiauri – ištremta tūkstančiai kūdikių ir vaikų, šeimos gyveno sugrūstos po kelias į ankštus palaikius būstus. Moterys ir paaugliai buvo priversti už skurdų davinį ir išperkamas duonos korteles dirbti nepaprastai sunkius fizinius darbus (kirsti medžius, klampoti į darbą už daugybės kilometrų).

Iš Lietuvos atsivežtus drabužius, patalynę, įrankius mainydavo į maistą, kad prasimaitintų. Sunkiausia lemtis teko 1941 m. tremtiniams, nes karo sąlygomis visa Sovietų Sąjunga gyveno pusbadžiu. Tačiau ir ištremtieji po karo daugelyje vietų pateko į gyvenimui menkai pritaikytas sąlygas, badavo. „Nebuvo ko valgyti, mitom vien žole, nes Parčios gyvenvietėje [Sverdlovsko sr. – R. L.] išlaikytiniams ir vaikams duonos kortelių nedavė“,(10)– taip 1945-ųjų tremtinė atsakė į tardytojo klausimą, kodėl pabėgo. Iš 1249 lietuvių (356 šeimos), 1945 m. ištremtų už poliarinio rato, į Komijos ASSR, 1946–1948 m. pabėgo 244, buvo paleisti 92 (iš jų 67 vaikai atiduoti giminių globai į Lietuvą).(11)

Bene pirmasis realus laisvės dvelktelėjimas buvo žinia apie atvykėlius iš Lietuvos, jie 1945 m. pabaigoje-1947 m. tremties vietose ieškojo našlaičių, kuriuos turėjo parvežti į gimtinę.

Ryžtą bėgti skatino Tėvynės ilgesys ir nuogirdos, pasiekiančios tremtinius: „1946 m. vasarą pasklido gandas, kad esą NKVD dar neturinti įsakymo tremtinių gaudyti, jei jie kartais pradėtų bėgti į savo gimtines“,(12) – rašė atsiminimuose viena tremtinė. Atsirado sėkmingai pabėgusiųjų, kurių patirtis drąsino kitus: „Jau ir iš mūsų pajudėjo Tėvynėn. Aiškaus nieko. Išvyksta slaptai, nesisako. Kaip su dokumentais irgi nežinau. Vienas tik aišku – išvyksta su daug pinigų. Jau ir iš vietos esą parašę. Vyksta pavieniui vienas, kitas.“(13) „Taip ir pradėjo dumti tremtiniai namo. Ne dešimtimis, šimtais, o po vieną ar po du tris susitarę.“(14) Kai kuriose tremties vietose net atsirado grįžimo organizatorių – pavyzdžiui, Syktyvkare (Jakutijos ASSR) motinas su vaikais ragino bėgti lietuvis tremtinys M., palydėdavęs jas iki pat Vilniaus.Ū15)

Bene pirmasis iš represuotųjų 1941-aisiais grįžo panevėžietis Polonskis. Iš Kansko lagerio (Krasnojarsko kr.) patekęs į Maskvą kaip specialistas elektrotechnikas, jis sugebėjo pabėgti ir per 3 mėnesius 1943 m. žiemą grįžo į Lietuvą. „Motina jo neatpažino – taip buvo sublogęs“,(16) – rašė dienoraštyje kanauninkas Povilas Dogelis. 1944 m. viena pirmųjų nelegaliai grįžo Magdė Adomauskienė, 1941-aisiais ištremta iš Kretingos apsk. Jai pavyko iki 1949 m. rudens išsislapstyti Mosėdyje.(17)

Sunku pasakyti, kiek pabėgimų buvo sėkmingi. Į Krasnojarsko kr., Buriatijos-Mongolijos ASSR, Irkutsko, Tomsko, Molotovo ir kt. sritis 1945 ir 1948 m. buvo ištremta 14 048 lietuvių šeimos, 47 534 asmenys. Iki 1948 m. lapkričio pabėgo 1659 tremtiniai, iš jų 975 buvo sulaikyti, 684 – ieškomi.(18) Rusų istoriko Viktoro Zemskovo duomenimis, SSRS mastu iš 85 985 žmonių, kurie 1941–1949 m. pabėgo iš tremties vietų, iki 1950 m. sausio 1 d. buvo sugauta net 78 620.(19) Dažniausiai bėgdavo „ukrainiečių nacionalistai“ (tarpukariu veikusios organizacijos OUN nariai) – 4,39 proc. ištremtųjų; SSRS kilmės vokiečių pabėgo 2,63 proc.; vadinamųjų „vlasovininkų“, kurie kariavo vokiečių pusėje, – 2,07 proc.; ištremtųjų iš Krymo – 1,73 proc.; asmenų, o 1945–1948 m. ištremtų iš Lietuvos, – 1,23 proc.(20) Šie skaičiai greičiausiai apytiksliai, nes ieškomųjų sąrašuose paprastai atsidurdavo tik šeimos galva, nepilnamečių apskaita nebuvo tokia griežta. Be to, į šią statistiką įtraukus 1941-ųjų tremtinius, bėglių procentas būtų gerokai didesnis. Kai kurie ne kartą mėgino laimę grįžti namo.

Bėglių gyvenimas sovietinėje Lietuvoje

Iki 1948 m. Lietuvos SSR valdžia į nelegaliai grįžusius tremtinius žiūrėjo gana atlaidžiai. Režimas dar nebuvo nusistovėjęs, be to, dalis 1941 m. deportuotųjų grįžo legaliai po amnestijos arba pripažinus, kad į tremtinių sąrašus jie pateko atsitiktinai.

Gavusios neigiamą atsakymą, jos stengėsi išsiųsti į Lietuvą bent nepilnamečius vaikus, nes tremtyje jų laukė vien skurdas ir nutautėjimas, arba visa šeima bandydavo grįžti nelegaliai.

Bėgliai elgdavosi įvairiai. Absoliuti dauguma gyveno be dokumentų, slapstydamiesi pas artimuosius, matyt, vildamiesi greitų politinių permainų. Antri stengėsi gauti fiktyvius dokumentus ir legalizuotis. Treti siekė įsidarbinti arba stojo mokytis į įvairias mokyklas, labai neviešindami, bet ir neslėpdami fakto, kad grįžo iš tremties. Dar kiti autobiografijose rašydavo, kad prieš pat nacių okupaciją 1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą, todėl turi ten išduotus dokumentus.

Sunkiausia buvo vadinamųjų nelegalų padėtis. „1949 m. vasario mėnesį lėktuvu pabėgome iš Jakutijos ir laimingai pasiekėme Lietuvą. Netrukus pradėjo mūsų ieškoti. Dokumentų jokių neturėjome. Slapstėmės pas gimines ir pažįstamus. Ne kartą teko su sergančia Motina skubiai keisti pastogę, kai kildavo įtarimas, kad mūsų buvimas jau pastebėtas“,(21) – atsiminimuose rašė Dalia Grinkevičiūtė, kurią 14-metę 1941 m. ištrėmė su motina ir broliu. Daug bėglių buvo kilę iš kaimo, tad grįžę apsigyvendavo artimųjų namuose ir padėdavo jiems ūkyje. Neturintys tokių galimybių eidavo per kaimus, apsistodami „kur dienai, kur dviem“, „po parą, po savaitę, kas kiek laikė“.

Žmonėms, įveikusiems tūkstančius kilometrų iki Lietuvos, pritrūkdavo ryžto palikti gimtąsias vietas – daugumą suėmė toje pačioje apskrityje, iš kurios buvo ištremti. Tik vienas kitas grįždavo su galiojančiais dokumentais (nuslėptu lietuvišku pasu, už kyšį gavę pažymą, kad yra išleisti į laisvę). Nelegalai gyveno nuolatinėje baimėje, mirę neturėdavo net savo kapo. „Nežinomi kapai... Kiek jų buvo ir dabar tebėra Lietuvoj...“(22) – rašė Dalia Grinkevičiūtė, kuriai teko savo motiną palaidoti namo rūsyje, karstą padarius iš spintos... Palaidojimai kapinėse būdavo įslaptinami. Dukart iš Syktyvkaro bėgusios Otilijos Butkevičiūtės amžino poilsio vietą Tytuvėnuose 1967 m. aplankiusi likimo draugė, išsislapsčiusi Ukrainoje, liūdnai konstatavo: „Jokio paminklo ant jos kapo nepastatė. Net užrašo nėra.“(23)

Lietuvos SSR milicija ir saugumas iki 1948 m. nebuvo gavę aiškaus nurodymo gaudyti bėglius, įvairiose nusikaltėlių paieškos suvestinėse dar nebuvo grafos „pabėgusieji iš tremties vietų“. Į sugrįžėlius pakančiai žiūrėjo ir valdžios atstovai. Antai su motina ir seserimi iš Altajaus krašto nelegaliai grįžusi Vanda Jazdauskaitė-Jakštienė rašė: „1947 m. atvykome į Telšius pas mamos seserį, ten nuėjome į pasų skyrių, pasakėme, iš kur atvykome, liepė atnešti metrikus, ir taip gavome pasus.“(24)

1947-ųjų sausį nelegaliai iš Altajaus kr. grįžęs Antanas Jasinevičius, kai po 3 metų buvo suimtas, tvirtino, kad Rokiškio milicijai iškart pasisakė, iš kur atvykęs, ir gavo pasą.(25) Nelegaliai iš tremties su keturiais vaikais grįžusi Anelė Katilienė gana drąsiai ieškojo darbo Utenos apskr. kadrų skyriuje ir Švietimo ministerijoje, vėliau įsidarbino mokytoja Tauragnų vidurinėje mokykloje.(26) Kai kam pavyko įsidarbinti vykdomuosiuose komitetuose, net ministerijose. Jauni tremtiniai siekė tęsti mokslą gimnazijose, stojo į aukštąsias mokyklas. Vis dėlto taip „įžūliai“ elgtis ryždavosi ne daug kas.

Moterų padėtis buvo lengvesnė – jos be didesnių kliūčių gaudavo naujus dokumentus, pasinaudodamos gimimo metrikais arba civilinės metrikacijos biurų išduotais jų išrašais, žinoma, mergautinėmis pavardėmis.

Moterų padėtis buvo lengvesnė – jos be didesnių kliūčių gaudavo naujus dokumentus, pasinaudodamos gimimo metrikais arba civilinės metrikacijos biurų išduotais jų išrašais, žinoma, mergautinėmis pavardėmis. Netekėjusios stengdavosi ištekėti, kad pasikeistų pavardes, pasitaikydavo ir fiktyvių santuokų. Nepilnamečiai gaudavo pasus pagal gimimo metrikus, o jų neturintys bandydavo legalizuotis nustatyta tvarka. „Įsisuko karuselė: gimimo metrikų, kurių, žinoma, nerasta, paieškos, kelios medikų komisijos gimimo metams patvirtinti ir visa kita biurokratija“,(27) – atsiminimuose rašė Napalys Augulis, su draugu pabėgęs iš tremties Komijos ASSR, kur su motina, senele ir broliu buvo ištremtas 1945-aisiais. Grįžęs 1947 m. ir apsigyvenęs pas dėdę, po biurokratinės procedūros gavo paskendusio berniuko metrikus, jo vardu ir vadinosi visą gyvenimą.

Nemažai bėglių patys grįždavo į tremties vietas, ypač po 1948–1949 m. kolektyvizacijos ir naujos trėmimų bangos. Įsikurti Lietuvoje tuomet buvo nepaprastai sunku, o tremtyje jau turėjo nuolatinį darbą, užgyventą šiokį tokį turtą... Išvengti lagerio ir grąžinimo į tremties vietą buvo galima nebent užsitikrinus įtakingų asmenų užtarimą arba sutikus bendradarbiauti su saugumu. Kai kurie, vengdami įkalinimo, atsidūrę padėtyje be išeities (tarkime, moterys, grįžusios su 3 ar 4 vaikais), priimdavo enkavėdistų keliamas sąlygas.

Sulaikyti bėgliai išbandė ir kitą būdą, kaip likti gimtinėje, – patys arba per giminaičius, įtakingus pažįstamus siųsdavo prašymus Lietuvos SSR AT Prezidiumui, MT, vidaus reikalų ministrui, kitiems aukštiems pareigūnams, prašydami leidimo gyventi Lietuvoje. Nežinia, kiek tokių prašymų buvo patenkinta, nes pabėgimo aplinkybių bylas siųsdavo Ypatingajam pasitarimui prie SSRS VRM, galutinį nuosprendį priimdavo jis. Vis dėlto ryšiai su veikėjais, padariusiais karjerą sovietinėse institucijose, ne vienam padėjo išvengti pakartotinių represijų. Pavyzdžiui, Tiesos žurnalistui Jonui Dovydaičiui pavyko užtarti savo seserį Laimą, pabėgusią iš tremties 1947 m., nors paaiškėjo, kad ir jis pats, 1944 m. atlikęs bausmę lageryje ir išsiųstas gyventi į Totorijos ASSR, grįžo į Vilnių, pažeisdamas pasų režimą. (Vasario 16-osios Akto signataro Prano Dovydaičio šeima buvo ištremta 1941 m.)(28) Iš tremties 1947 m. pabėgusi Šapokienė (dvi dukras jau anksčiau nelegaliai parsivežė jos vyras) išsaugojo laisvę, užtarus rašytojui Teofiliui Tilvyčiui.(29) Ketinantys bėgti ar vykstantys išpirkti savo artimųjų neretai pasirūpindavo gauti valsčių, miestų vykdomųjų komitetų raštus, kad vietos valdžia neprieštarauja dėl tremtinio grįžimo į buvusią gyvenamąją vietą.

Režimo represijos

Tremtinių galimybes pabėgti varžė SSRS VRM spec. komendantūros, kurių žinioje jie buvo. Suaugusieji privalėjo jose registruotis kas mėnesį ar kas tris mėnesius. Vis dėlto nuošaliose gyvenvietėse, ypač atšiauriame klimate, šios tvarkos laikytasi, matyt, nelabai griežtai. Karo metais kai kur jos net atsisakyta. Tai drąsino tremtinius bėgti. Tremties vietų spec. komendantūros ieškodavo bėglių, pasitelkdamos agentus, perimdamos laiškus, neapdairiai siunčiamus tremtyje likusiems artimiesiems. Nustatę bėglių adresus, komendantai Lietuvos SSR apskričių, iš kurių tie asmenys buvo ištremti, VRM skyriams siųsdavo vadinamąsias „paieškos užduotis“ (орентировки). Taigi bėglių paiešką vykdė tų vietovių, iš kurių jie buvo ištremti arba kuriose gimė ir galėjo turėti giminių, milicija.

1948 m. požiūris į nelegaliai grįžtančius tremtinius kardinaliai pasikeitė – organizuojant naujus plataus masto trėmimus, represinėms struktūroms nurodyta užtikrinti pabėgimų prevenciją. Siekta sustiprinti bėglių paiešką, įbauginti tremtinius itin griežtomis bausmėmis. Antra vertus, Sovietų Sąjungos mastu dešimtis tūkstančių pabėgusių ir nelegaliai iš nežinia kokių pajamų gyvenančių žmonių represinis režimas priskyrė nusikalstamam pasauliui. Dar 1945 m. sausio 8 d. SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą, pagal kurį pabėgusieji iš lagerių ir tremties vietų prilyginti banditams ir kontrrevoliucionieriams, o jų bylas Ypatingasis pasitarimas prie SSRS VRM svarstydavo neteismine tvarka. Kasmet rengtos specialios bėglių gaudymo operacijos, buvo stiprinamos užkardos, griežtinama baudžiamoji atsakomybė. Dirbta ir kabinetuose, ir su agentūra. Be to, imta rengti plataus masto paieškos reidus.

Bene pirmąją bėglių gaudymo akciją Lietuvoje sovietų valdžia suderino su 1948 m. gegužę vykdyta didele trėmimo operacija. Gegužės 20 d. milicijos skyriai gavo VRM telegramas su nurodymu, kad per 24 val. suimtų visus asmenis, pabėgusius iš tremties(30) (jų sąrašai jau buvo pasiekę milicijos skyrius kaip „paieškos užduotys“). Nežinia, ar buvo organizuota speciali paieška – greičiausiai suėmė tuos, kurie slapstėsi pas tremiamus artimuosius. 21 suimtąjį išvežė kartu su tremtiniais gegužės 22-ąją, dar 64 – kitą dieną.(31)

Netrukus, 1948 m. birželio 16 d., Lietuvos SSR VRM gavo dar vieną griežtą direktyvą – SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas, apkaltinęs, kad bėglių gaudymui neskiriama reikiamo dėmesio, nesiimama ryžtingų paieškos priemonių, nurodė, kad respublikoje nebaudžiamas slapstosi 721 tremtinys, 1945 m. pabėgęs iš Kazachijos SSR, Komijos ASSR, Altajaus krašto, Molotovo ir Sverdlovsko sričių. Juos sulaikyti įsakyta per 15 dienų.(32) Vykdydama šią direktyvą, VRM surengė plataus masto operaciją, kurios terminas pratęstas iki liepos 15 d. Sulaikytus bėglius planuota suvežti į Šiaulius, o iš ten deportuoti traukiniais. Suimta 120 žmonių – 32 vyrai, 63 moterys, 25 vaikai. Lydimus konvojaus, liepos 29 d. juos išvežė į Rusijos gilumą.(33) Sulaikyti suaugusieji už pabėgimą būdavo baudžiami 3 metais pataisos darbų lageryje, vėliau grąžinami į ankstesnę tremties vietą (radau bylą moters, kuri pati grįžo į Sibirą, bet apsigyveno ne ten, iš kur pabėgo, todėl buvo vėl represuota). Nepilnamečius (iki 16 metų amžiaus) iškart grąžindavo į tremties vietas, net jei ten nebūdavo jų šeimos narių. Lietuvoje leisdavo likti vien mažamečiams – juos perduodavo giminėms arba apgyvendindavo vaikų namuose.

Griežtinant baudžiamąją atsakomybę, 1948 m. lapkričio 26 d. SSRS AT prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl asmenų, iškeldintų į nutolusius Sovietų Sąjungos rajonus Tėvynės karo metu, baudžiamosios atsakomybės už pabėgimus iš privalomo ir nuolatinio apgyvendinimo vietų“. Jame nurodyta, kad tie žmonės yra iškelti „amžinai“, o už pabėgimą numatyta bausmė – 20 metų katorgos. Asmenims, slepiantiems bėglius arba padedantiems pabėgti ir įsikurti, grėsė 5 metai nelaisvės.(34) Tokių griežtų bausmių baimė smarkiai sumažino pabėgimų skaičių – 1948 m. iš spec. gyvenviečių pabėgo 6863, o 1949 m. net 4 kartus mažiau – tik 1723 žmonės.(35)

1948–1949 m. sandūroje visoje Sovietų Sąjungoje ieškota maždaug 19 550 asmenų, pabėgusių iš tremties.

1948–1949 m. sandūroje visoje Sovietų Sąjungoje ieškota maždaug 19 550 asmenų, pabėgusių iš tremties. Jų paieška sustiprinta ir Lietuvos SSR – milicijos skyriai turėjo sudaryti bėglių kartotekas, parengti individualios paieškos planus ir dukart per mėnesį pranešti vadovybei rezultatus. Rengtos akcijos. Antai 1949 m. sausio 17-vasario 9 d. milicijos skyriai tikrino abėcėlinį 827 asmenų sąrašą – buvo peržiūrimos pasų ir karinės įskaitos stalų, civilinės metrikacijos aktų registracijos ir adresų biurų, kalėjimų kartotekos. Per šią „kabinetinę“ akciją milicija rado 307 bėglius, 142 suėmė.(36)

Lietuvos SSR VRM, kaltinama neveiklumu, stengėsi pademonstruoti kuo geresnius paieškos rezultatus, todėl suimdavo net ir tuos asmenis, kurie, atrodytų, neblogai pritapo prie sovietinės sistemos. Antai 1941-ųjų tremtinys, 1947 m. gruodį nelegaliai grįžęs iš Altajaus kr., komjaunuolis, nors tapo Tauragės VRM skyriaus stribu, bet 1949 m. vis tiek buvo suimtas. 1941-aisiais ištremtą mokytojų Jasinevičių keturių asmenų šeimą 1946 m. į Lietuvą atšaukė LSSR Švietimo ministerija, įdarbino kaimo mokykloje, bet 1949 m. jie visi buvo suimti ir vėl išvežti į tremties vietą Altajaus kr.(37)

Bene didžiausia 1949 m. bėglių gaudymo operacija vyko nuo lapkričio 26 iki gruodžio 26 dienos. Į 12 Lietuvos apskričių buvo pasiųstos VRM sudarytos operatyvinių darbuotojų grupės (60 žmonių) su 90 VRM Vilniaus karo ir seržantų mokyklų kursantų, mobilizuotas visas LSSR VRM „periferinių organų aparatas“ – milicininkai. Sulaikyta 117 bėglių, dar 91 išaiškintas (beje, 18 iš jų pasirodė esantys VRM agentai ir informatoriai su 24 savo šeimų nariais).(38) 1949 m. Lietuvos SSR iš viso rasta 1870 bėglių, iš jų 1135 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o nepilnamečius grąžino į tremties vietas. Tų metų gruodžio mėn. ieškota dar 1416 bėglių.(39)

Vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas 1950 m. sausio 16 d. įsakė, kad SSRS VRM padaliniai iki gegužės 1 d. visiškai užkirstų kelią tremtiniams pabėgti ir visomis priemonėmis aktyvintų bėglių paiešką – tai vienas pagrindinių VRM uždavinių.(40) Gavusi šią direktyvą, Lietuvos SSR VRM vasario 20-kovo 5 d. surengė dar vieną akciją – šįkart į apskritis išsiųstos operatyvinės grupės turėjo surasti bent po vieną ar du konkrečius bėglius. Pagrindine paieškos priemone darėsi agentūrinis darbas su bėglių giminėmis ir pažįstamais. Kalėjimų viršininkams duotas nurodymas: „Visi sulaikyti bėgliai kalėjimuose turi būti apstatyti agentūra.“ (41)

Individualizuota pabėgusių tremtinių paieška buvo efektyviausia. Represinės struktūros, išsiaiškinusios galimus adresus, organizuodavo sekimą, verbuodavo agentūrą. Pavyzdžiui, Šiaulių apskr. VRM skyrius 1950 m. pavasarį sulaikė Uršulę Ručienę, kuri 1948 m. gegužę buvo ištremta į Irkutsko sr., o lapkritį grįžo į Lietuvą. Jos paieškai buvo užverbuoti 6 slapti informatoriai iš kaimynų, pažįstamų, bendravusių su jos šeimos nariais, broliais ir seserimis. Dukrai prasitarus, kad motina slapstosi Kužiuose, į miestelį ir jo apylinkes buvo pasiųsta informatorė, apsimetusi elgeta, tačiau bėglės neaptiko. Suėmimo operaciją imta organizuoti, dukros kaimynui – informatoriui „Simonui“ sužinojus, kada ši ketina vežti motinai nupirktus batus. Kai sėdusi ant dviračio išvažiavo į Kužius, įkandin pajudėjo automobilis ir motociklas. Jodvi susitiko per pamaldas bažnyčioje. Išėjusi dukra „apgobė motiną skara, perdavė krepšį su batais ir tuoj pat dviračiu išvažiavo atgal į Šiaulius“, nepamačiusi, kaip trys milicininkai sulaiko bėglę. Patenkintas sėkminga operacija, Šiaulių milicijos vadas liepė paskatinti jos vykdytojus ir – simboliška – sumokėti 300 rublių informatoriui „Simonui“.(42)

Bėglių paieškos metodai darėsi vis rafinuotesni. Iš tremties vietų imta siųsti užverbuotus agentus, kurie, apsimetę bėgliais, ieškančiais prieglobsčio, turėjo demaskuoti besislapstančius tremtinius. Į Lietuvą 1950 m. buvo atsiųsta keletas tokių agentų. Tiesa, komandiruotus iš Sverdlovsko ir Irkutsko sričių netrukus grąžino atgal, nes šie nerodė iniciatyvos įdavinėti bėglių, viena tremtinė net prisipažino, kokiu tikslu grįžusi.(43) Bet iš Gurjevo sr. komandiruota „Fania“, atsivežusi tremtinių laiškų, greitai užmezgė ryšius su besislapstančiais asmenimis. Pasinaudojus agentės informacija, per du mėnesius suimta 12 bėglių.(44) Jų paiešką ėmus laikyti vienu svarbiausių VRM uždavinių, dauguma buvo sulaikyti ir pakartotinai represuoti. 1951–1953 m. surastųjų sąrašuose jau ėmė vyrauti pavardės asmenų, kurių paieška paskelbta per klaidą. Režimas netgi galėjo šiek tiek atleisti varžtus. Spec. gyvenviečių kontrolė po 1953-iųjų sušvelnėjo – tremtiniai privalėjo registruotis kartą per metus, galėjo keisti gyvenamąją vietą respublikos, krašto ar srities ribose. 1954 m. liepos 13 d. buvo panaikintas itin griežtas SSRS AT Prezidiumo 1948 m. lapkričio 26 d. nutarimas, pagal kurį bausmė už pabėgimą buvo 20 metų katorgos. Ji sumažinta iki 3 metų laisvės atėmimo.(45)

Lietuvos SSR milicija 1955 m. sausio 1 d. ieškojo 338 asmenų, pabėgusių iš tremties (spec. gyvenvietėse tuo metu vis dar gyveno 73 795 lietuviai iš 1 690 049 tremtinių

Lietuvos SSR milicija 1955 m. sausio 1 d. ieškojo 338 asmenų, pabėgusių iš tremties (spec. gyvenvietėse tuo metu vis dar gyveno 73 795 lietuviai iš 1 690 049 tremtinių(46). Vis dėlto šioks toks režimo „atšilimas“ buvo juntamas. Antai paskelbus Elenos Staniškienės, 1941-ųjų tremtinės, 1948 m. sausį pabėgusios iš Jakutsko, sąjunginę paiešką, 1955 m. ji rasta Kaune, kur gyveno mergautine pavarde. Konstatavus, kad bėglė „dirba visuomenei naudingą darbą, socialiai nėra pavojinga“, o kartu su ja nelegaliai grįžęs sūnus mokosi Žemės ūkio akademijoje, nutarta, kad „netikslinga“ jų grąžinti į tremties vietą, byla nutraukta.(47) Represijų tais metais išvengė ir visoje SSRS ieškota Emilija Lukoševičienė, 1941-ųjų tremtinė, 1947 m. nelegaliai grįžusi į Lietuvą (sūnus mirė Sibire). Ji buvo rasta Joniškio raj. – kartu su vyru, atlikusiu bausmę lageryje, mokytojavo kaimo pradinėje mokykloje. Jos byla irgi nutraukta.(48) Tačiau spec. gyvenviečių sistemos Sovietų Sąjunga atsisakė tik 1965 m.

* * *

Keli tūkstančiai pabėgusių tremtinių papildė Lietuvoje pokariu susidariusį pasyvųjį (neginkluotą) pogrindį, kuris niekam nesipriešino, tik laukė geresnių laikų. Nelegaliai arba su fiktyviais dokumentais gyveno asmenys, besislapstantys nuo mobilizacijos, nuo lagerio ar tremties, sugrįžę „be teisės gyventi Lietuvos SSR“ ir pan. Šis pogrindis neįtikėtinai ilgai puoselėjo viltį, kad sovietų valdžia Lietuvoje netrukus žlugs. Tačiau jokių politinių pokyčių nebuvo, o pogrindis kasmet nyko dėl išdavysčių, režimo represijų. Sąlyginė pabėgusių tremtinių sėkmė buvo vien mažamečių vaikų pargabenimas į Lietuvą, nes absoliučią daugumą suaugusiųjų 1948–1953 m. valdžios organai surado ir pakartotinai represavo. Sėkmingi ir nesėkmingi pabėgimai – tai dar viena nepaklusimo režimui istorijos dalis, kurią derėtų pažinti geriau.

1 P. Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2017, p. 714.

2 R. Racėnas. Į mielą šalį Lietuvą. Tremtinių bėglių ir našlaičių pargabenimo į Lietuvą istorijos. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2013.

3 Ten pat; R. Briedienė. Lietuvių vaikai tremtyje: vaikų gelbėjimo ekspedicijos. Genocidas ir rezistencija. 2003, nr. 2(14), p. 103–118; A. Anušauskas. Teroras 1940–1958. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 2012, p. 206, 263.

4 M. Garbačiauskienė. Jei laimė nebūtų lydėjusi. Vilnius: Vaga. 1989, p. 193.

5 R. Briedienė. Lietuvių vaikai tremtyje: vaikų gelbėjimo ekspedicijos.

6 Elenos Staniškienės 1946 m. sausio 30 d. prašymas Lietuvos SSR AT Prezidiumui, LYA VRM DS, f. V-5, ap. 1, b. 1334, l. 16; Emilijos Lukoševičienės 1946 m. liepos 31 d. pareiškimas Jakutsko I spec. skyriaus viršininkui, ten pat, b. 1221, l. 20; Modestos Jazdauskienės 1946 m. lapkričio 15 d. prašymas SSRS AT Prezidiumo pirmininkui Nikolajui Švernikui, ten pat, b. 37074, l. 2.

7 SSRS VRM Kovos su banditizmu valdybos I skyriaus viršininko pavaduotojo Prokopiuko 1949 m. rugsėjo 28 d. raštas tos valdybos viršininkui V. Prošinui, ten pat, f. V-11, ap.1, b. 60, l. 91. Visi žemiau nurodomi VRM institucijų dokumentai buvo visiškai slapti.

8 Švenčionių apskr. VRM skyriaus viršininko pavaduotojo Zabaznovo 1948 m. birželio 18 d. raštas vidaus reikalų ministrui, ten pat, l. 84.

9 Prokopiuko 1949 m. rugsėjo 28 d. raštas V. Prošinui, ten pat, l. 87.

10 1948 m. liepos 18 d. Elenos Lučkauskienės apklausos protokolas, ten pat, f. V-5, ap. 1, b. 39699, l. 61.

11 Г. Доброноженко, Л. Шабалова, Спецпоселенцы в Коми АССР: 1945–1950 гг., Рубеж, 1997, № 10–11, с. 239.

12 M. Garbačiauskienė. Jei laimė nebūtų lydėjusi, p. 214.

13 P. Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis, p. 649 (tremtinės Emilijos Tėvelienės 1947 m. liepos 1 d. laiškas iš Altajaus kr.).

14 M. Garbačiauskienė. Jei laimė nebūtų lydėjusi, p. 215.

15 Ten pat, p. 214–215.

16 P. Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis, p. 418 (1943 m. gruodžio 14 d. įrašas).

17 LSSR vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno 1949 m. rugsėjo 21 d. raštas V. Prošinui, LYA VRM DS, f. V-11, ap. 1, b. 52, l. 149.

18 SSRS VRM spec. gyvenviečių skyriaus viršininko Šijano pažyma apie lietuvių iškėlimą ir įdarbinimą, ne vėliau 1948 m. lapkričio 1 d., История сталинского ГУЛАГа. Конец 1920-х – первая половина 1950-х годов: Собрание документов, Т. 1: Массовые репрессии в СССР, М., 2004, c. 516–517.

19 В. Земсков. Спецпоселенцы (по документам НКВД-МВД СССР), с. 14, http://ecsocman.hse.ru/data/680/927/1216/1_Zemskov.pdf

20 В. Земсков. Спецпоселенцы в СССР, 1930–1960. Москва. 2005, c. 190.

21 D. Grinkevičiūtė. Lietuviai prie Laptevų jūros. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1997, p. 182.

22 Ten pat, p. 185.

23 M. Garbačiauskienė. Jei laimė nebūtų lydėjusi, p. 201.

24 V. Jazdauskaitės-Jakštienės 1988 m. rugsėjo 5 d. raštas Lietuvos SSR MT Deportuotų asmenų byloms peržiūrėti komisijos pirmininkui, LYA VRM DS, f. V-5, ap. 1, b. 37074, l. 20–7.

25 A. Jasinevičiaus 1950 m. sausio 20 d. apklausos protokolas, ten pat, f. V-5, ap.1, b. 39565, l. 39.

26 R. Katiliūtė. Gimnazistė. Vilnius: Pamėginčius. 2016, p. 85.

27 J. Usinavičius. Pakeičiau pavardę, bet ne laimę. Į mielą šalį Lietuvą, p. 78.

28 LSSR VRM I Spec. skyriaus viršininko Lysenko 1948 m. gruodžio 27 d. slapta pažyma, LYA VRM DS, f. V-11, ap. 1, b. 36, l. 76–80.

29 J. Mičiulienė. Ugningas Šapokų ginčas dėl giminystės. Lietuvos žinios, 2017–05–03. http://lzinios.lt/lzinios/Zmones/ugningas-sapoku-gincas-del-giminystes/243190

30 J. Bartašiūno 1948 m. gegužės 20 d. raštas visų apskričių VRM skyrių ir Kauno VRM valdybos viršininkams, LYA VRM DS, f. V-11, ap.1, b. 9, l. 8.

31 LSSR VRM I spec. skyriaus viršininko Lysenkos 1948 m. spalio 5 ir 14 d. raštai SSRS VRM Spec. gyvenviečių sk. viršininko pavaduotojui Liutyj, ten pat, l. 1, 3a.

32 SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojo Riasnojaus 1948 m. birželio 16 d. raštas J. Bartašiūnui, ten pat, b. 6, l. 1.

33 Jefremovo 1948 m. liepos 29 d. raštas SSRS Spec. gyvenviečių skyriaus viršininkui, ten pat, b. 7, l. 171.

34 В. Земсков. Спецпоселенцы (по документам НКВД-МВД СССР), p. 9.

35 Ten pat, p. 14.

36 J. Bartašiūno 1949 m. gegužės mėn. (diena nenurodyta) raštas SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui, LYA VRM DS, f. V-11, ap. 1, b. 39, l. 1–2.

37 Jefremovo 1949 m. gruodžio 9 d., spalio 23 d. raštai V. Prošinui, ten pat, b. 52, l. 61, 94.

38 Jefremovo 1949 m. gruodžio 31 d. raštas V. Prošinui, V-11, ap. 1, b. 60, l. 68–76.

39 Ten pat, l. 68, 73.

40 J. Bartašiūno 1950 m. vasario 22 d. raštas visų miestų ir rajonų VRM skyriams, LYA, f. K-19, ap. 1, b. 954, l. 13–14.

41 „LSSR teritorijoje besislapstančių tremtinių, pabėgusių iš apgyvendinimo vietų, paieškos ir suėmimo operatyvinių priemonių planas 1950 m. vasario-kovo mėn.“, ten pat, l. 15–19.

42 E. p. Šiaulių apskr. VRM skyriaus viršininko Kulikovo 1950 m. gegužės 31 d. raštas J. Bartašiūnui, ten pat, l. 55–56.

43 Jefremovo 1950 m. birželio 17 d. raštas V. Prošinui, LYA VRM DS, f. V-11, ap. 1, b. 63, l. 28.

44 Jefremovo 1950 m. gegužės 15 d. raštas SSRS VRM Spec. gyvenviečių skyriaus viršininkui, ten pat, b. 60, l. 150–151.

45 В. Земсков. Спецпоселенцы в СССР, 1930–1960, c. 238.

46 Ten pat, p. 239.

47 1955 m. gegužės 19 d. Lietuvos SSR VRM operatyvinio sk. vyr. operatyvinio įgaliotinio nutarimas, LYA VRM DS, f. V-5, ap. 1, b. 1334, l. 31.

48 1955 m. kovo 28 d. Lietuvos SSR VRM Tardymo skyriaus tardytojo Saigako nutarimas, ten pat, b. 1221, l. 37–38.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"