Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

„Mes nugalėjom“: kaip į Katedros aikštę milicininkai atvežė bananų

 
LRT nuotrauka

Keturios minios apsuptos merginos. Budrūs milicininkų žvilgsniai ir netrukus įvyksiančio susidorojimo su taikiais mitinguotojais nuojauta. Kaip ši nuotrauka iš vadinamojo „bananų baliaus“ pateko į slaptą KGB archyvą? Kokiais metodais Sąjūdžio mitinguose informaciją rinko KGB darbuotojai ir kodėl į jų akiratį pateko šios jaunos damos?

Tvyrojo informacinis vakuumas

Šios nuotraukos istorija prasidėjo Širvintų rajone, kur gimė, augo ir kartu mokėsi keturios merginos. 1988 m., kai buvo padaryta ši nuotrauka, moterys jau studijavo Vilniuje. Kartu linksmindavosi, leisdavo laisvalaikį, o netrukus įsitraukė ir į sostinėje prasidėjusį atgimimo bruzdesį.

Nuotraukoje užfiksuota Eglė Gurčytė prisimena, kad 1988-aisiais per Jonines Trispalvė buvo iškelta Kernavėje. Ji dalyvavo tose Joninėse, jos jau buvo tautiškos. Moteris atsimena, kad jos tėtis net apsiverkė pamatęs Trispalvę. „Tėtis viską jau buvo išaiškinęs, gal tų paktų neminėjęs, bet kas yra Sibiras ir kiti dalykai, žinojom. Žinojom, ką galim šnekėti namuose, ką šnekėti lauke, ką mokykloje. Bet tai nebuvo didelė naujiena, tai buvo išlauktas dalykas – visi buvome pasiruošę keisti santvarką, tiesiog tas laikas buvo atėjęs“, – prisimena Eglė.

Kadre šalia Eglės stovi dvi jos seserys – šiuo metu užsienyje gyvenanti Vilma ir Rasa.

Būtent Rasa atsimena, kad, nors Sąjūdis jau buvo įsikūręs, žmonės nieko apie tai nežinojo. „Google“ nebuvo, o laikraščiai buvo melagiai, televizija taip pat, tad tik vieni iš kitų galėjome viską sužinoti“, – tų laikų informacinį vakuumą atsimena moteris. Ji pamena, kad pačiai kurį laiką nesisekdavo sudalyvauti mitinguose – vis išpuldavo kokia nors lauko praktika ar kitas svarbus renginys.

Kartu su seserimis į paslaptingąją nuotrauką pateko ir Vida, vienos iš seserų, Vilmos, geriausia draugė. Moterys susipažino mokykloje ir ši graži draugystė tęsiasi iki šių dienų. Draugės prisimena iki Sąjūdžio gyvenusios pagal dvigubus standartus. To, ką galėjo sau leisti kalbėti su tėvais, nieku gyvu nepasakodavo mokykloje ar gimtajame miestelyje. „Vienas mūsų kaimynas dirbo KGB ir jis įskundė mūsų kaimyną, kad šis turėjo Tautiškos giesmės žodžius“,– atsimena Eglė. „Tiesiog dvigubi standartai – žinodavome, kaip, kur ir kada reikia šnekėti, ko nereikia. Tiesiog tai buvo aišku“, – atsimena pašnekovė.

Drąsos mokėsi futbolo stadionuose

Dar iki Sąjūdžio įkūrimo iš mažo miestelio kilusios merginos protestavo prieš sovietinę sistemą savais būdais, tačiau į tuometinės milicijos ar KGB akiratį jos nebuvo patekusios.

Pirmąją mokyklą, kaip elgtis su milicija, seserys baigė futbolo stadionuose – tuo metu futbolas Lietuvoje buvo aukšto lygio ir merginos buvo futbolo sirgalėmis – su „Žalgirio“ komanda važiuodavo visur po Sovietų Sąjungą. „Mes ten jau giedojom ir skandavom „graži Lietuva be rusų“, ten jau būta tokio tautinio judėjimo“, – atsimena Eglė.

„Atsistojame prie paminklo ir stovime taip, kaip jis stovi. Tais laikais tai būdavo labai jau drąsu ir labai kieta. Dabar gali stovėti ir kaip nori fotografuotis“, – jaunystės pokštus atsimena R. Gurčytė.

Rasa pamena kitas pasišaipymo iš sistemos formas – pasityčiojimą iš sovietinių paminklų. „Atsistojame prie paminklo ir stovime taip, kaip jis stovi. Tais laikais tai būdavo labai jau drąsu ir labai kieta. Dabar gali stovėti ir kaip nori fotografuotis. Tada, jeigu būtume įkliuvę, būtų nemalonumų. Vieną kartą prie Lenino buvome įkliuvę, bet kažkaip išsiverkėm“, – jaunystės pokštus atsimena R. Gurčytė.

Ėjo versti rektoriaus

1988 m. atmosfera Lietuvoje laisvėjo kone dienomis. Vasarą pirmuose Sąjūdžio mitinguose šmėkštelėjusi viena kita vėliava, vis drąsesni vieši pasisakymai, pusę Lietuvos pasiekianti nelegali Sąjūdžio spauda ir štai oficiali valdžia pajunta, kaip vadelės po truputį išsprūsta iš rankų. Lietuva žingsnis po žingsnio ėjo Nepriklausomybės atkūrimo link ir to negalėjo nepastebėti visus įvykius ir vyraujančias nuotaikas akylai stebėjusi KGB.

Rugsėjo 28-oji išaušo giedra ir šilta. Niekas nė neįtarė, kad dar daugelį metų ji bus prisimenama kaip „bananų balius“. Šios nuotraukos herojės ir tūkstančiai kitų žmonių tądien pirmą kartą paragavo bananų. Deja, ne sovietmečiu deficitine preke buvusių vaisių, o guminių lazdų kirčių.

Rasa atsimena, kaip jos pateko į tos dienos mitingą. Pedagoginio instituto bendrabučiuose pasklido gandai, kad bus verčiamas rektorius, – reikia visiems rugsėjo 28 d. 18 val. rinktis prie Katedros. „Aišku, mes buvome pripratę tikėti viskuo, ką sako. Net pagalvoji dabar – neprotinga, rektorių versti už kažką ir dar eiti prie Katedros – taigi vietoje galima su juo susitvarkyti, jeigu trukdo“, – tuometiniu savo naivumu stebisi moteris. Nepaisant visko, studentai susibūrė ir patraukė prie Katedros.

Vida atsimena, kad tai buvo pats pirmas mitingas, kuriame ji dalyvavo. Draugė Vilma jau vasarą dalyvavo mitinguose, tad daug ką įdomaus papasakodavo – Vida susidomėjo ir panūdo eiti kartu. Merginos nuėjo į Katedros aikštę, bet kelią pastojo milicininkai. Laikinai – po trumpo pokalbio jie pasitraukė, taip merginos pateko į liūdnai pagarsėjusį mitingą. Paaiškėjo, kad tūkstančiai žmonių į Katedros aikštę tądien susirinko toli gražu ne rektoriaus versti. Čia vyko nesankcionuotas Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas, kurio tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, nulėmusius Lietuvos okupaciją.

Čia vyko nesankcionuotas Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas, kurio tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, nulėmusius Lietuvos okupaciją.

E. Gurčytė prisimena, kad susirinkusieji nekart kreipėsi į milicininkus, aiškindami, jog mitinguotojai nieko blogo nedaro, tad ir gausybės milicininkų čia nereikia. „Milicininkai ramiai stovėjo ir stebėjo, kas čia vyksta – į replikas kažką atsakydavo, bet labai ramiai“, – prisimena ji.

Nepriklausomybės ledlaužis

Sąjūdis nuo šio mitingo atsiribojo, nes stengėsi veikti nuosaikiau ir ilgą laiką apie siekį atkurti Nepriklausomybę viešai nekalbėjo. Savo ruožtu Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) atstovai, nevyniodami žodžių į vatą, reikalavo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę ir išvesti iš Lietuvos Sovietų Sąjungos kariuomenę.

Vytautas Bogušis, vienas LLL narių, teigia, kad „Sąjūdžio“ vaidmuo buvo didelis, o su LLL taip pat daug buvo padaryta, nes LLL buvo ekstremistai, kurie neturėjo ką prarasti. „Kas mums? Lageryje atsidursime – baisus čia dalykas… Bet mes sutelkti tokių masių tikrai negalėjome, tai buvo neįmanoma“,– teigia V. Bogušis.

Sąjūdis nuo šio mitingo atsiribojo, nes stengėsi veikti nuosaikiau ir ilgą laiką apie siekį atkurti Nepriklausomybę viešai nekalbėjo.

Istoriko Antano Kulakausko teigimu, nepriklausoma Lietuva ir jos atkūrimas buvo pagrindinis strateginis tikslas. Visoms pusėms buvo aišku, kad jie yra strateginiai partneriai siekdami to vieno tikslo. Tolesnis ginčas dėl taktikos – kaip tą pasiekti? Istoriko nuomone, Sąjūdžio taktika buvo išmintingiausia toje situacijoje. Tai buvo taktika, kuri efektyviausiai vedė Nepriklausomybės link. Jeigu judėjimas būtų radikalizavęsis, tai būtų suteikę valdžiai galimybę panaudoti represijas.

„Bananų baliaus“ dalyvė R. Gurčytė atsimena, kad jos atsidūrė netoli Antano Terlecko, kuris pradėjo mitingą. „Viskas buvo labai keista, aš buvau taip nustebusi, galvojau, ar čia tikrai mitingas vyksta“, – atsimena pašnekovė. A. Terleckas bandė minios akivaizdoje pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą. Tiesa, ne visi susirinkusieji tuomet jau žinojo, kas tai per paktas.

Šio mitingo organizatoriai prisimena, kad paskleisti žinią apie jų organizuojamą nelegalų susibūrimą pati to nenorėdama padėjo tuometinė valdžia. Ši stengėsi užbėgti įvykiams už akių ir išplatino tuometinėje oficialioje spaudoje pranešimus apie rengiamą nelegalų radikalų organizuojamą mitingą. Skaitytojai buvo raginami šiukštu jame nedalyvauti.

Tačiau tai suveikė priešingai ir tūkstančiai žmonių smalsumo vedami 1988 m. rugsėjo 28 d. atkulniavo į Katedros aikštę. Savo ruožtu mitingo organizatoriai net nesistengė gauti leidimą tokiam mitingui rengti. Tuometinės valdžios atstovai kategoriškai pasisakė prieš LLL veiklą ir į diskusijas su jos atstovais nesivėlė. Andrius Tučkus, vienas tuometinių LLL veikėjų, atsimena, jog jie niekada neprašė leidimų iš valdžios. „Kažkaip nenorėjome žemintis – kaip mes iš sovietų valdžios prašysime leidimo? Niekada neprašėme“, – pasakoja A. Tučkus.

Andrius Tučkus, vienas tuometinių LLL veikėjų, atsimena, jog jie niekada neprašė leidimų iš valdžios. „Kažkaip nenorėjome žemintis – kaip mes iš sovietų valdžios prašysime leidimo? Niekada neprašėme“, – pasakoja A. Tučkus.

V. Bogušis atsimena, kad mitingo išvakarėse jis ir A. Terleckas buvo iškviesti pas Vilniaus milicijos vadovą, kur jiems buvo pateiktas įspėjimas nerengti mitingo, kitu atveju grės baudžiamoji atsakomybė. LLL suorganizavo savo tarybos posėdį ir įgaliojo 4 narius: T. Každailienę, R. Ragaišį, E. Krukovskį ir A. Andreiką, kad jie LLL vardu informuotų Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą apie įvyksiantį mitingą Katedros aikštėje.

Vienos nuotraukos istorija

Paskutinės ramios šio mitingo minutės užfiksuotos šioje nuotraukoje. Kaip šis kadras pateko į KGB archyvą? Ir ar būtų šios merginos taip geranoriškai pozavusios mitinge fotografavusiems KGB darbuotojams?

V. Lekavičiūtė pasakoja, kad jai buvo labai didelis siurprizas sužinoti, kad jos nuotrauka yra KGB archyve. „Aš galvoju, ką čia tuo nori pasakyti, gal juokauja. Paklausiau, kur galiu ją pamatyti, o tada atsiunčia nuotrauką. Pasižiūriu – tikrai aš. Net šiurpuliukai per nugarą perbėgo, kai prisiminiau tuos įvykius“, – savo nuostabą atsimena moteris.

V. Lekavičiūtė pasakoja, kad jai buvo labai didelis siurprizas sužinoti, kad jos nuotrauka yra KGB archyve.

E. Gurčytė mano, kad šią nuotrauką padarė jų bičiulis, kurį vėliau suėmė, atėmė fotojuostą. Vėliau grąžino – tik apšviestą. Moteris galvoja, kad būtent tokiu būdu ši nuotrauka galėjo patekti į sovietinio saugumo archyvus.

Akimirkos, kai buvo nufotografuotos, moterys neatsimena. Jos sako, kad tuo metu atmosfera buvo įkaitusi ir ne tai visiems rūpėjo. Kaip jos juokauja, jau netrukus į Katedros aikštę atvežė „bananų“. Aikštę akimirksniu apsupo didelės milicijos ir net iš Minsko atvežtos kariuomenės pajėgos. Kariškiai pradėjo talžyti guminėmis lazdomis visus iš eilės. Kliuvo ir moterims, ir garbaus amžiaus senoliams.

V. Bogušis atsimena, kad pasakius įžanginę kalbą ir padeklamavus Bernardo Brazdžionio eilėraštuką, megafonas buvo perduotas A. Terleckui. A. Terleckas pradėjo kalbą nuo didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities ir... užstrigo megafonas. Kaip tik tuo metu įsiveržė OMON (otriad miliciji osobova naznačenija – ypatingos paskirties milicijos būriai). „Pradėjo susirinkusiuosius plakti ir visi pasitraukė link Sereikiškių parko“, – pasakoja buvęs disidentas.

Kaip jos juokauja, jau netrukus į Katedros aikštę atvežė „bananų“. Aikštę akimirksniu apsupo didelės milicijos ir net iš Minsko atvežtos kariuomenės pajėgos. Kariškiai pradėjo talžyti guminėmis lazdomis visus iš eilės. Kliuvo ir moterims, ir garbaus amžiaus senoliams.

R. Gurčytė atsimena, kad milicininkai pradėjo visus žmonės stumdyti grupelėmis. „Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi“, – susidorojimo su taikiais demonstrantais vaizdus atsimena mitingo dalyvė. Jos sesuo Eglė prisimena, kad ją žmonės įsitraukė į telefono būdelę, iš kurios labai gerai matėsi, kas gi vyksta aikštėje – o ten vyko paprasčiausias mitinguotojų daužymas ir vaikymas. Moteris atsimena, kad nors sumaištyje ir išsiskyrė su draugėmis, bet po to visos susitiko ir sužinojo, jog jų bičiulis buvo suimtas. Vėliau paaiškėjo, kad jį nuvežė kažkur už Vilniaus, atėmė fotojuostą ir paleido – kad pareitų namo pėsčiomis.

„Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi“

Moterys mano, kad tai – realiausia versija, kaip jų atvaizdas pateko į KGB archyvą. 1988 m. saugumo darbuotojai nuolat lankydavosi ir LLL, ir Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, daug fotografavo, stengėsi nustatyti į šiuos judėjimus įsitraukusių aktyvistų tapatybes. Kai kurios į archyvą patekusios nuotraukos netgi pažymėtos skaičiukais.

Kodėl griebtasi smurto?

A. Tučkus atsimena, kad mitingą organizavę bendražygiai negalvojo apie smurtą. „A. Terleckas džiaugėsi, kad labai greitai bėgo ir tuo metu dar vikrus buvo. Jis išlaviravo, bet per nugarą gavo kelis kartus su lazdomis. Sakė nesmarkiai, bet gavo“, – teigia A. Tučkus. „Bet paskui persigrupavome ir pražygiavome su tautinėmis dainomis iki pat Aušros vartų“, – „Bananų baliaus“ atomazgą atskleidžia jo dalyvis. Kodėl iki tol pro pirštus į LLL mitingus žiūrėję valdžios atstovai tądien griebėsi smurto?

Istoriko A. Kulakausko teigimu, kadangi buvo organizuotas LLL mitingas, o tam tikri sluoksniai nelabai pritarė Algirdo Brazausko ir dalies partijos žaidimams su Sąjūdžiu, tad pabandyta pademonstruoti jėgą, parodyti, kur yra ribos. Tuo metu Sąjūdis atvirai už nepriklausomybę nepasisakė, o LLL – pasisakė. Jėgos struktūrų atstovai nusprendė pademonstruoti, kad „perestroika“ turi ribas – jokių minčių apie nepriklausomybę ir socializmo demontavimą negali būti.

A. Terleckas džiaugėsi, kad labai greitai bėgo ir tuo metu dar vikrus buvo. Jis išlaviravo, bet per nugarą gavo kelis kartus su lazdomis. Sakė nesmarkiai, bet gavo“, – teigia A. Tučkus

A. Tučkus pasakoja, kad jį, grįžtantį po mitingo, pradėjo sekti įtartini vyrai. Prasidėjo gaudynės, LLL narys buvo pavytas. „Klausia – ko bėgi, o aš – o ko vejatės? Įkišo į mašiną, per raciją susisiekė, sako – prie namų jau viskas, mes jį turim. Nuvežė į miliciją Kalvarijų gatvėje, liepė rašyti pasiaiškinimus visokius, nieko aš ten nerašiau“, – atsimena vyras. Po trijų valandų milicijoje A. Tučkus buvo paleistas, matyt, milicininkai gavo įsakymą paleisti sulaikytus mitingo dalyvius.

Tolimesni įvykiai parodė, kad Lietuvos visuomenė – jau nebe ta, kurią galima talžyti be jokios atsakomybės.

Teismas išteisino mitinguotojus

V. Bogušis atsimena, kad po „Bananų baliaus“ baudžiamąsias bylas iškėlė tik jam ir A. Terleckui. A. Terlecką teisme gynė advokatas Kazimieras Motieka, V. Bogušis gynėsi pats. Prie teismo buvo minios žmonių – praeiti buvo neįmanoma. „Na, ką gi – mus pasikvietė į teismą. Aš ten susitikau savo buvusią moksladraugę Laimą Štikauskaitę, ji dirbo teismo sekretore. Sako – o, Boguši, tai tave teisia? Bet nesibaimink, atiduotas nurodymas tave išteisinti“, – pasakoja V. Bogušis. Tai buvo tiesa – mitingo dalyviai buvo išteisinti, jiems buvo panaikintos nuobaudos.

Jau netrukus remti nukentėjusiųjų per „Bananų balių“ stojo Sąjūdžio atstovai. Po masinių protestų ir demonstracijų atsakomybę teko prisiimti LKP Centro Komiteto pirmiesiems sekretoriams – Ringaudui Songailui ir Nikolajui Mitkinui. Jie neteko savo kėdžių, o į vieno jų vietą atėjo kur kas lankstesnių pažiūrų A. Brazauskas.

V. Bogušis atsimena, kad po „Bananų baliaus“ baudžiamąsias bylas iškėlė tik jam ir A. Terleckui.

Istoriko A. Kulakausko teigimu, valdžia nebijojo radikalios pusės, bet su Sąjūdžiu jau reikėjo kažką daryti, nes, akivaizdu, kad jį rėmė absoliuti politiškai aktyvių žmonių dauguma – Sąjūdžio mitinguose dalyvaudavo ir po 100 tūkst. žmonių. Tuo metu jau buvo aišku, kad dauguma žmonių yra jau nebe valdžios pusėje

V. Bogušis vaizdžiai nusako LLL vaidmenį kovos už Lietuvos laisvę paveiksle: „Mes buvom toks žaibolaidis, ledlaužis. Pasižiūrėkite į chronologiją: 1987 m. rugpjūčio 23 d. – iki 3000 žmonių, tai visiškai nedaug, bet pagal tuos metus tai daug. Vasario 16 d. – jau kur kas daugiau. Birželio 14 d. tarybinis oficiozas praneša, kad mitinge dalyvavo 4000 žmonių. „Bananų balius“ – rugsėjo 28 d. – tarybinis oficiozas praneša, kad dalyvavo 6000 žmonių. Jie melagiai – dalyvavo mažiausiai 10 000 žmonių“, – teigia LLL atstovas.

Šveicarams valdžią renka šveicarai

Netrukus visuomenėje vis dažniau pradėjo pasigirsti kalbos apie galimybę atkurti Nepriklausomybę. Kokia bus ta nepriklausomybė ir kaip ji pakeis kiekvienos jų likimus, šioje nuotraukoje užfiksuotos merginos sunkiai galėjo įsivaizduoti.

R. Gurčytė atsimena, kad studijų metais bendrabutyje kalbėdavosi su bičiuliais: „Tai va, kai bus Lietuva nepriklausoma, kaip mes gerai gyvensime, mes auginsime daug bulvių, pieno ir mėsos, dešrų – kaip mūsų šalis praturtės“, – tuometinį Nepriklausomybės vaizdinį atsimena pašnekovė. „Žinoma, daug sunkesnis darbas yra Nepriklausomybė nei bulves auginti“, – šypsosi ji.

R. Gurčytė liko gyventi Čiobiškyje. Ji dirba biologijos ir anglų kalbos mokytoja. Jos sesuo E. Gurčytė laimę atrado keliaudama ir rodydama pasaulio stebuklus kitiems. Moteris dirba gide vienoje kelionių agentūroje. V. Lekavičiūtė – programuotoja. Ji taip pat išnaršė tolimiausius pasaulio kampelius keliaudama ir apgailestauja, kad anksčiau daugeliui žmonių pažintas pasaulis baigdavosi ties Baltarusija ar Lenkija.

Eglė linkusi aukštai vertinti tų dienų įvykius: „Mes pamiršome, kad sugriovėme Sovietų Sąjungą. Mes pamiršome pačius geriausius dalykus, kuriais kiekvieną dieną galėtume didžiuotis. Mes tai pamiršome.“ Moteris pasakoja, kad bekeliaujant jai ne kartą teko iš tautiečių išgirsti teiginius, kad kai kurios tautos, pavyzdžiui, šveicarai gyvena labai gerai. „Visada sakau tautiečiams, kad šveicarams valdžią išrinko šveicarai, o ne ufonautai, tai viskas ir nuo mūsų pačių priklauso. Čia niekas nieko nepadarys, gyvensime taip gerai, kiek to norėsime ir kiek dėl to dirbsime“, – šviesia gaida pokalbį užbaigia E. Gurčytė, kadaise su seserimis ir drauge Vida dalyvavusi liūdnai pagarsėjusiame „Bananų baliuje“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"