Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Čekistai prieš partizanus: klasta, įveikusi pogrindį

 
2017 03 24 12:00
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis 1953-iųjų rugpjūčio 23-iąją žuvo čekistų pasaloje netoli Varnių. Nusilpus ginkluotam pasipriešinimui, šiai operacijai agentų-smogikų ir legendinių štabų čekistams jau nebereikėjo.
Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis 1953-iųjų rugpjūčio 23-iąją žuvo čekistų pasaloje netoli Varnių. Nusilpus ginkluotam pasipriešinimui, šiai operacijai agentų-smogikų ir legendinių štabų čekistams jau nebereikėjo. GAM nuotrauka

Praėjusią savaitę pasakodami Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygardos vado Jono Misiūno-Žalio Velnio istoriją minėjome, kad bebaimį kovotoją pražudė kvietimas į čekistų sukurto netikro visos Lietuvos vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo pasitarimą. Šiandien prisiminkime, kaip buvo kuriami tokie štabai, drauge su agentų smogikų grupėmis tapę dviem neatremiamais ginklais, nukreiptais prieš ginkluotą lietuvių pogrindį.

Ankstyvas 1951 metų rugsėjo 27-osios rytas. Tarp Veisiejų ir Lazdijų plytinčiu mišku neskubėdami traukia penki vyrai. Keturi jų vilki prieškarinės Lenkijos armijos uniformas, kišenėse turi lenkiško muilo ir lenkiškų cigarečių. Penktas, žengiantis priekyje ir rodantis kelią, apsirengęs kaip lietuvis partizanas. Taip ir yra – tai ne kas kitas, o Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado Juozo Gegužio-Diemedžio adjutantas Bronius Saveikis-Klajūnas. Neseniai jis, grįždamas iš misijos Vakaruose, nelegaliai perėjo Lenkijos ir Lietuvos sieną, o dabar drauge su keliais lenkų pogrindžio atstovais keliauja į susitikimą su savo vadu.

Miške įrengtoje slėptuvėje Klajūno laukia ne tik Dainavos apygardos vado pareigas einantis Diemedis, jo adjutantas Pavasaris, bet ir keletas apygardos rinktinių vadų. Dėl šio svarbaus susitikimo sutarta jau seniai – dar pernai Diemedis gavo Lenkijoje rašytą Klajūno laišką, kuriame šis praneša po metų pasirodysiąs su Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vykdomosios tarybos pirmininko Vaclovo Sidzikausko atstovais ir keturiais sargybiniais.

O štai ir Diemedžio bunkeris, prie jo stoviniuoja trys partizanai. Pats vadas ir kiti kovotojai laukia svečių viduje. Bet kas tai? Prisiartinę prie sargybinių lenkai netikėtai išsitraukia pistoletus su duslintuvais ir be garso sušaudo sargybinius. Po kelių akimirkų į bunkerį skrieja granata, užtaisyta migdomosiomis dujomis. Iš pasalų užklupti partizanai mėgina atidaryti slėptuvės dangtį, tačiau jį į šipulius sutraiško užpuolikų automatų kulkos. Suvokę, kad ištrūkti nepavyks, viduje esantys vyrai nusišauna. Nepasiseka tik Juozapavičiaus tėvūnijos vadui Juozui Karpavičiui-Medeliui – jam bandant nusišauti krisdamas kitas partizanas užkliudo ranką ir kulka praslysta per kaktą. Sužeistą kovotoją užpuolikai sučiumpa gyvą.

Labai greitai Medelis suprato, į kieno rankas pateko, tačiau niekada taip ir nesužinojo, jog 1948-ųjų rudenį J. Gegužio-Diemedžio įsakymu nelegaliai išvykęs į Lenkiją, kad vėliau Stokholme susitiktų su VLIK vadovu V. Sidzikausku, Klajūnas pateko į susišaudymą su Lenkijos saugumiečiais, buvo sužeistas, apgydytas ir užverbuotas. Jis nežinojo ir to, jog buvęs bendražygis, o dabar MGB agentas Bronius, įkurdintas Gdanske ir užmezgęs kontaktus su lenkų ryšininkais, laukė savo juodžiausios išdavystės valandos. Kad čekistai per šiuos ryšininkus jo vardu siuntė Diemedžiui laiškus, kuriuose buvo nurodomas būsimo susitikimo laikas. Ir kad nelemtais 1951-aisiais Klajūno „nelegalų“ grįžimą į Lietuvą organizavo MGB.

Instrukcijose buvo nurodomi ir konkretūs ginkluoto antisovietinio pogrindžio vadai, kuriuos būtina įtraukti į numatytą čekistų schemą.

Medelis nė nenujautė, jog patekęs į čekistų rankas labai greitai palūš pats ir taps MGB vidaus agentu slapyvardžiu Juozas. Kad remdamiesi iš jo išmuštais parodymais čekistų daliniai tų pačių metų gruodžio 26-ąją likviduos Šarūno rinktinės būrių vadus Rimvydą, Vieversį ir Laimę. Kad sukompromitavę Medelį kitų kovotojų akyse emgėbistai dabar turės laisvas rankas kurti fiktyvų Dainavos apygardos štabą, kuris taps spąstais daugybei nieko neįtariančių laisvės kovotojų.

Tačiau tai dar ne viskas – priešo užmojai buvo kur kas platesni. 1952 metų balandžio 27-ąją jie suvedė Medelį su Kazimieraičio rinktinės vadu Juozu Drazdausku-Putinu. Ir vienas, ir kitas manė, kad kalbasi su tikru laisvės kovotoju, nors abu jau buvo tapę MGB agentais (Putinas užverbuotas po slapto suėmimo vasario 3-iąją). Šiuo žaidimu MGB tiesiog norėjo patikrinti agentų patikimumą. Įsitikinę, kad viskas gerai, čekistai leido abiem veikti pagal jų sukurtą scenarijų: sušaukti Dainavos apygardos vadų suvažiavimą ir išrinkti naują šio junginio vadą.

Apygardos būrių susitikimas įvyko gegužės 9-ąją. Bajoro ir Varpo būrių kovotojai, nenujaučiantys, kad suvažiavime dalyvauja net septyni MGB agentai, leidosi įtikinami apygardos vadu išrinkti Medelį ir įsileisti į štabą dar du čekistų užverbuotus partizanus – jau minėtą Putiną ir Vitą Treigį-Karvelį (agentūriniu slapyvardžiu Georginas). Įgyvendinant MGB sumanymą per susirinkimą taip pat nutarta atsisakyti aktyvių kovos veiksmų ir užmegzti ryšį su Pietų Lietuvos srities vadovybe.

Šis sprendimas buvo reikalingas tam, kad čekistų vėžio metastazės plistų toliau ir giliau. Emgėbistai, padedami J. Karpavičiaus-Medelio, nužudė ar suėmė 28 Dainavos apygardos partizanus, planavo sučiupti viso Pietų Lietuvos srities štabo narius ir perimti savo kontrolėn Dzūkijos bei Suvalkijos laisvės kovotojus (Dainavos ir Tauro apygardas) vienijusį junginį. Tuomet būtų belikę likviduoti Pietų Lietuvos srities vadą Sergijų Staniškį-Litą ir kitus jo vyrus, o tada skverbtis dar giliau ir galiausiai tokiu pat būdu sunaikinti visą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybę. Tačiau šis MGB planas žlugo – čekistų užverbuotiems partizanams vykstant į susitikimą su Litu J. Drazdauskas-Putinas nušovė jį lydėjusį agentą smogiką Žaliūgą, peršovė MGB užverbuotą V. Treigį-Karvelį ir pabėgo iš agentūrinės kovinės grupės. Vėliau čekistų dokumentuose bus pažymima, kad toks Putino poelgis „dezorganizavo darbą ir sugriovė sumanymą likviduoti S. Staniškį-Litą bei LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą“.

Tačiau pavienio atsimetusio agento veiksmai nesustabdė čekistų nuodų – jie plito toliau. Iki 1953-iųjų pavasario MGB jau buvo perėmusi savo kontrolėn trijų rinktinių, Vytauto, Vyčio ir Dainavos apygardų, Pietų Lietuvos srities štabus bei LLKS tarybos 3-iąją sekciją. Vien to pakako, kad ir taip nukraujavęs ginkluotas antisovietinis pogrindis tais pačiais metais faktiškai nustotų egzistavęs. Savo šėtoniškiems planams įgyvendinti čekistams neprireikė nė trejų metų. Pažvelkime į pačią legendinių štabų kūrimo pradžią.

Žlugęs čekistų planas

Viskas prasidėjo 1950-aisiais, kai SSRS valstybės saugumo ministras Viktoras Abakumovas nurodė LSSR „panaudoti visas galimybes sprendžiant pagrindinį uždavinį – per agentūrą įsiskverbti į banditinių nacionalistinių formuočių centrus, štabus ir kitas vadovaujančias grandis, išsiaiškinti jų sudėtį, slapstymosi vietas ir sulaikyti visus dalyvius arba fiziškai juos sunaikinti“. Po poros metų sukurtoje konkretesnėje instrukcijoje nurodoma „plačiau praktikuoti konspiratyvų banditų sulaikymą, siekiant vėliau juos panaudoti ryšio su banditų vadais nustatymo ir jų sulaikymo kombinacijoms. Iš sulaikytų banditų vadų verbuoti agentus, galinčius savo asmeninėmis savybėmis ir ryšiais įeiti į vadovaujančias nacionalistinio pogrindžio grandis“.

Maža to, instrukcijoje įvardijami ir konkretūs ginkluoto antisovietinio pogrindžio vadai, kuriuos būtina įtraukti į numatytą čekistų schemą. Be kita ko, joje rašoma: „Panaudojant 1951 m. gruodžio mėn. slaptai suimtus Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadus legenduoti nacionalistinio pogrindžio „centrą“. (...) Nuo legendinio „centro“ per turimus banditų kanalus atkurti ryšį su vadinamojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo vadais J. Žemaičiu, A. Ramanausku ir J. Kimštu, sulaikyti juos ir paimti vadovavimą pogrindžiui į savo rankas, siekiant jį likviduoti.“

Reikia pažymėti, kad sumanymas kurti fiktyvius ginkluoto pogrindžio junginių štabus nebuvo visiškai naujas – tai mėginta daryti ir anksčiau. Vis dėlto 1950-ųjų Lubiankos direktyva skyrėsi nuo ankstesnės praktikos: iki tol štabus kūrė MGB provokatoriai, neturėję nieko bendra su laisvės kovos sąjūdžiu, o dabar partizanų pogrindį užsimota sunaikinti pačių LLKS tarybos narių rankomis. Juolab kad buvę čekistų bandymai perimti vadovavimą ginkluotam pogrindžiui baigėsi nesėkme. Prisiminkime, kaip tai nutiko.

Jau esame pasakoję, jog pirmojo tokio mėginimo imtasi 1946–1947 metais. Svarbiausią vaidmenį šioje kombinacijoje suvaidino didžiausias MGB provokatorius – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas (nors visiems sakė esąs profesorius) Juozas Markulis, pogrindyje pažinotas kaip Erelis. 1946-ųjų pavasarį jam pavyko užmegzti ryšį su Lietuvos partizanų Didžiosios Kovos apygarda, kuriai vadovavo buvęs kariuomenės viršila J. Misiūnas-Žalias Velnias. Prisistatęs neegzistuojančio visos Lietuvos vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) atstovu, Erelis sugebėjo pelnyti Žalio Velnio pasitikėjimą ir net sulaukė vado prašymo atsiųsti į apygardą labiau kvalifikuotą karininką, kuris galėtų jį pakeisti. Nieko nelaukdamas J. Markulis nusiuntė pas Žalią Velnią buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Vytautą Pečiūrą-Griežtą. Iš tikrųjų po šio karininko munduru slėpėsi MGB agentas Gediminas, turėjęs dezorganizuoti apygardos partizanų veiklą. Pats Žalias Velnias 1946-ųjų rugpjūtį buvo išviliotas į Vilniuje surengtą tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą ir čia slapta suimtas.

Tuo metu agento Gedimino vadovaujamos Didžiosios Kovos apygardos ryšininkai suvedė J. Markulį su gretimos Tauro apygardos vadovybe. Jai apsišaukėlis VGPŠ atstovas taip pat nesukėlė jokių įtarimų. Taigi apygardos štabo nariai pakvietė provokatorių dalyvauti partizanų susitikime su ką tik iš Vakarų atvykusiais emigracijos atstovais Jonu Deksniu ir Vytautu Stanevičiumi, įgaliotais kurti Lietuvoje pogrindžio vadovybę. Ją turėjo sudaryti politinius klausimus sprendžiantis Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis (BDPS) ir ginkluotai kovai vadovaujantis Generalinis štabas.

Per pasitarimą J. Markulis buvo išrinktas BDPS pirmininku, tad galėjo dar lengviau kontroliuoti kovotojų pogrindį. Jis pasiūlė partizanų vadovybei nutraukti ginkluotą pasipriešinimą ir pereiti prie kitų kovos metodų. Taip norėta nuginkluoti pogrindį ir paversti jį lengvu MGB taikiniu. Tiesa, tuomet jokių sprendimų nebuvo priimta – klausimas dėl partizanų demobilizavimo atidėtas vėlesniam laikui.

J. Markulio tai neišmušė iš vėžių, jis ir toliau veikė pagal MGB patvirtintą planą. Liepos pradžioje provokatorius vėl pasirodė Kaune ir čia drauge su J. Deksniu, atvykusiu iš Vakarų, bei tuometiniu Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės spaudos skyriaus viršininku Juozu Lukša įkūrė Vyriausiąjį partizanų karinį štabą. Jo būstinę J. Markulis pasiūlė perkelti į Vilnių – taip MGB šnipas norėjo atsivilioti į sostinę štabo viršininku paskirtą autoritetingą partizanų vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Tačiau planas nepavyko. Tą pačią dieną netoli Liškiavos per susirėmimą su NKVD daliniais Kazimieraitis žuvo, tad vadovavimą štabui turėjo perimti MGB agentas Vlasovas.

Per trumpą laiką majoras Aleksejus Sokolovas surinko apie 90 smogikų, kurių daugumą sudarė vagys ir žudikai.

Vis dėlto tai buvo menka nesėkmė, palyginti su kitais J. Markulio pasiekimais. MGB agentui pavyko išgauti iš J. Deksnio ryšių su užsieniu šifrus, slaptažodžius ir atsivilioti į Vilnių J. Lukšą, mat jį ketinta užverbuoti. Be to, baigiantis 1946-iesiems Erelis ėmė ruoštis kitų metų sausio 18-ąją numatytam VGPŠ apygardų vadų pasitarimui. Per jį buvo numatyta likviduoti arba suimti visą pogrindžio vadovybę. Laimė, nuo katastrofos išgelbėjo lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J. Lukša susitiko su broliu Antanu, atvykusiu į Kauną iš Žaslių. Norėdami ramiai pasikalbėti jie išėjo pasivaikščioti ir netikėtai sutiko pogrindininką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieškojo Juozo, nes norėjo informuoti jį apie Kaune prasidėjusius rezistentų areštus. Aiškindamiesi, iš kur saugumas gavo suimamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai padarė šokiruojančią išvadą – visi siūlų galai veda prie J. Markulio.

Jie nė nenumanė, kad demaskavę Erelį galutiniai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą „Zapad“. Ryšiai su J. Markuliu buvo nutraukti, o vadų pasitarimas skubiai perkeltas į Pilviškius. Suvažiavimo dalyviai nusprendė perduoti provokatorių karo lauko teismui. Šis nutarė likviduoti Erelį, bet visi mėginimai įvykdyti nuosprendį žlugo. 1948-aisiais MGB perkėlė savo agentą į Leningradą. Tačiau suvažiavimo dalyviai išmoko J. Markulio pamoką: nevalia pasitikėti neginkluotu pogrindžiu, vadovauti pasipriešinimo judėjimui turi tik miškuose kovojantys partizanai.

Smogikai pradeda ir laimi

Būtent todėl 1950-aisiais atsirado minėta SSRS MGB instrukcija, kurią sovietinės Lietuvos čekistai ėmėsi nedelsdami vykdyti. Tačiau tam, kad būtų galima įkurti legendinius partizanų štabus ir įvilioti į jų pinkles kovotojų vadovybę, pirmiausia reikėjo rasti netikrų partizanų bei sudaryti jų būrius. Šis darbas patikėtas MGB agentų smogikų specialiosioms grupėms (SG) ir agentūrinėms kovinėms grupėms (AKG).

Smogikų grupės pradėtos formuoti 1946-aisiais, kai visiems sovietinės Lietuvos NKVD operatyvinių sektorių viršininkams iš Maskvos atskriejo nurodymas vadovautis Ukrainoje taikytais „efektyviais kovos su nacionalistiniu pogrindžiu metodais“. Netrukus iš Ukrainos į Lietuvą atvyko ir buvęs tenykščių smogikų vadas majoras Aleksejus Sokolovas.

Per trumpą laiką majoras surinko apie 90 smogikų, kurių daugumą sudarė vagys ir žudikai. Pirmoji žinoma jo galvažudžių operacija buvo surengta 1946 metų rugsėjo 22 dieną vienoje Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Grendavės kaimo sodyboje. Smogikai, pakvietę į susitikimą kelis kovotojus, prisistatė esantys Ukmergės krašto partizanai, pabėgę nuo NKVD siautėjimų. Kad būtų įtikimiau, saugumo agentai parodė vyrams Didžiosios Kovos apygardos vado Žalio Velnio įsakymą (pats Žalias Velnias tuo metu jau buvo suimtas). Į dokumentą įnikusius partizanus smogikai šaltakraujiškai iššaudė, o kad neliktų liudytojų, išžudė ir visą sodybos šeimininkų Blaževičių šeimą. Netrukus niekuo dėtų civilių gyventojų žudymas tapo įprasta agentų-smogikų praktika.

Vis dėlto A. Sokolovas nebuvo patenkintas savo auklėtinių darbu. Paties majoro žodžiais, iš 18 jo tiesiogiai kuruojamų agentų 12 buvo vagys, ir vogė viską, kas pakliuvo po ranka. Taigi A. Sokolovas sumanė įkurti centrinę smogikų grupę. Į ją majoras ketino įtraukti perverbuotus partizanus, mat šie tokiam darbui tiko kur kas geriau. Juk kas, jei ne kovotojai geriausiai žinojo tikrų partizanų įpročius, elgseną, dainas. Be to, jie puikiai pažinojo tiek buvusius kovos draugus, tiek apylinkių gyventojus. Tokiais negalėjo nepasitikėti nei vietos žmonės, nei laisvės kovotojai.

Todėl nuo 1947 metų į smogikų būrius imta telkti beveik vien partizanus. Verbavimas vyko dviem etapais. Pirmiausia į MGB rankas patekęs kovotojas buvo priverčiamas arba įtikinamas nurodyti visus savo ryšius ir žinomus partizanų bunkerius. „Įtikinėjimams“ naudoti įvairiausi metodai – nuo brutalių kankinimų ir šantažo iki pažadų, propagandos apie „sovietinį rojų“ ir alkoholio. Kartais verbuojamiesiems buvo rodomi sufalsifikuoti partizanų štabo įsakymai, kuriais kovotojai kaip išdavikai neva pasmerkiami myriop. Kitais atvejais suimtasis būdavo aprengiamas čekisto uniforma ir nufotografuojamas prie jo suėmimo metu žuvusio kovotojo, o tuomet jau grasinama, kad šią nuotrauką pamatys miške likę bendražygiai. Manydamas, jog turi tik du kelius – žūti MGB rūsyje arba būti likviduotas buvusių kovos draugų, dažnas verbuojamasis sutikdavo bendradarbiauti su priešu. Vėliau, MGB agentams skverbiantis į partizanų štabus ir kuriant netikras laisvės kovotojų vadavietes, A. Sokolovo metodai tapo kur kas rafinuotesni.

Kiek efektyvios buvo agentų smogikų grupės, rodo MGB kovą su partizanų judėjimu nagrinėjusio istoriko Mindaugo Pociaus pateikiama statistika. Pasak jo, vien 1951-aisiais smogikai nužudė ne mažiau nei 84 ir suėmė 26 ginkluotojo pasipriešinimo dalyvius. Tai sudaro apie 16 proc. visų nužudytų partizanų. Tačiau laikui bėgant ir ginkluotam pogrindžiui silpstant šios proporcijos drastiškai keitėsi. Tarkime, antrąją 1953 metų pusę, kai organizuotos partizanų kovos artėjo prie pabaigos, agentams smogikams teko net 60–70 proc. visų MGB nukautų ar suimtų partizanų. M. Pociaus teigimu, agentais tapę kovotojų vadai padėjo čekistams likviduoti Šiaurės rytų Lietuvos srities Vytauto, Vyčio apygardų štabus, taip pat Vytauto apygardos Tigro, Liūto, Vaižganto, Vyčio apygardos Žaliosios ir Gedimino rinktinių štabus. Vietoj jų MGB įkūrė vadavietes, kurioms vadovavę išdavikai nuožmiai ir metodiškai naikino likusius laisvės kovotojus.

Išdavikais tapę vadai

Tauro apygardos vado Juozo Jankausko-Demono istorija – viena ryškiausių. Į čekistų rankas šis partizanas pakliuvo 1952 metų birželio 7-ąją. Tądien Demonas mėgino perduoti laiškus į Vakarus, kuruos, prašydamas paramos pogrindžio veiklai, parašė su pirmąja desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs radistas Klemensas Širvys-Sakalas. Laiškus Demonas nutarė nugabenti į Kybartus, kuriuose gyveno jo sužadėtinė Elena. Tačiau rodytis miestelyje buvo rizikinga. Todėl Demonas dviračiu nuvažiavo į Baltrušių kaimą, esantį netoli Elenos tėviškės, ir čia susirado sužadėtinės brolį. Prašydamas būsimo svainio nuvažiuoti į Kybartus ir pakviesti Eleną, partizanų vadas nė nenumanė, kad kalbasi su MGB agentu Šešupe. Taigi vietoj sužadėtinės jis sulaukė ginkluotų čekistų.

Dilemos – likti ištikimam partizano priesaikai ir mirti ar rinktis išdavystę – Demonas, regis, nė nesprendė. Gerai pavaišintas gruzinišku konjaku jis sutiko tapti agentu smogiku ir gavo Berželio slapyvardį. Nuo to laiko iki vėlyvo rudens Berželis drauge su saugumiečiais klaidžiojo po Kazlų Rūdos miškus ir rodė jiems partizanų rėmėjų susitikimų su ryšininkais vietas. Kiek buvusių kovos draugų ir partizanų ryšininkų pražudė naujasis MGB agentas, tiksliai nežinoma, tačiau iš saugumiečių ataskaitų matyti, kad 1952 metų lapkričio 3-iąją jis aktyviai dalyvavo suimant Dariaus ir Girėno tėvonijos vadą Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą bei sunaikinant laisvės kovotojus Kazį Rusecką-Dolerį ir Leoną Lukoševičių-Vytautą.

Padėjęs emgėbistams likviduoti bendražygius, Demonas ėmėsi vadovauti fiktyviam Tauro apygardos štabui. Vis dėlto uoli tarnystė priešui jo neišgelbėjo. Atlikęs savo darbą, agentas Berželis tapo nebereikalingas. 1953 metų kovo 14 dieną J. Jankauskas buvo suimtas, o 1954 metų liepos 27-ąją nuteistas sušaudyti be teisės paduoti kasacinį skundą. Nuosprendis įvykdytas 1955-ųjų sausio 26 dieną Maskvos Butyrkų kalėjime.

Vėliau čekistai nusitaikė į dar aukštesnę partizanų vadovybę – užverbavo Vytauto apygardos vadą Joną Kimštą-Žalgirį, kurį LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas dar 1950-ųjų pavasarį buvo paskyręs savo pavaduotoju. Savo nelaimei J. Kimštas 1952-ųjų rugpjūtį srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, o žvalgybos viršininku – Stasį Šimkų-Klajūną, nė nenujausdamas, kad abu šie partizanai jau senokai užverbuoti MGB. Išdavikams beliko išvilioti vadą į Vytauto apygardos štabe surengtą pasitarimą, pakeliui jį nuginkluoti ir perduoti čekistams.

Tardymus ir šantažą J. Kimštas ištvėrė vos mėnesį – tų pačių metų rugsėjį jis sutiko tapti MGB agentu Jurginu. Nieko neįtariantiems partizanams vadas leido įsakymus dėl kitų agentų skyrimo į srities vadovybę, išdavė laisvės kovotojų slėptuves Raguvos miške ir asmeniškai dalyvavo jas likviduojant. Būtent J. Kimšto dėka į čekistų nagus pakliuvo ir viso ginkluoto pasipriešinimo vadas J. Žemaitis, o netrukus išdavikas buvo pasitelktas jį tardant ir mėginant perverbuoti. Tačiau visos šios pastangos nuėjo perniek – J. Žemaitis net po Maskvoje surengto susitikimo su pačiu Lavrentijumi Berija atsisakė bendradarbiauti su priešu ir pasirinko mirtį.

Čekistams pavyko per legendinį štabą sunaikinti visą Kalnų sritį. Lygiai taip pat iki 1953-iųjų antrosios pusės jie likvidavo ir likusius apygardų štabus. Vienintelis stambus partizanų junginys, kurio nespėjo paliesti čekistų kombinacijos, buvo Žemaičių apygarda. Jos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis 1953 metų rugpjūčio 23-iąją žuvo čekistų pasaloje netoli Varnių.

Žemaičių apygardos štabo likvidavimas buvo bene paskutinė didesnė čekistų operacija prieš partizanus. Daugiau kovoti nebeliko su kuo. Galima sakyti, iki metų pabaigos partizaninis judėjimas buvo faktiškai nuslopintas. Istorikų nuomone, ginkluotas pasipriešinimas okupantams galėjo trukti dar bent porą metų. Deja, būtent partizanų vadų išdavystės, iš perverbuotų kovotojų sudarytos agentų smogikų grupės ir aktyvus persimetėlių dalyvavimas kuriant čekistų sumanytus legendinius štabus nepaliko tikriesiems laisvės kovotojams jokių galimybių likti gyviems.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"