Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ISTORIJA

Gimę Didžiojoje Britanijoje: brolių Liudžių gyvenimo ir kovos kelias

 
2017 03 16 11:24
Virginijos Juras (Juraitis), Astos Chaladkauskaitės nuotraukos

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Šie labai prasmingi Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, tapusios mūsų valstybės himnu, žodžiai aktualūs visais laikais. Svarbūs jie ir mums, gyvenantiems šiandienos neramiame pasaulyje. Praeitis – mūsų valstybės ir tautos istorija, didvyriškos kovos už laisvę. Istoriškai susiklostė, kad mūsų tautiečiai narsiai kovojo ne tik už mūsų laisvę, bet ir vilkėdami kitų šalių kariuomenių uniformas, todėl būtų nesąžininga juos palikti istorijos paraštėse. Atverskime praeities kariškų istorijų puslapį apie šiuos mums mažai žinomus tautiečių žygius ir pasiaukojamas kovas.

Kai 2013 m. šio Lietuvos kariuomenės žurnalo rubrikoje „Ginklo broliai“ pradėjome publikuoti pasakojimus apie lietuvius karius, įvairiais laikais tarnavusius su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vėliava, labai menkai įsivaizdavome, kokio masto bus šie istoriniai slėpiniai, kad tinkamai atskleistume mūsų laisvės karžygių žygdarbius.

Kova už laisvės idealus neapsiribojo vien tik Jungtinėmis Amerikos Valstijomis

Džiugu, kad tokios asmenybės – generolas Tadas Kosciuška, kontradmirolai Fredas Edwardas Bakutis, Peteris Michaelis Moncy’is, pulkininkai Romanas Biliūnas ir Juozas Manelis, pulkininkas leitenantas Antanas Norbutas (Antony Herbert), seržantas majoras Walteris Jamesas Sabalauskis, seržantas Stanley Bender (Stasys Bendorius) – vienintelis lietuvis, apdovanotas aukščiausiu valstybiniu JAV apdovanojimu – Kongreso žvaigždės medaliu, ir daugelis kitų lietuvių kilmės karių yra deramai atmenami šalyje, už kurios idealus jie kovėsi įvairiuose karuose bei mūšiuose.

Nemaža dalis JAV kariuomenėje tarnavusių lietuvių istorijų yra publikuota 2014 m. pasirodžiusioje knygoje „Laisvės karžygiai“.

Tačiau kova už laisvės idealus neapsiribojo vien tik Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Nuosekliai tyrinėjant JAV karių gretose tarnavusių lietuvių istorijas tapo akivaizdu, jog mūsų vientaučiai kariai yra nusipelnę ir kitų šalių kariuomenėse.

Todėl šiandien galiu pasidžiaugti, kad drauge su KARIO redakcija pradedame naują pasakojimų apie lietuvius karius, kovojusius už laisvę Jungtinės Karalystės kariuomenės gretose, ciklą, o jo pavadinimas „Laisvės karžygiai“ – išskirtinė pagarba šiems mūsų tautiečiams.

Tikiuosi, kad šios istorijos sudomins ne tik lietuvius, tarnaujančius Lietuvos kariuomenėje, jaunimą, gyvenantį mūsų šalyje, bet ir mūsų tautiečius, išvykusius gyventi į kitus kraštus. Tebūna praeities istorijos pavyzdžiu, kad piliečio pareigą galima atlikti ir gyvenant ne Lietuvoje.

Pagarbiai

Lietuvos Respublikos ambasadorius Rumunijoje

ats. gen. ltn. Arvydas Pocius

Karališkųjų oro pajėgų pilotas seržantas Albinas Liudžius (1918–1944)

Albinas Liudžius gimė 1918 m. rugsėjo 30 d. Londone, lietuvių išeivių šeimoje. Jo motina Ona Puidokas (Puidokaitė) atvyko į Angliją iš Lietuvos 1916 metais. Kaip byloja amžininkų pasakojimai, Ona planavo keliauti į JAV, tačiau, pakeliui sustojusi Londone, ji sutiko kitą lietuvį emigrantą – Petrą Liudžių. Įsiplieskus abipusei simpatijai, 18-metė Ona ištekėjo už trylika metų vyresnio Petro ir atsisakė savo ketinimų vykti į Ameriką.

Be 1918 m. gimusio Albino, šeimoje augo dar 8 vaikai. Šeima gyveno rytiniame Londone (angl. East End) ir aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje, kurios traukos centru buvo tenykštė katalikų bažnyčia. Svarbu pabrėžti, jog būdami vieni iš daugelio neturtingų lietuvių emigrantų Anglijoje, Ona ir Petras Liudžiai kiek galėdami aukojo bažnyčios statybai, kuri vėliau buvo pavadinta Šv. Kazimiero lietuvių katalikų bažnyčia.

Pasak šios istorijos detales surinkti padėjusios Virginijos Juras (Juraitis), minėta bažnyčia ir šiandien yra vieninteliai katalikiški lietuvių maldos namai Anglijoje.

Taigi, kaip jau buvo minėta, Liudžių šeima gyveno katalikiškoje lietuvių emigrantų aplinkoje, o Ona ilgainiui tapo viena iš vietinės parapijos aktyviausių veikėjų.

Dalis Didžiosios Britanijos delegacijos 19838 m. Pasaulio lietuvių olimpinėse žaidynėse. Antroje eilėje pirmas iš dešinės - Albinas Liudžius.

A. Liudžius, sekdamas tėvų pavyzdžiu, taip pat aktyviai dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje, be to, buvo neblogas sportininkas. Būdamas paauglys jis keletą vasarų praleido tėvų gimtinėje, o 1938 m. netgi dalyvavo Lietuvoje surengtose Pasaulio lietuvių olimpinėse žaidynėse ir dviračių sporto varžybose iškovojo sidabro medalį.

Svarbu pažymėti, kad po minėtų žaidynių Albinas planavo pasilikti gyventi Lietuvoje, tačiau dėl artėjančio karo grėsmės grįžo pas tėvus į Londoną.

1939 m. kaip atsargos savanoris jis įstojo į Karališkąsias oro pajėgas (angl. Royal Air Force, RAF), baigė pirminį treniruočių kursą Anglijoje, o 1942 m. buvo išsiųstas į Kanadą tęsti piloto studijų.

Taip jau susiklostė, jog būdamas RAF pilotu Albinas Liudžius niekada ir nesusitiko su kitu garsiu lietuviu, tarnavusiu Karališkose oro pajėgose – Romualdu Marcinkumi-Uragano kapitonu. Tiesa, šie vyrai žinojo vienas apie kitą, nes Albinas, gavęs žinių apie kitą lietuvį – RAF pilotą, parašė R. Marcinkui laišką. Uragano kapitonas netruko atsakyti. Jis labai džiaugėsi galėdamas vėl matyti parašytus lietuviškai žodžius, žinodamas, kad, be jo, Anglijos karių gretose tarnauja ir daugiau lietuvių. Abu pilotai labai norėjo ir planavo susitikti, tačiau tarnybos vingiai vis neleido jų keliams susikirsti.

1944 m. A. Liudžius buvo paskirtas tarnauti į Abu Sveirą ir Fayidą Viduriniuosiuose Rytuose, o tų pačių metų rugpjūtį buvo perkeltas į Italiją, kur tarnavo RAF 213-ojoje eskadrilėje, pilotavo naikintuvą Mustang ir dalyvavo operacijose Balkanuose.

Kartu su naikintuvų Mustang grupe A. Liudžius 1944 m. rugpjūčio 25 d. dalyvavo operacijoje virš Prevezos, Artos ir Messolongijos. Vykdant užduotį, jo lėktuvas buvo numuštas zenitinės artilerijos. Laimė, pilotui pavyko sėkmingai iššokti su parašiutu. Jo bendražygiai dar spėjo pamatyti Albiną, besileidžiantį kalnuotoje vietovėje. Jį išgelbėjo tik atsitiktinumas – nusileidęs Albinas sutiko graikų partizanus. Jų padedamas A. Liudžius grįžo į savo eskadrilę tų pačių metų rugsėjo 11 dieną.

Tiesa, kaip paaiškės vėliau, jo šeimai ir artimiesiems teks labai gailėtis tokio greito sūnaus grįžimo į kovos veiksmus.

Kitus kelis 1944-ųjų rudens mėnesius A. Liudžius ir toliau vykdė RAF 213-osios eskadrilės kovinius skrydžius virš buvusios Jugoslavijos. Šių operacijų metu RAF pilotai atakuodavo vokiečių pozicijas, suteikdavo paramą iš oro jugoslavų partizanams, lydėdavo lėktuvus Dakota, gabendavusius desantą, kuris turėjo išsilaipinti Peloponeso pusiasalyje.

1944 m. lapkričio 23 d. per vieną iš tokių operacijų A. Liudžiaus lėktuvas buvo numuštas virš buvusios Jugoslavijos teritorijos. Mėgindamas suvaldyti krentantį naikintuvą, pilotas dar bandė pereiti į pikiruojamąją ataką, tačiau nusileisti nepavyko net ir avariniu būdu. 26 metų amžiaus RAF pilotas srž. A. Liudžius žuvo. Liko sūnaus gedintys tėvai Ona ir Petras, dvi seserys Veronika ir Hilda, vyresnysis brolis Jonas, kuris tuo metu jau buvo Didžiosios Britanijos kariuomenės majoras. Kiti penki Liudžių vaikai iki to meto jau buvo mirę nuo tuberkuliozės ar kitų ligų.

Srž. Albinas Liudžius palaidotas Belgrade, britų karių kapinėse (kapo nr. 6.E.10).

Jo, kaip ir kitų lietuvių, tarnavusių Didžiosios Britanijos ginkluotosiose pajėgose, vardas yra įamžintas Londone, Šv. Patriko kapinėse Leytonstone esančioje memorialinėje lentoje, lietuviams skirtoje dalyje. Šio įrašo srž. A. Liudžiui atminti iniciatore 2016 m. tapo Albino sesuo 90-metė Veronika Jurienė (Liudžiūtė).

Majoras Jonas Mykolas Liudžius, OBE (1916–1999)

Vyresnysis Albino Liudžiaus brolis Jonas, pirmasis Onos ir Petro Ludžių vaikas, gimė Londone 1916 m. balandžio 21 dieną.

Jaunystėje Albinas buvo linkęs į mokslus, aktyviai, kaip ir visa šeima, dalyvavo vietinės lietuvių bendruomenės veikloje, bendraamžių buvo laikomas itin inteligentišku. J. Liudžius buvo Londono lietuvių sporto klubo sekretorius, vėliau – pirmininkas, leido ir redagavo šio klubo laikraštį „Apžvalga“, taip pat dalyvavo lietuvių dramos klubo veikloje. 1938 m. Glazge vykusio Didžiosios Britanijos lietuvių seimo suvažiavimo metu J. Liudžius buvo išrinktas į Didžiosios Britanijos lietuvių tarybą.

Tiek savo asmeninių pastangų dėka, tiek ir remiamas Draugijos užsienio lietuviams remti, Jonas aktyviai veikė siekdamas suaktyvinti lietuvių išeivių ir Lietuvos ryšius. 1934 m. jis pirmą kartą lankėsi Lietuvoje ir užtruko čia du mėnesius. Po trejų metų J. Liudžius surengė Didžiosios Britanijos lietuviams atstovaujančios grupės vizitą Lietuvoje, o 1938 m. subūrė Didžiosios Britanijos lietuvių sporto komandą, kurioje buvo ir jo jaunesnysis brolis Albinas. Ši komanda dalyvavo Pasaulio lietuvių olimpinėse žaidynėse.

1940 m. J. Liudžius įstojo į britų kariuomenę ir buvo nusiųstas į karinę mokyklą Barmouthe, Velse. Vėliau buvo perkeltas į Orielio koledžą Oksforde, kur studijavo rusų kalbą. 1944–1946 m. jis tarnavo kaip štabo karininkas įvairiose Vakarų Europos šalyse. Nuo 1946 m. tarnavo britų karinėje administracijoje tuometinėje Vakarų Vokietijoje, vėliau – Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje. Būtent šiuo metu J. Liudžius turėjo kontaktų ir su Lietuvos partizanais.

Britanijos lietuvių futbolo komana: Jonas Liudžius - antroje eilėje pirmas iš kairės, šalia jo - brolis Albinas.

Anot amžininkų liudijimų, J. Liudžius niekuomet su savo šeima neaptarė savo tarnybos kariuomenėje, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje. Jo sesuo Veronika prisimena, jog apie 1950 m. brolis paprašė jos paruošti vakarienę grupei žmonių jo namuose Londone ir nieku gyvu niekam neprasitarti nei apie šį prašymą, nei apie numatytą vizitą. Pasak Veronikos, toks slaptumas, ko gero, leidžia spėti, jog pas brolį lankėsi Lietuvos pogrindžio veikėjai.

1953–1974 m. J. Liudžius ėjo įvairias pareigas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų tarnyboje: dirbo šalies ambasadose Pietų Korėjoje, Japonijoje, Singapūre, Burmoje ir Vietname; Honkongo administracijos Politiniame skyriuje. Paskutinė jo tarnybos vieta buvo tuometinės Vakarų Vokietijos sostinė Bona.

1974 m. išėjęs į pensiją, Kestono koledže netoli Londono (ši mokymo įstaiga neformaliai vadinama religijos ir komunizmo studijų centru) J. Liudžius padėjo į anglų kalbą versti pogrindinę lietuvių spaudą, pasiekiančią Vakarus iš Sovietų Sąjungos (SSRS) okupuotos Lietuvos. Žymiausias J. Liudžiaus darbas Kestone – kartu su šio koledžo įkūrėju dr. Michaeliu Bourdeaux parašyta knyga „Land of Crosses“ (liet. „Kryžių šalis“) apie katalikų persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvoje.

J. Liudžius mirė 1999 metais. Jam atminti Liudžių šeimai svarbioje Šv. Kazimiero lietuvių katalikų bažnyčioje Londone atidengta memorialinė lenta.

Vienas iš dviejų J. Liudžiaus vaikų – sūnus Petras – pasekė tėvo pėdomis ir pasirinko tarnybą Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijoje. P. Liudžius buvo Didžiosios Britanijos ambasadorius Ispanijoje ir Vokietijoje.

JONO LIUDŽIAUS APDOVANOJIMAI:

1939–1945 m. Gynybos medalis;

1939–1945 m. Žvaigždė;

Prancūzijos ir Vokietijos Žvaigždė;

1939–1945 m. Karo medalis;

Nyderlandų karalienės Wilhelminos apdovanojimas „The Order of Orange-Nassau“ (angl.);

1969 m. Medalis „Order of the British Empire, OBE“ (angl.).

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"