Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ISTORIJA

Gintarėliai ant delno: 1917-ųjų Rusijos nesėkmė

 
2017 04 21 12:00
Sukilę kareiviai Petrograde (dabartinis Sankt Peterburgas)

„Likime suverenių tarybinių valstybių federacijoje“, „kurkime socializmą žmogišku veidu“ – tokiomis sąvokomis operavo sovietinis lietuvių visuomenės elitas, perestroikos metu įtikėjęs Rusijos demokratų pradėtomis SSRS reformomis. Ar XX amžiaus epochos šūkis „Lietuva, būk laisva!“ tokiose pat kančiose gimė ir carinės patvaldystės pabaigoje? Pažvelkime, kaip ir kokiomis aplinkybėmis iš Rusijos glėbio vadavomės prieš 100 metų.

Poetė Salomėja Nėris 1940 metais sukūrė politiniu požiūriu vieną šiurpiausių lietuvių poezijos šedevrų „Bolševiko kelias“. Populiariausiuose jos posmuose skamba žodžiai apie „gintarėlius ant delno“. „Baltijos lašeliai“ 1940-ųjų vasarą metaforiškai buvo atnešti sovietinės imperijos vadovui Josifui Stalinui. Šis dosniu mostu prie jų pridėjo dar vieną, su Gedimino pilies inkliuzu, atėmęs iš kadaise jį pagrobusių lenkų.

„Gintarinių“ alegorijų Lietuvos istorijoje būta ir anksčiau: Lietuva, Rusija, grobikai vokiečiai ir net lenkai antrame plane. Tačiau galbūt dėl to, kad „gintarėliai“ prieš 100 metų buvo (ne)sėkmingai išbarstyti, ši istorija buvo primiršta. Pamėginkime ją prisiminti.

„Gintarinė deklaracija“

Metafora apie gintarėlį, „įriedėjusį į slavų jūrą“, aukščiausioje rusų imperijos tribūnoje buvo nuskambėjusi dar tais laikais, kai Stalinas tebuvo vos pradėjęs savo bolševiko kelią.

Prasidėjus pirmajam Pasauliniam karui, 1914-ųjų liepos 26 dieną buvo skubiai sukviesta Rusijos Valstybės Dūmos ypatingoji sesija. Iškilmingame posėdyje žodis buvo suteiktas ir dviem Lietuvos atstovams, vienas jų – Martynas Yčas – perskaitė deputatų ovacijomis palydėtą ugningą kalbą. Netrukus karo vadui, vyriausybės bei Dūmos vadovams jis įteikė Vilniaus lietuvių veikėjų parengtą vadinamąją Gintarinę deklaraciją. Kelios minutės šlovės vėliau virto juoda dėme, kurią nusiplauti sunkiai sekėsi visiems su šiais tekstais susijusiems garsiems žmonėms. Deklaracijos autorystę galima priskirti Stasiui Šilingui, jos įgaliotiniais sutiko būti kovų už lietuvybę užgrūdinti Jonas Basanavičius ir Donatas Malinauskas.

M. Yčas karą su vokiečiais pradėjusiems rusams priminė, kad Žalgirio lauke būtent „su Vytauto vėliava buvo sutrupintas teutonų ordinas“. Savo kalboje jis patikino, kad lietuvių kalavijas ir dabar dar nesurūdijęs, nes prasidėjusiame kare jie „kaunasi pirmose eilėse“ ir eina į jį „kaip į šventą“.

Atstovas tautos vardu išreiškė viltį „pamatyti su Rusijos vėliava sujungtus pusiau perplėštus lietuvius“. Deklaracijoje buvo siūloma imperatoriui Didžiąją ir Mažąją Lietuvas, kaip „išbirusius gintarinius karolius, surinkti Rusijos valdomoje tautų sąjungoje“.

Kas atsitiko, kad pirmose fronto linijose su slaviškuoju imperializmu kovoję tautininkai prakalbo apie „gintarėlius ant imperatoriaus delno“? Kodėl J. Basanavičius ir kompanija ryžosi rizikuoti savo reputacija, nors neabejotinai jautė, kokį atgarsį tai sukels visuomenėje, o ypač kairiųjų stovykloje?

Tenka pripažinti, kad lietuvių elitas tuo metu jau buvo susigyvenęs su Rusija. Jo mąstyme dar nebuvo politinio atskirumo kategorijų. Konservatyvūs lietuviai nenorėjo nei karo, nei revoliucijų, o savo sunkią padėtį pagerinti norėjo demokratiniu būdu. Jie tikėjo rusų geranoriškumu ir už sunkiu karo metu pareikštą lojalumą tikėjosi sąžiningo atlygio.

„Gintarinė deklaracija“ buvo pareiškimas, kad lietuvių istorija yra lygiagreti lenkų istorijai, tad ir lietuvių problemos nusipelno tokio pat sprendimo kaip lenkų problemos.

Lietuvių ištikimybės carui pareiškimai karo pradžioje nebuvo jokia išimtis. Tą patį pareiškė visos imperijos tautos, kurias rusai teikėsi išklausyti. Visi aplinkiniai lietuvių kaimynai ir net tautinės lietuvių mažumos nusilenkė imperatoriui. Tačiau lietuvių tekstas bendrame chore išsiskyrė rafinuotomis užuominomis.

Pagrindinės „Gintarinės deklaracijos“ tezės – Rusijos kariuomenės vado, Didžiojo kunigaikščio Nikolajaus 1914 metų rugpjūčio 1 dienos atsišaukimo į lenkų tautą metaforų plagiatas. Vaizdingų posakių kupino teksto pagrindinis leitmotyvas – užuomina apie galimą Lenkijos karalystės autonomiją. Lenkams buvo žadama „ištrinti sienas“, kurios „į gabalus sudraskė gyvą lenkų kūną“ ir „po rusų caro skeptru sugrąžinti visas lenkų tautos dalis“. Rusų karo vadas išreiškė viltį, kad „dar nesurūdijo (lenkų – aut.) kalavijas, kapojęs priešą Žalgirio mūšyje“.

Apsvaigusios nuo tokio pažado, beveik visos Lenkijos politinės jėgos bendrame rašte pareiškė ištikimybę Rusijai, paprašę ją „padėti prie kojų Viešpačiui Imperatoriui“. Dėkingi lenkai tuo metu nelabai kreipė dėmesį į atsišaukimo pabaigoje pridėtą sakinį: „Rusija iš jūsų tikisi vieno dalyko – pagarbos teisėms tų tautybių, su kuriomis jus sujungė istorija“.

Tačiau lietuvių tautininkai į jį atkreipė dėmesį – jie suprato, kad minimi lietuviai. Jie pademonstravo žaibišką reakciją, savo deklaracija mėgino „prisirišti viena virve“ prie „lenkų klausimo“ sprendimo. „Gintarinė deklaracija“ buvo pareiškimas, kad lietuvių istorija yra lygiagreti lenkų istorijai, tad ir lietuvių problemos nusipelno tokio pat sprendimo kaip lenkų problemos.

Sudėję viltis į karą, lietuviai, kaip ir visos kitos tautos, ėmė laukti garantuotos Rusijos pergalės, rusų dėkingumo ir tautinių vilčių išsipildymo.

Antrarūšės Rusijos tautos ir Leninas

Vykstant karui, imperijos nacionaliniai pakraščiai kantriai laukė valdžios geranoriškumo. Visų tautų kariams lygiomis teisėmis su rusais guldant galvas už Rusijos reikalus, tautos užsiminė ir apie lygias teises kasdieniame gyvenime. 1915 metų liepos 20 dieną lietuvių, latvių, estų, žydų, armėnų ir musulmonų atstovai paskelbė kreipimąsi į Dūmą. Jame buvo skelbiama, kad bendroje tautų kovoje su priešu labai svarbu kelti kovinę dvasią. Esą labiausiai ją sustiprintų pilietinių ir nacionalinių teisių Rusijos tautų gyventojų sulyginimas su viešpataujančios rusų tautos teisėmis.

Lietuvių svajonę netikėtai įgyvendino vokiečiai, po Didžiojo reicho sparnais sujungę visas lietuvių tautos dalis. Netrukus į Vilnių atvykęs kaizeris Vilhelmas II prie Vytauto Didžiojo kapo arkikatedroje padėjo simbolinę karūną.

Deja, pasiūlyta rezoliucija dėl tautinių apribojimų panaikinimo ir teisių sulyginimo Dūmoje sulaukė tik 162 atstovų pritarimo, o 190 balsavo prieš ją. Po šio rusų akibrokšto minėtos tautos parlamente ieškoti bendro kompromiso daugiau nebandė iki pat šios valstybės subyrėjimo. Anot tuometinio parlamentaro Mykolo Januškevičiaus, Dūmos daugumos poelgis „padarė didžiai slegiantį įspūdį“ ne tik jiems, bet ir tautinių pakraščių gyventojams.

Čia verta pažymėti, kad atkakliausiai tautinį klausimą Dūmoje, dar prieš prasidedant karui, judino bolševikai. 1913 metų rudenį atskilę nuo socialdemokratų frakcijos, jie ne kartą skelbė pareiškimus, raginančius vyriausybę suteikti Rusijos tautoms lygias teises. 1914 metais jie pasiūlė du asmeniškai Lenino suredaguotus įstatymo projektus, kuriuose buvo siūloma paskelbti visišką tautų ir nacijų lygybę, o vienos kurios nors tautos viršenybę paskelbti antikonstitucine. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui visi penki bolševikų frakcijos nariai buvo areštuoti ir nuteisti tremčiai Rytų Sibire iki gyvos galvos. Tautų lygybės įstatymų projektai pradingo rusų biurokratų stalčiuose.

Paradoksalu, bet Dūmai juos priėmus, kurstyti revoliuciją Lenino bolševikams būtų buvę daug sudėtingiau, nes milijonai ne rusų tautų piliečių, gavę lygias pilietines ir nacionalines teises, neabejotinai būtų tapę kur kas lojalesni Rusijai.

Beje, jau po Vasario revoliucijos bolševikai tęsė savo tautinę politiką. Dėl imperijos pamatų griovimo keikiami ne tik monarchistų, bet ir liberalų, jie vieninteliai iš visų rusų politinių jėgų be išlygų deklaravo tautų apsisprendimo teisę. Lenino redaguojama „Pravda“ skelbė, kad „ne prievarta reikia traukti kitas tautas į sąjungą su didžiarusiais, o abipusiu susitarimu, neįmanomu be laisvės suteikimo“. Bolševikai tuo metu nuoširdžiai rėmė tautinius judėjimus, tačiau siekė savo tikslų. Revoliucijos šauklys Levas Trockis savo straipsniuose ragino palaikyti „imperialistinio karo“ sukeltas tautų išsivaduojamąsias kovas, nes jose įžvelgė pasaulinės revoliucijos pradžią. Dėl bolševikų pozicijos ir Laikinoji vyriausybė į tautinius reikalavimus dažnai žvelgdavo dvejopai: kaip į separatistinius pasireiškimus ir į bolševikų ardomąją veiklą. Nemaža dalimi jie buvo teisūs – būtent bolševikai netrukus suvaidino lemiamą vaidmenį, nutraukdami rusų liberalų kančias sprendžiant nacionalinį klausimą.

Gintarėliai ant kaizerio delno

1915-ųjų vasarą vokiečiai išvijo Rusijos armiją iš Lietuvos, Galicijos ir Lenkijos. Metais anksčiau, nepateisinę lietuvių ir lenkų istorinių lūkesčių, rusai prapylė ir simbolinę reikšmę turėjusį Tanenbergo mūšį. Generolo Pavelo fon Renenkampfo vedama rusų armija iš Kauno išžygiavo į Prūsiją. Nuožmios kautynės su vokiečiais vyko tuose pačiuose Žalgirio laukuose, kaip ir prieš 500 metų. Kaip ir tada, armijai vadovavo lietuvių ainis – Šiaurės Vakarų fronto armijų vadas generolas Jokūbas Žilinskis. Tačiau jis neparodė Vytauto karo gabumų – šimtatūkstantinės rusų pajėgos buvo visiškai sutriuškintos.

Vokiečiai taip pat puikiai prisiminė Žalgirį ir bet kokia kaina neketino atiduoti „prūsiško gintarėlio“. Dėl jo išsaugojimo daugiausia ir sužlugo jų planuotas žaibo karas (Blitzkrieg) Vakarų fronte, – karas tapo ilgas ir sekinantis. Po nokdauno Prūsijoje buvo šokiruoti ne tik rusai, iki tol penėti „ura!“ patriotinėmis nuotaikomis. Buvo sutrikęs ir lietuvių elitas, pamatęs, kad keičiasi geopolitinė situacija.

Lietuvių svajonę netikėtai įgyvendino vokiečiai, po Didžiojo reicho sparnais sujungę visas lietuvių tautos dalis. Netrukus į Vilnių atvykęs kaizeris Vilhelmas II prie Vytauto Didžiojo kapo arkikatedroje padėjo simbolinę karūną ir paskelbė apie savo sąsajas su Gediminaičiais. Deja, tuo džiaugėsi tik po Didžiąją Lietuvą pasklidę germanizuoti rytprūsių mažlietuviai, čia gavę neblogas tarnybas ir sotų gyvenimą. Šios mūsų tautos dalies lūkesčiai išsipildė – tuo pat metu sujungti visas suskaldytas baltų žemes Prūsijos Landtage vokiečius ragino parlamentaras Vilius Gaigalaitis.

Tuo metu šimtai tūkstančių lietuvių pabėgėlių ir tremtinių pasklido po visą Rusijos imperiją.

Pirmieji atsitokėjo lenkai, pajutę naujas istorines galimybes. Rusai norom nenorom vėl turėjo jiems ką nors pažadėti užbėgdami už akių galimiems vokiečių pasiūlymams. Lietuvių parlamentarai suprato, kad delsti nebegalima, nes lenkai su savo senais okupantais de jure arba naujais okupantais de facto už jų nugarų tiesiog susitars dėl Lietuvos likimo. Prieš prasidedant 1916-ųjų žiemos sesijai lietuviai susitiko su įtakingiausių Dūmos frakcijų vadovais. Tik šįkart jau nebe nuolankiai klausdami leidimo, o aiškindamiesi, kokia forma jie norėtų išgirsti lietuvių pareiškimą apie ateitį. Rusų nacionalistai ir kiti dešinieji prašė „negadinti patriotinių rusų nuotaikų“, o savo nuomonę pareikšti... tylint. Liberalai siūlė pasakyti visą tiesą, bet vengti drastiškų politinių laisvių reikalavimų. Susirinkę lietuvių parlamentarai derino tekstą, mėgindami prisitaikyti prie to laiko nuotaikų ir politinio fono.

Apie Lietuvos laisvę – iš Dūmos tribūnos

Dūmoje 1915 metų viduryje buvo įkurtas daugumą atstovų vienijantis liberalus Progresyvusis blokas, kurio nariai Rusijos valstybę siekė reformuoti iš esmės. Pirmaisiais smuikais jame griežė M. Yčo partijos kolegos Konstituciniai demokratai (kadetai). Tačiau pareikšti nuomonę Lietuvos klausimu pasiryžo formaliai opozicinės šiam blokui Trudovikų grupės lietuviai. Galbūt tai padaryti juos paskatino jų grupės lyderis Aleksandras Kerenskis, pasisakydamas už tautų apsisprendimo teisę. Tuo metu jis jau buvo tapęs viena reikšmingiausių figūrų visoje Rusijos Dūmoje.

1916-ųjų vasario 9 dieną prasidėjo IV Dūmos sesija, į ją pirmą ir paskutinį kartą atvyko pats imperatorius Nikolajus II. Pompastiškas atidarymo posėdis buvo gana pakilus, nes dar prieš savaitę rusų kariuomenė buvo iškovojusi skambią pergalę, Kaukazo fronte sutriuškindama Osmanų imperijos 3-iąją armiją. Sugadinti nuotaikos rusams trečiąją sesijos dieną į tribūną pakilo M. Januškevičius. Jis priminė prieš pusmetį Dūmoje atmestą rezoliuciją dėl tautinių teisių sulyginimo. Pasakęs, kad Dūma atvirai stojo prieš ne rusų tautų lygybę su rusais ir, neduodama kitoms tautoms teisių, padarė didžiulę klaidą. Parlamentui ir vyriausybei jis pažėrė kaltinimų dėl lietuvių engimo. Atstovas pareiškė, kad jei Dūmai rūpi mažųjų tautų reikalai, tuomet laikas apsispręsti dėl jų ateities, ir pagąsdino vokiečių veikla, esą jie kuria lietuviškas mokyklas ir mažiau varžo lietuvių kalbą. M. Januškevičius rėžė, kad rusų vyriausybė negali grįžti į Lietuvą tokia, kokia iš jos pasitraukė: ant jos vėliavos turi būti užrašytas žodis „laisvė“. Atstovas rusams perdavė lietuvių norą gyventi laisvoje tėvynėje, ir jų didžiausią troškimą – pagaliau gauti tautinę autonomiją.

Nemarus tikėjimas Rusija

1916 metais jau buvo akivaizdu, kad karas yra nepakeliama našta visoms kariaujančioms šalims. Taikos paskelbimas artėjo, artindamas ir į Gordijaus mazgą supintą naujų valstybių sienų problemų sprendimą.

Okupuotų šalių ateitimi pirmi pradėjo domėtis vokiečiai, taip detonuodami čia gyvenusių tautų savivaldos aspiracijas. Po Vokietijos kanclerio Teobaldo fon Betmano Holvego 1916-ųjų balandį Vokietijos reichstage deklaruoto ryžto nebeatiduoti Rusijai kare užimtų teritorijų lietuvių apetitas ėmė augti.

Lietuvoje likę lietuvių veikėjai ėmė tolti nuo Rusijos, tautinę politiką derino su Vokietijos interesais. Ėmė gilėti praraja tarp jų ir Petrogrado lietuvių politinės aplinkos. Daugelis išeivijos organizacijų jau reikalavo tik nepriklausomybės, o Rusijos lietuvių politikus vadino rusofilais.

Tačiau pastarieji dar tikėjo Rusija. Priklausydami rusų liberalų partijoms, Lietuvos politinį likimą jie siejo su liberalų deklaruotu palankiu požiūriu į tautines Rusijos mažumas.

1917 metų pradžioje Vokietija agentūriniais kanalais ėmė daryti maksimalų spaudimą Rusijai, reikalavo kaip nors spręsti Lietuvos autonomijos klausimą. Taip ji tikėjosi išprovokuoti rusus padaryti teisinius veiksmus „paleisti“ lietuvius sudaryti ir provokišką valstybinį darinį. Memorandumais ir pareiškimais rusus užvertė ir Lietuvių Tautos Taryba bei kitos lietuvių organizacijos. Tačiau niekas nepadėjo. Įtakos tam turėjo ir Antantės sąjungininkai, karo metu nepageidavę jokių nacionalinių pertvarkymų. Rusijos užsienio reikalų ministras liepė tiesiog užgniaužti lietuvių tautinį sąjūdį, net nesigilindamas, kad Lietuvos jis seniai nebekontroliuoja. Imperija savo tautų prašymams taip ir liko kurčia iki pat paskutinio atodūsio.

Rusų liberalai po monarchijos kracho

Vasario 27 dieną Petrograde sukilusiems kariuomenės Leibgvardijos Voluinės ir Lietuvių pulkams perėjus maištininkų pusėn, prasidėjo vadinamoji Vasario revoliucija. Rusų kariai su Vyčio ženklais ant krūtinių daužė monarchijos simbolius gatvėse ir degino valdiškas įstaigas. Kovo 2 dieną Nikolajus II atsisakė sosto. Tapo akivaizdu, kad caras „gintarinių karolių“ nebesuvers. Tai turėjo daryti nuosaikių partijų sudaryta Laikinoji vyriausybė.

Rusijos lietuviai buvo apimti euforijos. Dauguma Dūmos deputatų lietuvių aktyviai dalyvavo revoliucijos įvykiuose. M. Januškevičius ir Pranas Keinys įsitraukė į Darbininkų ir kareivių atstovų tarybos veiklą. Jie važinėjo po Petrogrado darbininkų rajonus ir kareivines, sakė kalbas ir agitavo už naują Rusijos valdžią. M. Yčas, revoliucijos naktį sukvietęs Dūmos deputatus, inicijavo kelių valstybinių komisijų įsteigimą.

Netikėtai valdžioje atsidūrusiems rusų liberalams atėjo metas žygiais, o ne žodžiais pateisinti imperijos tautų į juos sudėtas laisvės viltis. Tačiau iki pat gegužės mėnesio lietuvių klausimas Laikinojoje vyriausybėje nebuvo svarstytas, nors užsienio reikalų ministru tuomet buvo M. Yčo partijos bičiulis Pavelas Miliukovas. Lietuviai buvo prisiminti tik esant antrajai vyriausybės sudėčiai, į ministro kėdę atsisėdus milijonieriui revoliucionieriui Michailui Tereščenkai.

Po revoliucijos kadetai rusų liberalų srovėje jau nebebuvo ryškūs lyderiai, tačiau politinę įtaką išlaikė. Jų partijos suvažiavimas gegužės mėnesį atskleidė bendrą rusų liberalų poziciją tautų laisvių atžvilgiu. Ji iš esmės niekuo nesiskyrė nuo pašalintos carinės ideologijos. Kadetai svarstė įvairius tautų sambūvio variantus, bet apie tautinius apsisprendimus juose nebuvo kalbama. Visų tautinių reikalų sprendimą jie atkakliai stūmė į metų pabaigoje numatytą Rusijos steigiamąjį susirinkimą.

Kita vertus, nuo Suomijos iki Bucharos emyrato stiprėjant imperijos tautų bruzdėjimui, noras laikytis imperiškos politikos reikalavo disponuoti atitinkamu represiniu aparatu bei jo išlaikymo resursais. Pasak vieno iš tuometinio užsienio reikalų kabineto veikėjo Georgijaus Michailovskio, sprendusio ir Lietuvos klausimą, politinis momentas Rusijoje reikalavo „jakobiniškų teroro metodų, siekiant išsaugoti respublikonišką Rusijos idėją“. Ministras pirmininkas A. Kerenskis grasino taip ir padaryti: Valstybiniame pasitarime Maskvoje, sušauktame 1917-ųjų rugpjūtį, jis žadėjo „geležimi ir krauju“ sutraiškyti visus bandymus trukdyti jo vyriausybei.

Tačiau carinę rusų viešpatavimo politiką norėję tęsti liberalai dar neturėjo tam būtinų carinio tautų žandaro įgūdžių. Šiame pasitarime dalyvavę 58 tautinių organizacijų atstovai kol kas tik kantriai klausėsi šių grasinimų ir neskelbė ultimatumų vyriausybei. O po mėnesio vykusiame Rusijos partijų demokratiniame pasitarime į politinę sceną išėję ukrainiečių ir baltarusių atstovai jau pareikalavo „neribojamos tautinio apsisprendimo teisės“ pripažinimo.

Rusijos steigiamajam susirinkimui dokumentus ruošusi Ypatingoji komisija rengė ir šalies Konstitucijos projektą. Federacijos įstatymo projektas Rusiją vėl skelbė „vieninga ir nedaloma“. Tai nestebina, nes įstatymų rengimui vadovavo vienas konstitucinių demokratų veikėjų Nikolajus Lazarevskis. Šis centralizuotos valstybės šalininkas net apribotą autonomiją traktavo kaip Rusijos silpninimą. Tiesa, dalis kairiųjų ir kadetų atstovų vos vieną spalio mėnesį gyvavusios Laikinosios Rusijos tarybos posėdžiuose pasisakė už galimybę vokiečių okupuotų šalių gyventojams suteikti politinio apsisprendimo teisę. Tačiau realiuose būsimos rusų valstybės įstatymų projektuose tai neatsispindėjo. Liberalų siūlomas valstybės modelis iš esmės atitiko unitarinius principus, kurie Rusijoje buvo priimti dar 1906 metais nuslopinus revoliuciją.

1917-ųjų nacionalinio pakilimo fone toks anachronizmas reiškė viena – politinės situacijos nesuvokimą. Tuo metu situaciją puikiai jautę bolševikai spalį surengė valstybės perversmą ir nušlavė liberalus nuo politinės scenos.

„Bolševiko kelio“ pradžia

Kitaip nei liberalūs revoliucionieriai, bolševikai tautinį klausimą ėmė spręsti žaibiškai. Lapkričio 2 dieną Tautybių reikalų liaudies komisaras Stalinas ir Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Leninas pasirašė Rusijos tautų teisių dekretą. Jame buvo skelbiama tautų laisvė apsispręsti, atsiskirti ir sukurti laisvas valstybes. Reaguodamas į tai po poros savaičių Vokietijos kancleris Georgas fon Hertlingas pripažino apsisprendimo teisę Lietuvai, Kuršui ir Lenkijai. Gruodžio 11 dieną Lietuvos Taryba nedelsdama pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, susisaistydama sąjungos ryšiais su Vokietija.

Tuo pat metu vykusiose taikos derybose Lietuvos Brastoje Sovietų Rusija dar nesutiko Lietuvos taip lengvai „atiduoti“ Vokietijos įtakai. Laukdama „tuoj tuoj“ turėsiančios įvykti vokiečių revoliucijos, ji tiesiog apvertė žaidimų lentą, bandydama pasprukti tiek iš karo, tiek ir iš taikos derybų. Tačiau puolimą pradėję vokiečiai privertė rusus greitai grįžti į Lietuvos Brastą, bet jau nebe derėtis, o pasirašyti vienašališką taikos sutartį. 1918-ųjų kovo 3 dieną Rusijos imperijos paveldėtojai atsisakė teisių į Lietuvą.

Leninui „gintarėliai“ neberūpėjo. Nacionalinės valstybių sienos internacionalistams buvo antraeilis dalykas, palyginti su socialinėmis revoliucijomis tų valstybių viduje. Jokių sutarčių jis neketino laikytis. Ne tik „gintarėliai“, bet ir „karūnos“, „ereliai“ bei kiti simboliai vis tiek artimiausiu metu turėjo atsidurti po pasauline proletariato vėliava.

Tikriausiai panašiai Leninas galvojo ir skaitydamas bolševikams adresuotą Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto egzempliorių, kuris kada nors bus rastas Rusijos archyvuose. Kita vertus, jo nuomonė lietuviams tuo metu nebebuvo svarbi. Pirmojo pasaulinio karo metu iš nuolankių vasalų jie evoliucionavo iki derybų subjekto, kurio norų kad ir nenorom turėjo paisyti Europos galingieji. Su jais lietuviai toliau tęsė kovą dėl savo egzistencijos, o Rusijai „gintarėlių“ teko palaukti dar porą dešimtmečių.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"