Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Istorijos miglose paskendusi pagonybė arba kaip lietuviai „stipresnį“ dievą rinkosi

 
2017 09 28 16:41
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Šiandien tapo beveik madinga gaivinti ir net išpažinti vadinamąjį tikrąjį senovės baltų tikėjimą. Tačiau kiek jis tikras, o kiek tik romantiškas ir net pragmatinis pramanas? Ką iš tiesų žinome apie lietuviškąją pagonybę, o kiek tik įsivaizduojame?

Mindaugo arba Vytauto sprendimams priimti krikštą dažnai primetame šiuolaikines sąvokas, nesusimąstydami, kad šie valdovai, o tuo labiau jų valdiniai visai kitaip vertino tai, kas yra religija, tikros bei menamos dievybės ir ką jiems reiškė pakeisti tikėjimą. Apie tai LŽ kalbėjosi su kultūros istoriku Vilniaus universiteto docentu Vytautu Ališausku:

– Ką mes iš tiesų žinome apie pagonybę, o ką įsivaizduojame, kad žinome? Ar suprantame koks buvo senovės lietuvių tikėjimas?

– Pati pagonybės sąvoka, religijotyros požiūriu, yra išskydusi. Terminas kilo iš lotyniškų pagus (kaimas) ir paganus (kaimietis), nes Romos Imperijos kristianizacija prasidėjo nuo miestų ir daugelis senųjų kultų, ypatingai žemdirbystės kultų, susijusių su praktiniais žmonių gyvenimo aspektais, kaimo vietovėse išliko daug ilgiau. Panašiai reikalai klostėsi ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pagonių paminėjimai ankstyvuosiuose lotyniškuose šaltiniuose apie lietuvą kaip tik ir reiškia valstiečius, o ne pagonis religine prasme.

O tokios sąvokos, kaip „senoji baltų religija“ yra net ne moksliniai konstruktai, nes tokios religijos nebuvo. Būta tam tikros tikėjimų visumos ir lokalinių jų darinių, tačiau tai neturi nieko bendro su tuo, kaip mes įsivaizduojame krikščionybę, islamą arba net ir Romos religiją. Todėl šiuo atveju teisingiau galbūt būtų kalbėti apie senąsias baltų religijas daugiskaitos forma. Neturime aiškių, apibrėžtų šaltinių, kurie mums leistu pažvelgti į ikikrikščioniškąjį laikotarpį.

– Didžiosiose monoteistinėse religijose Dievas yra konstanta, garbinimo objektas niekada nesikeičia. Daug dievybių garbinančiose pagoniškuose tikėjimuose matome didesnę įvairovę: vienos ar kitos dievybės garbinimas galėjo kisti su laiku, arba skirtingos dievybės galėjo vaidinti dominuojančius vaidmenis skirtingose teritorijose, o galėjo atsirasti ir nauji dievai. Ar tai taikytina ir mūsų arealui?

– Kaip jau minėjau, šaltiniai labai negausūs ir fragmentiški. Bene įspūdingiausias – Halyčo-Voluinės kronika. Negalima sakyti, kad šie šaltiniai yra nepatikimi, nes rašyti krikščionių, tačiau juose apie lietuvių tikėjimus yra vos vienas kitas sakinys, o ir tie rašyti ne tam, apibūdintų tuos tikėjimus kaip savaiminį dėmesio objektą.

Tarkime, Halyčo-Voluinės kronikoje rašoma apie tai, ką garbino Mindaugas, atsimetęs nuo krikščionybės. Tačiau duomenys prieštaringi, vardai iškraipyti. Juk iš tiesų net nežinome, ar Mindaugas tikrai atsimetė. Tame pačiame tekste iš pradžių teigiama, kad jis ir toliau slapta aukojo, o vėliau jau sakoma, kad viešai. Tai buvo politinio turinio tekstas, kuriuo visai nesiekta informuoti apie Mindaugo tikėjimo formą.

Teksto autorius greičiausiai priskyrė Mindaugui tai, ką apie lietuvių tikėjimą jis žinojo iš kitų šaltinių. Kitai tariant, jis ne tik informavo apie Mindaugo atsimetimą, bet ir papildė jį šalutinėmis žiniomis, kad būtų įdomiau. Juk kartais taip pat elgiasi ir šiuolaikiniai žurnalistai.

Tikrai nesakau, kad tokie šaltiniai yra beverčiai, bet jie nesuteikia mums reikiamo informacijos kiekio. Tuo metu dabartiniai religijotyrininkai mėgina rekonstruoti vadinamąją grynąją lietuvių religiją, nors net ir pati šio termino forma nelabai vartotina ir atkurti tą grynąjį pavidalą šiandien, deja, yra neįmanoma.

– Katalikų šaltiniai kartais mėgino pritaikyti bažnyčios modelį lietuviams pagonims ir suteikti jų tikėjimams tam tikrą struktūrą, nes galbūt to meto autoriams taip buvo tiesiog patogiau. Šiandien neretas taip pat įsivaizduoja, kad egzistavo tam tikra pagoniška „bažnytinė hierarchija“ su vyriausiu žyniu ir šventviečių tinklu. Ar iš tiesų galime kalbėti apie kokią nors struktūrinę formą?

– Gal ir galėjo būti kokia nors išskirtinį autoritetą turinti šventovė, arba kaip rašė Petras Duisburgietis, romovė. Kodėl gi ne? Tačiau tai visai nereiškė, kad ši šventovė buvo kažkokia pagonių arkikatedra, o joje rezidavo žynys, kurio statusas atitiko popiežiaus.

Religinių statinių buvimas baltuose – neaiškus klausimas. Yra užuominų, kad tokių statinių galėjo būti Prūsijoje. Nežinome, ar jų buvo Lietuvoje, bet galime numanyti, kad vienokią ar kitokią šventvietę buvo pastatęs Gediminas, nes archeologai kelia hipotezę, kad Vilnius buvo statomas, kaip vientisa valstybės sostinė.

Vytautas Ališauskas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
Vytautas Ališauskas/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Taigi, žiūrint lokaliu mastu, gal ir galėjo būti tam tikra ministruktūra. Taip pat tikėtina, kad buvo keletas itin garsių šventovių, tačiau tai nereiškia, kad egzistavo visaapimanti hierarchinė sąranga. Žinome, kaip sunkiai iš įvairių genčių kūrėsi valstybinės struktūros ir tai dar labiau verčia abejoti panašios religinės struktūros egzistavimu.

Šiuo atveju mus apgauna viena iliuzija – religiniai fenomenai yra panašūs daugelyje šalių, todėl imame įsivaizduoti, kad jei vienoje vietoje deginta šventoji ugnis ir tas pats daryta kitoje vietoje, vadinasi ta veikla buvo kažkaip koordinuojama. Jei taip, tada galime sakyti, kad visos tautos turėjo aukas, maldas ir dievybių hierarchijas, taigi, egzistavo kažkokia pasaulinė pagonybės struktūra. Tačiau taip nėra.

– Gal mums labai norisi tai įsivaizduoti? Švenčiama Baltų vienybės diena ir norėtume įsivaizduoti, kad mus vienijo bendras tikėjimas.

– Istorikai įrodė, kad tokia šventė greičiau turėtų vadintis Baltų nevienybės diena. Akivaizdu, kad jokio vienijančio tikėjimo nebuvo. Pavyzdžiui, tai ką žinome apie kuršių kultus, labai skiriasi nuo žinių apie lietuvius. Kiekvienas ėjo savo keliu: ir Prūsijoje – vienaip, Lietuvoje – antraip, o Latvijoje – trečiaip.

Matyt egzistavo tam tikri bendri indoeuropietiški elementai. Tačiau atkurti pavyzdžiui Perkūno kultą mums labai trukdo religinės mitologijos nebuvimas. Tai, ką šiandien vadiname mitologija, iš tiesų yra labai vėlyvo folkloro elementai. Tam tikrų archajiškų elementų jame yra išlikę, negalime jų visai patikimai identifikuoti ir datuoti.

Taip pat reikia pažymėti, kad mūsų laikais, kai bandoma rekonstruoti ikikrikščioniškosios visuomenės vaizdą, naudojamasi šaltiniais iš visiškai skirtingų epochų ir kultūrų. Naudojami tiek protestantiški, tiek katalikiški, tiek Lietuvos kilmės, tiek ir užsieniniai šaltiniai, o jie visi turi savą prizmę, per kurią vertina aprašomąją visuomenę. Tačiau visa tai sumetama į vieną krūvą, atsirenkant tai, kas labiausiai „tinka“ norimam vaizdui sudaryti. Tuo pat metu nėra ir išsamių šaltiniotyros veikalų.

– Vadinamas pagoniškas apeigas kiekvienas mūsų laikais gali pamatyti ir gyvai, ir per televiziją. Į ką gi mes šiuo atveju žiūrime?

– Tikrai ne į istorinę religijos rekonstrukciją. Manau, kad žmonės, kurie vadina save „senojo baltų tikėjimo išpažinėjais“ patys puikiai žino, kad tai nėra tuos laikus, ar bet kokius laikus apskritai atitinkantys ritualai. Tačiau Lietuva – laisva šalis ir jie turi visas teises tai daryti ir taip vadintis. Visgi, ši folklioro, universalių religinių simbolių ir kai kurių asmenų vaizduotės samplaika vargiai gali reprezentotuoti autentiškus istorinius tikėjimus.

– Monoteistinių religijų atstovai vadovavosi ir vadovaujasi požiūriu, kad jų Dievas yra vienintelis ir tikrasis, o kitų tikėjimų dievai – netikri.

– Tai labai apibendrinantis apibūdinimas, tačiau jis netoli tiesos.

– Koks buvo pagonių požiūris į kitus tikėjimus? Baltai susidurdavo su dviem skirtingomis krikščionybėmis. Ar jiems tai taip pat buvo netikri dievai, ar tiesiog kitos – svetimos dievybės?

– „Vieno Dievo“ sąvoka yra labai neapibrėžta. Kaip ir tai, ką patirdavo pagonys, susidūrę su krikščionybe. Mažai ką galime apie tai pasakyti, išskyrus aprašytas retas misijas į baltų kraštus, kaip šv. Adalberto Vaitiekaus, o vėliau – šv. Brunono misijos.

Baltų požiūrį veikiausiai galima būtų apibūdinti taip: tas, kuris kvestionuoja mūsų dievus, tuo pačiu kelia pavojų ir pačiai mūsų egzistencijai. Kuo apkaltintas šv. Adalbertas? Tuo, kad pakenks gamtos raidai ir derlingumui. Jis pasirodė per pavasario šventę ir mėgino atlikti nepažįstamas apeigas, galinčias atsiliepti labai praktiniam dalykui – metų derliui. Niekas savęs nekankino metafiziniais klausimais: tikras jo Dievas, ar ne.

Tarkime, XVI amžiuje lietuviai, atlikinėjantys tam tikras sunkiai rekonstruojamas derlingumo apeigas, o XVII amžiuje – aukojimus namuose, buvo visai neblogi katalikai. Bažnyčios mokymą jie gal ne itin gerai išmanė, bet juo tikėjo ir lankėsi pamaldose, bet dėl viso pikto atlikdavo apeigas, padėsiančias pasėlius nuo krušos apsaugoti. Bažnyčia rūpinosi metafiziniais sielos tobulėjimo ir likimo klausimais, bet negi dėl to negalėjai atlikti tokios smulkmenos, kaip ritualas ugniai numaldyti, kad ji namo nesudegintų? Tuo pat metu jie nemėgino ugniai suteikti dievybės ar demono formą.

– Mindaugas rinkosi tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės ir pastaroji atrodė politiškai parankesnė, nes turėjo atimti iš Teutonų ordino pretekstą pulti lietuvių žemes?

– Tiesą sakant, mes nežinome, kad jis būtų rinkesis. Tai taip pat mūsų geopolitinė spekuliacija. Be to, ką reiškia politinis pasirinkimas? Tikrai klystume manydami, kad mūsiškė politikos samprata atitinka Mindaugo laikų supratimą. Mindaugo laikais ši samprata apėmė daug daugiau: religija taip pat buvo politikos ir viešojo gyvenimo dalykas.

Kita vertus, tas pats pasakytina apie „politinį“ sprendimą Ordino atžvilgiu. Mindaugo laikais Teutonų ordinas greičiausiai vis dar buvo pakankamai idealistinis. Juk į mūsų regioną jis atsikraustė neatsitiktinai, o pakviestas ginti krikščionybę nuo pagonių. Pastarieji, tiesa, nepuoselėjo misionieriškų aspiracijų atversti į savo tikėjimą krikščionis, tačiau mielai pasisavindavo jų gerą plėšiamųjų žygių metu.

Visi šie dalykai yra taip persipynę tarpusavyje, kad neverta kalbėti apie Mindaugo laikais priimamus filosofinius sprendimus. Pavyzdžiui, žinome, kad Mindaugo žmona Morta tikrai buvo persiėmusi krikščionių tikėjimu ir laikė save katalike. Bet tai nereiškia, kad Mindaugas slapta žavėjosi kokių nors „zuikių dievu“, bet „dėl vaizdo“ garbino krikščioniškąjį. Greičiausiai jam abu buvo egzistuojantys ir dvasinio konflikto nekeliantys.

Pagoniškas požiūris į religiją nebuvo toks pati, kaip krikščionių ar musulmonų. Priimant pagoniui krikščionybę, kalbame ne apie išdavystę, ar dvasinį lūžį, o apie vienos dievybės garbinimo pakeitimas į kitos dievybės garbinimą.

– Taigi, pasirinkimas visiškai praktiškas – su Ordino atėjimu, ateina „stipresnis“ dievas, kuriam aukoti „apsimoka“ labiau.

– Būtent „stipresnis“. Juk žvelgdami į Jogailos ir Vytauto vykdytą krikštą, žmonės matė, kad jų pasaulio galingieji – valstybės valdovai – pasirinko aukoti kitam dievui, vadinasi kaip tik šis dievas buvo „teisingas“.

Mums reikia peržengti savo šiuolaikinius stereotipus ir suvokti, kad to meto požiūriu, „valdovo dievas stipresnis, nei mano kaimo dievas“, todėl ir man reikia jam aukoti.

Todėl griežtai prieštarauju „politinio sprendimo“ sąvokai, suprantamai pagal dabartinį jos turinį. Šitaip Mindaugui primetame dabartines sąvokas, kuriomis jis tikrai nesinaudojo. Politiką šiame kontekste galime traktuoti tik kaip apie galios panaudojimą. Tai visiškai nereiškia, kad Mindaugas ir Vytautas veidmainiavo ir kažką „išdavė“ – neturime pagrindo taip manyti. Tai rodo ir žinios apie Vytauto diegtas Vakarų riterystės tradicijas – praktinį krikščioniškojo pasaulio naujovių perėmimą ir religijos klausimai taip pat su tuo sietini.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"