Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ISTORIJA

Karinis turizmas XIV a.: ko ieškojo Europos riterija Lietuvoje?

 
pixabay.com nuotrauka

Vokiečių ordinas buvo pirmoji Vakarų krikščioniška valstybė, su kuria susidūrė Lietuva.

Vienuolių riterių ordino nariai XIII a. pr. iš Šventosios Žemės atvykę į Prūsiją ir Livoniją dar nežinojo, kad iš pradžių antraeilė jų veiklos sritis ilgainiui taps teritorine Ordino valstybe.

Tik nesėkmės kitur (Šventojoje Žemėje, Vengrijoje, Kipre) privertė Ordino riterius visas jėgas sutelkti šiame Baltijos jūros regione. Šį posūkį simbolizavo didžiojo magistro rezidencijos perkėlimas 1309 m. iš Venecijos į Prūsijoje esantį Marienburgą.

Nuolatiniai karai su Ordinu daugiau kaip šimtą metų lėmė Lietuvos istorijos raidos kryptis. Šiame kare Ordinas išplėtojo naują karinių žygių – „reizų“ (ši vokiško žodžio Reise forma vartojama ir kitose kalbose) taktiką, kai nuolatiniais žygiais buvo niokojamos pasienio sričių gyvenvietės, o susirinkus gausesniam kryžeivių skaičiui – įsibraunama ir į krašto gilumą.

Žygių į Lietuvą „agentūra“

Kaip tik tuo metu visas pasienio tarp Ordino ir Lietuvos ruožas tapo mažai gyvenama dykra. Vykdyti tokią karo taktiką Ordinui padėjo aplinkybė, kad XIV a. žygiai į Lietuvą tapo svarbiu Vakarų Europos kilmingųjų kultūros elementu.

Iš periferinio mažai kam girdėto krašto Lietuva staiga virto Europos diduomenės susidomėjimo objektu. Karaliai, hercogai ir kiti kilmingieji nuo Portugalijos iki Vengrijos vyko į Prūsiją dalyvauti kryžiaus žygiuose prieš pagonis lietuvius. Šie žygiai reikšmingai prisidėjo prie bendros europinės riterių kultūros, jos madų ir savimonės radimosi.

Tai buvo geografinė erdvė, kurioje vokiečiai, prancūzai, anglai tapdavo vieno luomo nariais – „krikščioniškais riteriais“ (miles christianus). Europos kilmingiesiems žygiai į Lietuvą buvo ne tiek karinių užduočių sprendimas, kiek proga pademonstruoti riterystę, savotiškas į svetimą kraštą išplėstas riterių turnyras. Žygių metu buvo atliekami visi svarbiausi riterių kultūros ritualai – įšventinimas į riterius, riterių „garbės stalas“, turnyrinės dvikovos. Ordino vadovybė sugebėjo sukurti šių žygių organizavimui pritaikytą ir iš jų gyvuojančią ekonomiką – žygeivių aptarnavimą, belaisvių ūkinį panaudojimą, išpirkas.

Paprastai per metus Ordinas surengdavo du žygius į Lietuvą (vasarą ir žiemą), kuomet gamtinės sąlygos būdavo palankiausios. Pagrindinis žygių grobis buvo žmonės ir galvijai. Kai kuriuos į nelaisvę paimtus pagonis Europos riteriai paimdavo su savimi į gimtinę, kaip tai padarė Jonas iš Blua, vieną lietuvį aprengęs savo dvariškio livrėja. Ilgalaikis šių žygių atminimas buvo Karaliaučiaus katedroje eksponuojamos žygeivių paliktos vėliavos ir skydai, kiti heraldiniai ženklai sienose ir vitražuose.

Riteriškas gyvenimo būdas

Žygiai į Prūsiją ir Lietuvą tapo atskirų giminių tradicijos dalimi, o kai kurios šeimos (pvz., anglai Warwickai) turėjo savo gretose tris kryžininkų kartas paeiliui. Neretai kryžeiviai į Prūsiją atvykdavo pakartotinai – tarp rekordininkų minėtini Julicho hercogai Vilhelmas II ir jo sūnus Vilhelmas III, Prūsijoje lankęsi po septynis kartus. Pasitaikydavo ir tokių, kuriems tolimos kelionės tapdavo pagrindine gyvenimo veikla.

XIV a. karinio turizmo traukos centru tapusi Lietuva vakariečius viliojo galimybe pademonstruoti riterystę, prisigrobti turto bei papildyti egzotiškas dvarų kolekcijas. Paklausiausios dvaro įdomybės buvo negrai, arabai bei pagonys lietuviai.

Net jei heroldų pasakojimas apie 32 žiemas ir 3 vasaras Prūsijoje ir Livonijoje praleidusį Rutgerį Raitzą iš Kelno atrodo perdėtas, jis atspindi tokių žmonių gyvenimo būdą. Vasaras jie leisdavo kariniuose būriuose Vakaruose (tuo metu vyko Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos), o žiemą daugelis riterių traukdavo į Prūsiją.

Europos kilmingieji į žygius atvykdavo su gausiomis palydomis: karalius ir kunigaikščius lydėdavo mažiausiai 100 vyrų būrys, grafus – iki 50, baronus ir smulkesnius didikus – iki 20. Žymesni dinastai su savimi į kelionę imdavo ir heroldus (šauklius), kurie riteriškomis istorijomis linksmindavo dalyvius, pasakojimais ir vaizdais heraldinėse knygose įamžindavo jų žygius.

Tarp karalių ypač aktyvūs buvo Čekijos valdovai. XIII amžiuje žymų kryžeivį Čekijos karalių Pšemislą Otokarą (jo garbei pavadintas Karaliaučius) XIV a. pakeitė Jonas iš Liuksemburgų dinastijos, dalyvavęs net trijuose kryžiaus žygiuose prieš lietuvius.

Paskutinį kartą tai jis darė 1344–1345 m. žiemą su sūnumi, kuris vėliau tapo imperatoriumi Karoliu IV. Istoriko Wernerio Paravicinio surinkti duomenys atskleidžia įspūdingus reizų dalyvių iš Vakarų Europos skaičius. Šio „masinio kilmingųjų turizmo“ dėka XIV a. II p. Ordinas surengė daugiau kaip 100 žygių į Lietuvos teritoriją.

Pagrindinis riterių susitelkimo punktas, žygiuojant į Lietuvą, buvo Ordino maršalo rezidencija –Karaliaučius. Iš čia Ordinas organizavo žygius, pamažu plėtė bazę žygiams į Žemaitiją ir Lietuvą. 1289 metais prie Nemuno iškilo Ragainės pilis – Ordino forpostas kare prieš lietuvius. Ilgesniems žygiams pradėtas naudoti laivynas.

Lietuviai egzotiškose dvarų kolekcijose

Vakarų Europos riterių požiūriu trys to meto kryžiaus karų regionai (Ispanija, rytinė Viduržemio jūros pakrantė/turkai, Lietuva) sudarė visumą. Štai Derbio grafas Henrikas Bolingbrokas (būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV, Lankasterių dinastijos pradininkas ir jo vardu pavadintos V. Šekspyro dramos herojus) dalyvavo 1390 m. žygyje į Lietuvą.

Verta atkreipti dėmesį į menką komunikaciją tarp Europos vakarų ir rytų: būsimasis anglų karalius vyko narsiai kautis prieš „pagonis“ praėjus trejiems metams po to, kai popiežius palaimino Lietuvos krikštą!

Šios ekspedicijos metu įvyko bene žinomiausia Vilniaus pilių apsiaustis, o riterių kariuomenėje šalia anglų ir kitų atvykėlių buvo ir į Ordiną pasitraukęs Vytautas. Verta atkreipti dėmesį į menką komunikaciją tarp Europos vakarų ir rytų: būsimasis anglų karalius vyko narsiai kautis prieš „pagonis“ praėjus trejiems metams po to, kai popiežius palaimino Lietuvos krikštą! Iš šio žygio išlikusios sąskaitų knygos atspindi kilmingo vakariečio interesus.

Be įvairių riteriškų pramogų aiškiai norėta praturtinti savo „egzotų“ kolekciją. Vakaruose tarp tokių dvaro „papuošalų“ šalia negrų bei arabų minimi ir pagonys lietuviai. Jie grobti žygių metu arba pirkti vietoje. Štai ir Derbio grafo pirkinys – du vaikai už vieną markę – įrašytas tarp išlaidų už vašką ir riešutus.

Lietuviškų nuotykių grafui nepakako, todėl iš Lietuvos jis patraukė tolyn į Veneciją, o iš ten – kariauti prieš turkus. Juk tai buvo tas pats priešas. To meto prancūzų kronikininkas Froissart‘as turkų sultono kariuomenėje šalia totorių ir persų įsivaizduoja ir pagonis lietuvius.

Nors Lietuvos krikštas XIV a. pab. iš pradžių dar nesustabdė šio kilmingųjų srauto, vis dėlto pamažu savo egzistencijos pagrindo netekusį Ordiną apėmė ekonominė krizė ir vidinė suirutė. Žalgirio mūšis tapo šio nuosmukio kulminacija. Riteriai iš Vakarų (pvz., Burgundijos kilmingasis Žiliberas de Lanua) dabar atvykdavo į Lietuvos valdovų dvarus svečiuotis ir dalyvauti naujuose žygiuose prieš naujus priešus toliau rytuose.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"