Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Kodėl sūduviai ir dainaviai nėra jotvingiai

 
wikipedia.org nuotrauka

Šiuo metu sūduvių, dainavių ir jotvingių bendras tapatumas niekam nekelia net menkiausios abejonės. Bet kuris su savo krašto istorija susipažinęs Suvalkijos ar Dzūkijos gyventojas viduramžišką šių Lietuvos regionų kilmę sieja su karingųjų jotvingių genties palikimu, tiksliau tariant, su jų likučiais, nusėdusiais pietinėje Lietuvos valstybės dalyje.

Net garbingoji Wikipedia, įvedus žodį sūduviai, akimirksniu nukreips į straipsnį su išdidžiu pavadinimu Jotvingiai. Seseriškoji mūsų kaimynė Baltarusija, kurios valstybingumo šaknys yra bendros su Lietuva, Gardino srities Polesės Jotvą (Ятвязь) irgi mielai tapatina su Sūduva ir Dainava. Kitaip tariant, yra bendras tarptautinis sutarimas (pradedant vokiečiais, lenkais, lietuviais, baigiant baltarusiais, latviais, rusais) dėl istorinio sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumo. Atrodytų, tai gali būti puikus atspirties taškas, nagrinėjant, aiškinantis kitus istorinius nesklandumus.

Antra vertus, gal pasirodys šiek tiek keista, bet, kai kalbame kad ir apie išsamiai išstudijuotą 1410 m. Žalgirio mūšį, kurio 600 metų sukaktį neseniai minėjome, vis dar kyla nesutarimų, yra aiški takoskyra. Kiekviena šalis tempia apklotą į savąją pusę. Kodėl gi kovų už Lietuvos valstybę vieni iš aktyviausių dalyvių sūduviai, dainaviai, jotvingiai be išlygų ir abejonių sutapatinami? Sūduvius (dainavius) laikome jotvingiais, ir taškas...

Akivaizdu, kad esama nemažai klaustukų, bet prieš juos tradiciškai užmerkiamos akys. Vienas iš tokių – išskirtinai ankstyvas sūduvių vardo paminėjimas. Klaudijus Ptolomėjus, II a. rašydamas apie Germaniją („Geografija“), prie rytinės Baltijos pakrantės mini venedus, šalia gyvenančius galindus ir sūduvius. Beje, Publijus Kornelijus Tacitas dar I a. visus šio krašto žmones apibendrintai vadino aisčiais.

Neseniai pasirodė Eugenijaus Jovaišos trilogija „Aisčiai“. Šis veikalas – neabejotinas reiškinys šiuolaikiniame istorijos ir archeologijos moksle. Jovaiša, pasitelkdamas turimą archeologinę medžiagą, atvaizduoja aisčių plataus laikotarpio (nuo I a. iki VIII a.) judėjimą (migraciją, reemigraciją) baltiškos toponimikos areale, jau anksčiau apibrėžtame kalbininkų. Veikalo autorius, remdamasis tuo, kaip I-VIII a. keitėsi pilkapiai, patikslina ne tik tokių kultūrų kaip Moščinas susidarymą, bet ir pateikia konkrečias baltų genčių gyvenimo vietas, nurodo laikmečius.

Toliau tikslinant sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumą, manau, tikslinga atsižvelgti į Jovaišos nustatytus faktus. Trilogijoje pateiktas galindų ir sūduvių laidosenos II a. išskirtinumas, palyginti su Tacito minimais pajūrio ir pamario aisčiais. Priminsiu, kad galindai ir sūduviai, kaip ir kiti aisčiai, mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Tačiau, skirtingai nuo aisčių, tuos pilkapius apjuosdavo dvigubu akmenų ratu, kapo duobę iš dalies uždengdavo akmenimis. Be to, jų įkapės turtingesnės.

Jovaiša aiškiai parodo, kaip vėlesniais laikotarpiais plito ir kito pilkapinė aisčių laidosena (aptaria pilkapių formos keitimosi tendencijas ir priežastis). Visą aisčių plitimo procesą suskirsto į keturias pagrindines migracijos bangas: „Pirmoji migracijos banga sukūrė šiaurinius aisčius ir jų pirmąją pilkapių kultūrą. ...Antroji banga sukūrė Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūrą, kurios išskirtinis bruožas – akmenys itin retai naudojami kapo dugne „aprėminant“ kapo erdvę. ...Trečioji banga sukūrė Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrą, kurios išskirtiniu bruožu reikia laikyti akmenų konstrukcijas kapo dugne, kuri, kaip rodo pirmajame skyriuje pateikti argumentai, buvo ankstyviausia – I a. pirmosios pusės. ...Ketvirtoji banga, palyginti su pirmosiomis, buvo didžiulė. Ji suformavo rytinius ir vakarinius aisčius“ (Eugenijus Jovaiša. „Aisčai. Raida“, p. 74, 75, 77, 78).

Nuodugniame darbe regime, kaip galindai ir sūduviai I-II a. judėjo Brūkšniuotosios keramikos teritorijų link. Kitaip tariant, dalis galindų ir sūduvių iš dabartinio Mozūrijos ežerų rajono tada persikėlė į Panemunius, iš dalies pasklido ir po dešinįjį Nemuno krantą (tarp dabartinių Kauno ir Druskininkų), kur, tikėtina, susimaišė su ten gyvenusiais Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonėmis. Jovaiša rašo: „B1 periodo antroji pusė (40–70 metai) – galindų kultūros sklaidos pradžia Lietuvos Užnemunėje. Apie 150–200 metus ji pasiekė ankstyvuosius Užnemunės paminklus iki pat Nemuno ir Užnemunėje susiformuoja galindų [dainavių protėvių – V. D.] įtakos kultūra“ („Aisčiai. Raida“, p. 79).

Kalbant apie sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumą, jau galima konstatuoti, kad yra dvi susigiminiavusios teritorijos – tai istorinės Galinda, Sūduva (materialinis jų paveldas skiriasi nuo kitų aisčių, tačiau yra identiškas tarpusavyje) ir naujai apgyventa Panemunė, galimai iš dalies susimaišiusi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra (iš dalies, nes Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės mirusiuosius greičiausiai degino, tad įtaką pilkapinei laidosenai kol kas sunku įrodyti). Įdomu ir tai, kad vėlesniais migracijos etapais aisčiai šias teritorijas tarsi aplenkė, bent jau nepadarė ženklesnės įtakos laidojimo papročiams.

Nepaprastai svarbūs yra Jovaišos pateikti Vielbarko kultūros žmonių (gotų) ir galindų migraciniai maršrutai. Jie driekėsi žemiau Užnemunės ir skilo į dvi pagrindines kryptis – pirmoji pro Neries aukštupį nusitęsė į rytus ir baigėsi dabartinės Okos ir Maskvos upių apylinkėse, antroji nukrypo į Nemuno aukštupį ir suskilo į dar tris kryptis – per Nemuno aukštupį į rytus, pro Pripetę pietryčių link ir pietų kryptimi per Bugo upę („Aisčiai. Raida“, p. 74, 75). Trilogijos autorius aprašė, kaip keitėsi laidojimo įpročiai, aisčiams susimaišius su Brūkšniuotosios keramikos kultūrai priklausančiais žmonėmis ir su Rytų baltais. Pilkapių kitimo duomenys atskleidžia, kaip dabartinėse Rusijos ir Ukrainos teritorijose susiformavo rytiniai aisčiai (aisčių asimiliuoti rytiniai baltai). Jovaiša aptaria reemigravusių aisčių įtaką baltų kultūros žmonėms, VI-VIII a. gyvenusiems tarp Neries ir Nemuno bei tarp Nemuno aukštupio ir Narevo. Taigi iš grįžtančių emigrantų ir jau anksčiau šioje vietoje susimaišiusiųjų pradeda formuotis būsimieji lietuviai. „Manant, kad pirmoji rytų galindų-lietuvių banga Nemuno ir Neries tarpupyje įsikūrė VI a. antroje pusėje ir VII amžiuje, įtikinama, kad VIII a. migracinis srautas gali būti atpažįstamas visuotiniu lietuvių pilkapių laidosenos perėjimu nuo akmenų vainiko sampilo pagrinde prie sakraliosios erdvės apibrėžimo grioviu“ („Aisčiai. Raida“, p. 81). „Permainos atėjo ir į vakarinį ir pietvakarinį [buvusioji Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorija – V. D.] pakraštį (Polesė, Pabugė, Nemuno aukštupys), kur jau Vielbarko kultūra formavo savo gyvenviečių tinklą“ („Aisčiai. Raida“, p. 83).

Prieš tai aptartas tris atskiras II-IV a. Vakarų baltų teritorijas – rytinę Baltijos pakrantę (aisčiai), Mozūrijos paežeres (galindai ir sūduviai) bei žemes, apimančias dabartinę Suvalkiją su Dzūkija, – papildė dvi naujos teritorijos su etnosais, pradėjusiais formuotis ne anksčiau VI a., – tai pilkapių kultūros lietuviai ir jotvingiai / poleksėnai, apsistoję tarp Narevo ir Nemuno aukštupių. Šios dvi gentys be galindiškosios aprėpė daugybę kitų kultūrų. Lietuviai išsirutuliojo iš Vakarų aisčių, Vielbarko (gotų), Brūkšniuotosios keramikos ir Moščino kultūrų susiliejimo. Jotvingiai tapo galindų, Vielbarko (gotų) ir Tušemlios kultūros žmonių ainiais: „...vėlesnė Vielbarko žmonių migracija atvėrė naują etapą / kryptį į Polesę Pripeties baseinu. Pripeties aukštupyje yra gausios etnonimo *galind– sankaupos, ir tai leidžia manyti, kad Vielbarko žmonių migracijoje dalyvavo galindai“ („Aisčiai. Raida“, p. 79).

Jovaiša kritiškai įvertino populiariausias teorijas, susijusias su migracija Vidurio ir Rytų Europoje. Atsižvelgdamas į mokslui žinomus faktus (archeologinius duomenis, rašytinius šaltinius apie viduramžių tautų kraustymąsi ir prekybos kelius), archeologas aptarė šių procesų visumą, įrodydamas, kad rytinius baltus „užklojo“ ne slavai, o Vakarų baltai, ir tik po to šios teritorijos patyrė slavų poveikį.

Taigi Jovaišos pateikta medžiaga aiškiai rodo, kad sūduviai, dainaviai ir jotvingiai yra trys atskiros gentys, susiformavusios skirtingu laiku ir kitokiu kultūriniu pagrindu.

Sūduviai, dainaviai ir jotvingiai yra trys atskiros gentys, susiformavusios skirtingu laiku ir kitokiu kultūriniu pagrindu.

Istorijos mokslo įrodomoji bazė remiasi archeologiniais radiniais bei rašytiniais šaltiniais. Natūraliai kyla klausimas, kas lėmė, kad istorikai daro klaidingą išvadą apie besąlygišką šių genčių tapatumą? Klaidos reikėtų ieškoti rašytiniuose šaltiniuose ir galimose jų vertimo interpretacijose.

XII a. lenkų metraštininkas Vincentas Kadlubekas (Wincenty Kadłubek), aprašydamas Lenkijos valdovo Kazimiero II žygį 1194 m. į jotvingių – Drohičino kunigaikščio sąjungininkų – žemes, pačius jotvingius (poleksėnus / polesėnus) apibūdino taip: „...šie polesėnai – prūsų arba getų tauta...“ (Vinc. Kadl. 1872, p. 407–423; Vinc. Kadl. 1994, p. 156–169). Taigi XII a. metraštininkas jotvingiuose atpažino ir prūsus, ir getus (gotus). Lenkas, būdamas prūsų kaimynas, tikrai skyrė jų kalbą ir išvaizdą, todėl atpažino prūsišką poleksėnų kalbėjimo manierą. Tačiau savo išvaizda jotvingiai jam prūsų nepriminė, užtat priminė gotus. Tai nė kiek nestebina, nes ir Jovaiša teigia, kad Polesėje ir Nemuno aukštupyje gotai (Vielbarko kultūra) formavo savo gyvenviečių tinklą. Kažin ar Vincentas Kadlubekas galėjo neskirti prūsų nuo prūsiškųjų sūduvių. Apskritai nėra nė vieno rašytinio šaltinio, kuriame būtų bent užsiminta, kad sūduviai XI-XIII a. savo išvaizda skyrėsi nuo kitų prūsų. Lenkų karai su prūsais tęsėsi kelis šimtmečius, todėl lenkas galėjo suklysti, kalbėdamas apie kuršius, žemaičius, lietuvius, bet ne apie tiesioginius savo priešus – sūduvius. Palyginkime – negi XIII a. žemaitis arba lietuvis galėjo neskirti kryžiuočio nuo rusėno? Kaip sakoma, draugą laikyk arti, o priešą dar arčiau... Visai kas kita, jei kalbama apie naują, iki tol lenkams mažai pažįstamą ekspansijos kryptį – Rytus. Pats Drohičinas, kurį Kazimieras per karinę intervenciją paėmė apgultin, keršydamas už sąjungą su jotvingiais / poleksėnais, iki tol buvo rusų, o ne lenkų įtakos zonoje. XII a. metraštininkas žinojo, kaip atrodo ir getai (gotai), nes metraštyje jis rašo: „Po to, kai visi jie [Mazovijos kunigaikščio Maislovo pulkai – V. D.] Kazimiero buvo sutriuškinti, tas vėl išstato nepamatuojamas pajėgas: keturis būrius pamarėnų, tiek pat getų (Geticus), prijungęs taip pat skaitlingą dakų pagalbą ir rusios...“ (Vinc. Kadl. 1872, 286–287; Vinc. Kadl. 1994, p. 44–47). Taigi sakydamas, kad „...šie poleksėnai – prūsų arba getų tauta...“ metraštininkas suabejojo tik dėl to, kad jotvingiai atrodė kaip getai (gotai), tačiau kalbėjo panašiai kaip prūsai. Esu tikras, kad panašios dvejonės nebūtų kilusios, kalbant apie prūsiškuosius kaimynus sūduvius, nes sūduviai ribojosi su lenkų Mazovija, be paliovos kariavusia su galindais, sūduviais ir kitais prūsais.

Kadlubekas tęsia: „...šie žmonės negailestingi, žiauresni už visus laukinius žvėris, neprieinami per juos saugančias neperžengiamas girias, tankius miškus ir klampias pelkes“

Kadlubekas tęsia: „...šie žmonės negailestingi, žiauresni už visus laukinius žvėris, neprieinami per juos saugančias neperžengiamas girias, tankius miškus ir klampias pelkes“ (Vinc. Kadl. 1872, p. 407–423; Vinc. Kadl. 1994, p. 156–169). Neperžengiamos girios, tankumynai ir klampios pelkės – visa tai gamtinių sąlygų į rytus nuo Drohičino aprašymas (Polesės sritis), nes į šiaurę (Augustavas, Suvalkai, Varėnos link, t. y. sūduvių ir dainavių žemėse) driekiasi žemyninės kopos aukštuma su savo šviesiaisiais pušynais, o XII a. pabaigoje keliaudami į rytus (Gardino sritin), patektume į Juodąją Rusią, t. y. Naugarduko žemes, kur gyveno rusėnai, o ne jotvingiai / poleksėnai.

Čia labai svarbu neskubėti ir papildomai pasigilinti į genties pavadinimus. Abu jotvingių arba poleksėnų vardai yra sudurtiniai: joti ir vingis (jojantys vingiais) arba pulti (puolė) ir liuoksėti (puolantys liuoksa). Šių pavadinimų kiltį sieju su išskirtiniu jotvingių karybos būdu – tik raitomis. Manau, šį kariavimo būdą poleksėnai-gotai perėmė iš pirmųjų savo protėvių priešų – tai raitieji stepių klajokliai sarmatai (iranėnų gentys) – ir pirmųjų tiurkų. Prieš tai kariavę išskirtinai šiaurinėse Juodosios jūros stepėse, o VII a. staigiai atkirsti rytinės slavų valstybės (Kijevo žemių), jotvingiai elgėsi kitaip negu vietiniai slavai ir baltai, tačiau labai panašiai kaip stepių kariūnai. Būtent stepių klajokliai laikėsi principo „apiplėšiau ir pasprukau“. Už tai jotvingius iki pat jų išnykimo keikė visi priešai. Amžininkai ar vėlesni metraštininkai pateikė išskirtinį jotvingių apibūdinimą – tai visą gyvenimą medžioklėje, žūklėje, klajonėse ar kare praleidžiantys žmonės, kuriems mirus niekas jų nelaidoja, palieka mirties vietoje. Kiek tame yra tiesos, sunku pasverti, tačiau dūmų be ugnies nebūna. Žinoma, tam aptarti reikėtų atskiro straipsnio.

Taigi sūduviai paminėti II a. ir šį paminėjimą patvirtina archeologiniai paminklai, o jotvingiai minimi tik nuo X a. Ką jau kalbėti apie Dainavą, kurios pavadinimas „atsiranda“ XIII a. – tik šio amžiaus rašytiniuose šaltiniuose aptinkami visi trys vardai.

Svarbu pabrėžti, kad apie sūduvius ir Dainavą XIII a. dažniausiai rašė su jais kariavę vokiečiai, o apie jotvingius / poleksėnus – slavai. Nekyla abejonių, kad nuo XIII a. pirmosios pusės visos šios gentys juto tiesioginę Lietuvos įtaką. Būtent ši įtaka ir tradicija, gyvavusi dar visai neseniai, Lietuvą nuo pat XIII a. pradžios laikyti vienareikšmiškai vienalyte, galutinai susiformavusia valstybe, lėmė požiūrį, esą visos aplinkinės baltų gentys, išskyrus prūsus, buvo neginčytina Lietuvos dalis. Šią nuostatą ypač sustiprino Mindaugo 1253, 1255 ir 1259 m. „dovanos“ Kryžiuočių ordinui. Tačiau 1219 m. pasirašant taikos sutartį su Galičio-Volyne, šiai slavų valstybei atstovavo mirusio tų žemių valdovo Romano Mstislavičiaus žmona Romanova su sūnumis Danielium ir Vasilka, o Lietuvai – net 21 kunigaikštis. Šis bei keletas vėlesnių faktų liudija, kad baltų gentys jungėsi (liejosi) į laikinus konglomeratus, visų pirma siekdamos asmeninės naudos. Manau, 1219 m. sutartis iliustruoja Lietuvos valstybės kristalizacijos keleto genčių pagrindu procesą. Tik nustūmus Tautvilą (galimą konkurentą dėl sosto), Mindaugui pavyko sukurti tai, ką apibrėžia žodis valstybė.

Kai Mazovijos kunigaikštis Konradas 1230 m. pakvietė Kryžiuočių ordiną nukariauti buvusius aisčius – Prūsiją, pirmosios baltų valstybės kūrimosi procesas paspartėjo. Kryžiuočiai skverbėsi ganėtinai greitai, o tai skatino dalies baltų genčių natūralų suartėjimą ir susiliejimą. Po to, kai buvo nukariauta seseriška Galinda ir didelė Sūduvos (apie 1243 m.) dalis, sūduvių likučiai įsiliejo į Dainavą, kuri buvo jau vienareikšmiškai lietuviška. Manau, likus dešimčiai metų iki pirmosios Mindaugo dovanos Ordinui 1253-aisiais, sūduviai jau buvo traktuojami kaip Dainavos dalis, o kryžiuočiai prašė dovanų būtent tos dalies. Dainaviškoji Sūduva 1253 m. užėmė teritoriją nuo Augustavo ir Suvalkų sričių pietuose iki Nemuno vingio (nuo Jurbarko iki Kauno) šiaurėje. Šią Dainavos dalį ir pasiūlyta Ordinui pačiam atsikariauti. Kitaip tariant, visos Mindaugo dovanos buvo tik oficialus jo pažadas nesikišti į broliškų genčių nukariavimą. Lygiai tas pats fiksuota 1219 m. Galičio-Volynės ir Lietuvos sutartyje, kai lietuvių nuožiūrai buvo palikta Naugarduko Juodoji Rusia, t. y. Romano Mstislavičiaus įpėdiniai pažadėjo nesikišti į jos nukariavimą.

Kurdamas pirmąją valstybę, Mindaugas puikiai pateisino savo vardą, nes stengėsi paminti daugumą. Turėdamas ryškiausią galią, pirmasis Lietuvos valstybės kūrėjas privalėjo laviruoti tarp vidinių politinių įtampų. Tačiau svarbiausia buvo išlikti tarp dviejų pagrindinių galingiausių jėgų, XIII a. viduryje spaudusių Lietuvą iš skirtingų pusių, – tai Ordinas, vieningai palaikomas Vakarų krikščioniškojo pasaulio, ir Aukso orda, savo įtakon įtraukusi Rytų slavus. Čia išryškėja ir Mindaugo dovanų Ordinui „keistumas“ – už realias dovanas (palaikymą prieš sukilusį Tautvilą, 1252 m. krikštą ir karaliaus karūną 1253 m.) jis dovanojo tai, ką vėliau Ordinui teks pačiam nukariauti, – Nadruvą, Skalvą, Žemaitiją, Sėlą ir Dainavą. Taigi šias dovanas reikėtų suprasti tiktai kaip galingos Lietuvos pasižadėjimą nesikišti, kai bus nukariaujamos jai giminiškos gentys.

Grįžtant prie klausimo apie sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumą, svarbus Volynės metraščio („Галицко-Волынская летопись“) įrašas, kad 1257 m. jotvingiai, galutinai nualinti lenkų ir rusėnų įsiveržimų, ėmė mokėti duoklę Galičio-Volynei: „...яко дань платили суть ятвязи же королеви Данилу, сынови великого князя Романа. /...šią duoklę mokėti paskyrė jotvingiams gi karalaičiui Danieliui, didžiojo kunigaikščio Romano sūnui. [vertimas mano, – V. D.]“ (Галицко-Волынская летопись. П. (подг. О. П. Лихачевой) / ПЛДР: XIII век. М., 1981, c. 236–425). Panašu, kad šis pasižadėjimas nebuvo tesėtas, nes jau 1258 m. ir 1259 m. Volynės metraštininkas aprašė Aukso ordos vado Burundajaus ir Galičio-Volynės karalaičio Danieliaus baudžiamuosius žygius į Jotvą ir Lietuvą, tiksliau jos dalį (Naugarduko žemes ir Nadruvą), potencialiai galėjusią užsistoti jotvingius. Po tokių sunkiai pakeliamų smūgių Mindaugas dar bandė išsilaikyti, pakartotinai teikdamas dovanas Ordinui, tačiau jotvingių likučiams, iš trijų pusių apsuptiems slaviškų žemių, liko tik vienas kelias – prisijungti prie šiauriau apsistojusių Dainavos sūduvių.

Kryžiuočiai praleisti tokios progos, be abejo, negalėjo ir dar tais pačiais 1259 m. iš nusilpusio Mindaugo pareikalavo naujos dovanos – Skalvos, Žemaitijos ir visos Dainavos. Turėdamas gerai išplėtotą šnipų ir pasiuntinių tinklą, Ordinas kuo puikiausiai žinojo, kad kartu su sūduviais prisijungė prie Dainavos ir teritorija nuo Balstogės iki Augustavo, t. y. Jotvos likutis. Kad išvengtų galimo nesusipratimo, kryžiuočiai reikalavo iš Mindaugo ne šiaip visos Dainavos, bet ir tos dalies jotvingių, kurie jau vadinami Dainava. Štai kaip tiksliai skamba ta frazė ir štai kur padaryta vertimo klaida: „Denowe tota, quam eciam quidam Jetwesen uocant.“ Šis sakinys kažkodėl išverstas taip: „Dainava vadinamas Jotvingių kraštas“, tačiau verčiant pažodžiui, būtų: Denowe (Dainava) tota (visi / visa), quam (ir) eciam (taip pat) quidam (keletas) Jetwesen (Jotvingių) uocant (vardijimas). Čia svarbiausi žodžiai yra „quidam Jetwesen“ – „keletas jotvingių“, t. y. dalis, o ne visi jotvingiai! Mano galva, turėtų būti verčiama taip: „Visa Dainava, taip pat ir dalis (ten gyvenančių) jotvingių, kurie jau taip pat (Dainava) vadinami.“

Ši vertėjo klaida patvirtina, kad 1257, 1258 ir 1259 m., kai kraštą niokojo lenkai, Galičio-Volynė ir Aukso orda, jotvingiai išsiblaškė po suslavėjusią Polesę, o baltiškasis jų branduolys 1259 m. prisijungė prie Dainavos sūduvių. Atsirado nauja, vėliau Palenkės pavadinimą gavusi sritis. Žemės tarp Augustavo ir Suvalkų priklausė sūduvių likučiams, o pietinė dalis iki Balstogės srities – jotvingiams. Vėliau prie Palenkės buvo priskirta ir buvusios istorinės poleksėnų sostinės – Drohičino – sritis.

Taigi dviem dešimtmečiams prie dainavių ir sūduvių 1259 m. prisijungę jotvingių / poleksėnų likučiai buvo priversti savo kovų kryptį nuo pietų ir pietryčių pasukti vakarų link, nes tapo dalimi Dainavos, kurios karinių konfliktų orientyras XIII a. buvo nukreiptas išskirtinai vakarinių prūsų pusėn.

Istorikai ignoruoja faktą, kad žemaičiai, kuriuos nusilpęs Mindaugas padovanojo Ordinui, 1260 m. prašėsi į Lietuvą, vadinasi, buvo pasirengę atsisakyti savarankiškumo, kad tik jų nenukariautų vokiečiai. Tačiau prašymas buvo atmestas, todėl 1260 m. žemaičiams patiems teko įvykdyti karybos stebuklą, po kurio detonavo Didysis prūsų sukilimas. Šiame sukilime savarankiškai dalyvavo Mindaugo padovanotoji Dainava, ir tai natūralu, nes sūduviai buvo prūsai.

Tai, kad jotvingiai, kitų jau vadinami dainaviais, ir sūduviai „nesudainavėjo“ (nesiasimiliavo), įrodo aktyvus trijų Dainavos vadų – Komanto, Gedotės ir Kontgirdo – įsitraukimas į prūsų sukilimą.

Tai, kad jotvingiai, kitų jau vadinami dainaviais, ir sūduviai „nesudainavėjo“ (nesiasimiliavo), įrodo aktyvus trijų Dainavos vadų – Komanto, Gedotės ir Kontgirdo – įsitraukimas į prūsų sukilimą.

Keista, bet niekam neužkliuvo neeilinis faktas, kad vienos srities (Dainavos) kariaunai kažkodėl vadovavo trys karvedžiai. Tai neįprasta net prūsų sukilėliams. Nė vienam dideliam ar mažam baltų žygiui, ką jau kalbėti apie 23 metus trukusį nepertraukiamą karą, nevadovavo daugiau kaip du vadai. Unikalus trijų vadų atvejis nekelia didesnių klausimų tik tuomet, jei atsižvelgiama į faktą, kad nuo XIII a. antrosios pusės Dainava trumpam buvo tapusi trijų skirtingų tautinių kilčių junginiu. Jis turėjo savo unikalią hierarchiją, paremtą vienos kilties viršenybe prieš kitą. Kalbu apie tai, kad bendriems kariniams Dainavos padaliniams nebūtinai vadovavo dainavis.

Kadangi Kongirdą metraštininkai rašo po Komanto ir Gedotės, galima daryti prielaidą, kad jis nusileido pirmiesiems dviem. Būtent todėl jį laikyčiau jotvingių vadu, nes jotvingiai ką tik prisijungė, be to, prašydami pagalbos. Kadangi Komantas 1283 m. asmeniškai nutraukė pasipriešinimą, galima teigti, kad bendroms Dainavos pajėgoms vadovavo jis. O tai, kad pasitraukė į jau nukariautas Sūduvos žemes, liudija Komantą buvus sūduvių vadu. Siekiant ateityje išvengti galimo separatizmo, iš Augustavo apylinkių buvo iškeldinta apie 1600 sūduvių.

Pagal analogiją su Daumantu, kuris, nužudęs Mindaugą ir skubiai sprukęs į Naugardo žemes, spėjo surinkti tiktai giminę ir artimiausią palydą (vos 300 žmonių), iškeldintus sūduvius siečiau tik su valdovo Komanto gimine ir tarnais. Vokiečių kronikininkai mini, kad XIII a. sūduviai galėjo sutelkti net 6 tūkstančius raitelių ir trigubai tiek pėstininkų, tad skaičius 1600 (o juk tai buvo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai) yra palyginti kuklus, neleidžiantis teigti, kad vyko masinė viso krašto deportacija.

Iš pateiktų išvadų aiškėja, kad likęs nežinomasis Gedotė buvo dainavis. Pralaimėję Gedotės dainaviai kartu su Kongirdo jotvingiais (kalbu išskirtinai apie karius ir jų šeimas) pasidavė Lietuvos malonei. Svarbu pabrėžti, kad Lietuva pasielgė analogiškai kaip Ordinas ir šiems valdovams skyrė žemes ne Dainavoje, o etninėse lietuvių žemėse – Lydos apylinkėse. Valdovų palyda kūrėsi kartu tuose pačiuose kaimuose. Kadangi dainavių giminė kilmingesnė, kai kurie kaimai vadinosi Dainavos vardu, tačiau kaimyninės Gardino srities žmonės atpažindavo tarp jų jotvingius, todėl tuos kaimus vadino Jotva (Ятвязь). Būtent šį Lydos srities kaimų antrąjį vardą istorikai painioja su išskirtinai vien jotvingių kaimais, keletu dešimtmečių anksčiau įkurdintais Pripetės šiaurės vakaruose ir vietos gyventojų pavadintais Ятвязь.

Kalbai pakrypus į toponimiką, vertėtų užsiminti ir apie išlikusius vėlesnių amžių žemėlapius. XVI a. Prūsijos istorikas ir kartografas Kasparas Hennebergas savo garsiajame žemėlapyje „Prūsija“, rytinėje šalies dalyje, žymi sūduvių sritį (Sudavia). Manau, šis faktas patvirtina mano anksčiau iškeltą prielaidą, kad kryžiuočiai, 1253 m. prašydami iš Mindaugo Dainavos dalies, turėjo omenyje būtent Sūduvos likučius, prisiglaudusius lietuviškoje Dainavoje.

Atslūgus XIII a. kovų įkarščiui, nežinomas XVI a. autorius vokiečių kalba parašė garsiąją „Sūduvių knygelę“. Tai įrodymas, kad sūduviai buvo prūsų tauta (pateiktas tapatus tikėjimas ir papročiai). Praėjus keliems amžiams po nukariavimo, Prūsijos sūduviai niekaip savęs nesiejo su lietuviškąja Dainava, juo labiau su tolimu ir jiems nepažįstamu Jotvos kraštu. O šiaurės vakarų Polesės folkloras (ypač dainos) pasakoja apie jotvingių karius, Pripetės upę. Gardino apskrityje žmonės sieja save su Jotva, tačiau apie sūduvius ir dainavius šį tą žino tik iš vadovėlių.

Vos dvidešimt metų gyvavusi jotvingių ir sūduvių sąjunga taip ir liko vadinama Palenke – sritimi prie Lenkijos. XVI-XVIII a. Palenkė nebeturėjo jokios geopolitinės svarbos, tačiau tradiciškai vis dar buvo vaizduojama žemėlapiuose kaip išskirtinė sritis tarp Lenkijos ir Lietuvos. Šiuolaikinėje Lenkijoje Palenkės vaivadijos dalis nuo Augustavo iki Suvalkų vis dar vadinama Litva (Lietuva). Ten vis dar gyvi nesuslavėjusių sūduvių (suvalkų) kalbos židiniai.

Manau, šiandienos suvalkiečiai yra tiesioginiai sūduvių, dzūkai – dainavių palikuonys. O jotvingių kraujas buvo per daug neramus, kad jiems pavyktų sėsliai įsikurti vienoje vietoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"