Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Krikšto pasirinkimas XIII amžiuje: kodėl netapome stačiatikiais?

 
2017 09 13 15:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Lietuvą galiausiai krikštijo Vytautas Didysis, tačiau bandymų tai padaryti būta per kelis ankstesnius šimtmečius. Lietuviai seniai iki Vytauto žinojo tiek kaimynus katalikus, tiek ir stačiatikus, kurių žemėse galiausiai ir sukūrė savo didvalstybę. Kodėl kuriant imperiją didžiųjų kunigaikščių žvilgsniai krypo į svarbiausio priešo – kryžiuočių tikėjimą, o ne į netrukus daugumą valstybės gyventojų sudariusių stačiatikių pusę?

Apie tai, kodėl monoteizmo krypties pasirinkimas lietuviams krito į stipresniojo priešininko pusę, LŽ kalbėjosi su istoriku dr. Liudu Jovaiša:

– Lietuvos vardas pirmą sykį paminėtas katalikų misionierių darbų aprašyme. Pirmųjų misijų laikais dar net kalbos nebuvo apie Lietuvos valstybę ir galimą lietuvių krikštą. Tačiau nuo pirmųjų misijų iki politinio Mindaugo sprendimo krikštytis praėjo beveik du šimtmečiai? Kodėl taiki nei Rytų, nei Vakarų krikščionybės sklaida baltų kraštuose nepavyko?

– Krikščionybė, iš principo, yra misionieriška religija, tačiau istorinė praktika rodo, kad šis principas įvairiais laikais veikė nevienodai. Pirmiausiai galima išvesti skirtumus tarp įvairių krikščionių konfesijų – pavyzdžiui, Rytų bažnyčia visais laikais buvo mažiau misionieriška ir ekspansyvi. Arba galime paminėti Reformacijos laikotarpį, po kurio misionieriška veikla užsiėmė veik vien katalikai – intensyvesnė protestantų misionieriška veikla prasidėjo vėliau.

– Viduramžių Lietuva anksčiau kontaktavo su Rytų bažnyčia, o ir kuriantis valstybei plėtra vyko į rytus, įtraukiant vis daugiau Rytų krikščionių žemių ir gyventojų. Tačiau mėginimų krikštyti pagonius lietuvius nematyti.

– Su Rytų krikščionimis lietuviai iš tiesų susidūrė pakankamai anksti, o vėliau jie sudarė daugumą Kunigaikštystės gyventojų, tačiau ši krikščionybės šaka nepasižymėjo ekspansyvumu ir misijomis. Vilniuje labai anksti atsirado cerkvės, tačiau jos buvo skirtos gan izoliuotai gyvenančioms rusėnų bendruomenėms ir išskyrus trijų Vilniaus kankinių pavyzdį apie 1347-ius metus, praktiškai nematome jokių mėginimų vesti lietuvius į Rytų bažnyčią, kuri taip ir liko bendruomeniniu reikalu.

Tuo metu iš esmės aktyvesnis Vakarų bažnyčios misionieriškumas taip pat nebuvo vienodai intensyvus visais istorijos laikotarpiais. Kartais intesnyvumą lemdavo asmeninis pačių misionierių užsidegimas, kartais – religinių sąjūdžių pakilimai. Tačiau būta ir „atoslūgių“ – misijų į mūsų kraštus nevykdyta veik du amžius, po pirmųjų nesėkmingų bandymų. Tikėtina, kad šią pertrauką pirmiausiai ir lėmė pirmųjų dviejų misionierių – Adalberto 997 metais ir Brunono 1009 metais – nesėkmės. Matyt po jų neatsirado pakankamai drąsaus žmogaus, norinčio išmėginti „trečias kartas nemeluos“ variantą.

Kalbant plačiau, baltų krikštas tuo metu „pamirštas“ ir dėl geopolitinių priežasčių – artimiausios katalikiškos valstybės – Lenkijos susiskaldymas ir nusilpimas. Vidinės Lenkijos problemos nukreipė dėmesį nuo baltų krikšto klausimo, nebuvo karaliaus, kuris globotų misionierius ir talkintų jų veiklai. Kaip matome iš pirmųjų misijų pavyzdžių, ši globa buvo labai svarbi.

– O Šventoji Romos Imperija taip pat nematė reikalo siųsti misionierius taip toli į rytus?

– Tiek Adalbertas Vaitiekus, tiek ir Brunonas Bonifacas kilo iš imperatoriaus Otono III-iojo aplinkos. Akivaizdu, kad misijų klausimui jis skyrė dėmesį, tačiau ir jis negalėjo „apeiti“ Lenkijos. Adalberto ir Brunono misijos tiesiogiai priklausė nuo imperatoriaus Otono III-iojo ir Lenkijos karaliaus Boleslovo narsiojo bendradarbiavimo – iš imperatoriaus dvaro atvykstančius misionierius lenkai priimdavo ir aprūpindavo jų tolimesnes keliones į baltų žemes. Po Otono III-iojo mirties matome stiprėjančius nesutarimus tarp Lenkijos karaliaus ir naujojo imperatoriaus Henriko II-ojo. Pašliję valstybiniai lenkų ir vokiečių santykiai taip pat lėmė, kad tuo metu nebebuvo įmanomas tinkamas politinis ir praktinis misionieriškos veiklos užtikrinimas.

Nutrūkus taikiam krikšto procesui, po dviejų amžių atėjo karinės kristianizacijos etapas ir baltų areale prūsai, jų nelaimei, pirmieji susidūrė su agresyviu krikščionybės atėjimu.

– Lietuvių krikšto klausimas nebekilo iki Livonijos ir Teutonų ordinų įsikūrimo Lietuvos pašonėje. Susikūrus valstybei, suprantamas Mindaugo noras imtis politinių priemonių – per krikštą atimti iš kryžiuočių pretekstą pulti Lietuvą. Tačiau jis renkasi katalikybę – priešų bažnyčią, o juk galėjo taip pat sėkmingai tikėjimą priimti iš savo paties valdinių – rusėnų.

– Dabar galime tik spekuliuoti, kas lėmė Mindaugo apsisprendimą. Dažnai pamirštame, kad po jo mirties iš tiesų turėjome bent du kunigaikščius stačiatikius. Mindaugo pasirinkimą istorikai tradiciškai sieja su tuo, kad stačiatikybės priėmimas jam greičiausiai nebūtų užtikrinęs taikos su kryžiuočiais, kurie būtų toliau kariavę su lietuviais, jei ne pagonimis, tai schizmatikais – „neteisingais“ krikščionimis.

Dr. Liudas Jovaiša
Dr. Liudas Jovaiša

Labai tikėtina, kad nejausdamas grėsmės iš rytų, Mindaugas siekė stipresniojo priešininko pripažinimo. Žinoma, kryžiuočiai nebūtų galėję taip pat pateisinti ekspansijos į stačiatikių kraštus, kaip kovą prieš pagonis, tačiau „kozirio“ pasirinkdamas Rytų bažnyčią Mindaugas nebūtų įgijęs. Be to, Ordinas tuo metu veikė pakankamai savarankiškai, kad keltume klausimą, kiek tokiu atveju būtų reiškęs net ir popiežiaus žodis.

– Teko girdėti nuomonių, kad lietuviai galėjo rinktis ir islamą. Ar tikrai, kad ir teoriškai, islamas buvo galimas trečiasis variantas?

– Tokio varianto greičiausiai nebuvo. Apskritai, žvelgiant į religijų plėtrą, reikia pažymėti, kad ji yra glaudžiai susijusi su politika ir civilizaciniais bei kultūriniais veiksniais. Juk ir krikščionybės plėtra už Europos ribų buvo susijusi su kolonijomis – pirmiausiai Ispanijos ir Portugalijos valdomis. Ir šių valstybių istorinė patirtis rodo, kad taikios misijos niekada neatvertė visiškai kitoms kultūroms priklausančių visuomenių daugumos, kaip kad pavyzdžiui rodo krikščionybės sklaidos Japonijoje istorija.

– Chazarų kaganatas taip pat labai toli nuo Jeruzalės, tačiau ši tauta kadaise priėmė judaizmą, neturėdama jokių politinių ryšių su šio tikėjimo tėvyne.

– Tai – taisyklę patvirtinanti išimtis. Islamo sklaida Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir Europoje pirmiausiai vyko kartu su arabų, o vėliau – su turkų ekspansija. Lietuva galbūt būtų galėjusi svarstyti islamo pasirinkimą, jei toje ankstyvoje stadijoje būtų jautusi stiprų totorių arba turkų politinį faktorių, tačiau to nebuvo. XIII – XIV amžiuose islamas buvo ne pirmos svarbos kaimynų religija. Galiausiai, objektyvūs politiniai veiksmai lėmė, kad islamas nei vienam valdovui niekaip nebūtų padėjęs išspręsti opiausios problemos – pasipriešinimo Ordinui.

– XIII amžiuje krikščionybę į Lietuvą ėjo agresyviu keliu – per Ordino kalaviją. Ar tuo pačiu metu buvo vykdomos taikios misijos?

– Paraleliai ginkluotai Ordino misijai ir XIII ir dalinai XIV amžiuje turime ir taikios kristianizacijos vyksmą. Deja, šių paralelių mastų nėra ko nei lyginti. Taikaus krikšto siekė ir Prūsijos vyskupas Kristijonas (XIII amžiaus viduryje), o prieš jį ir pirmasis Livonijos vyskupas Meinhardas, bet jų pastangų efektyvumas anaiptol neprilygo misiją perėmusiems kryžiuočiams.

Mindaugo laikais Lietuvoje veikė pranciškonų ir dominikonų vienuoliai, tačiau ir jų evangelizacija nedavė rezultatų. O ir juos Mindaugo dvare matome tik tol, kol pats Mindaugas neatsimetė nuo bažnyčios. Be to, tuo pačiu laikotarpiu matome, kad iš Krokuvos atvykęs dominikonas Vitas, turėjęs tapti Lietuvos vyskupu, turėjo pasitraukti nieko nepešęs ir grįžęs į Krokuvą pasiprašė popiežiaus atleidimo nuo rezidavimo Lietuvoje, kur jo paties žodžiais, „nuo pagonių daug skriaudų patyrė“.Jis nebuvo Mindaugo pasirinktas vyskupas ir neturėdamas valdovo paramos, faktiškai buvo neveiksnus.

Kitas – paties Mindaugo pasirinktas vyskupas – Kristijonas, atrodė turėjo būti sėkmingesnis, tačiau ir jam sekėsi ne ką geriau. Kristijonas išvyko į Vokietiją dar Mindaugui esant karaliumi.

Vėlesni taikios lietuvių evangelizacijos paminėjimai epizodiški. Žinome, kad XIV amžiuje Vilniuje toliau dirbo pranciškonai, tačiau pagrindinė jų misija buvo darbas su uždarai gyvenusia katalikų bendruomene, o ne pagonių atvertimas.

– Gediminas kvietėsi krikščionis apsigyventi Lietuvoje ir panašu, kad visi valdovai, nuo Mindaugo apostazės iki Vytauto įgyvendinto krikšto, juos toleravo, bet krikščionybė neplito už jų bendruomenių ribų?

– Negausios krikščionių bendruomenės egzistavo prižiūrimos pranciškonų ir dominikonų, tačiau buvo uždaros, apsiribojančios sava etnine ir kalbine erdve. O šalia jų buvo gausi pagoniška dauguma, nusistačiusi savo tolerancijos ribas, kurias peržengti buvo pavojinga.

– Šią ribą brėžė pati pagoniškoji visuomenė, ar valdovas?

– Pirmiausiai valdovas, bet kartais tai sutapdavo ir su visuomenės nusistatymu. Tai iliustruoja žinomiausios kankinių istorijos – trijų Algirdo dvare buvusių stačiatikių ir vilniečiams bandžiusių pamokslauti pranciškonų, kuriuos žmonės apskundė valdovui. Abiem atvejais žmonių nepasitenkinimą vienuoliais atliepė valdovas ir juos baudė. Todėl ir turėtume sakyti, kad tolerancijos ribą galiausiai nustatė didysis kunigaikštis.

– Algirdas, pasižymėjęs gausia šeimyna, skyrė savo artimuosius vietininkais rytinėse žemėse, kur jie dažniausiai tapdavo stačiatikiais. Bet net ir „per šeimą“ stačiatikybė iki didžiojo kunigaikščio neatėjo. Kodėl uolumu paprastai pasižymintys naujakrikštai nepaveikė savo globėjo?

– Egzistavo gana aiškus konfesinis pasidalijimas teritoriniu – etniniu principu: kas buvo normalu ir toleruotina rusėnų žemėse, nebuvo savaime perduodama į pagonišką Lietuvą. Valdančiosios dinastijos atstovas, išvykęs valdyti tradiciškai stačiatikišką kraštą, priimdavo stačiatikybę, nes tai padėjo užtikrinti jo valdžią. Nepamirškime, kad to meto LDK – ne demokratinė valstybė ir daugumos nuomonė negalėjo nusverti vieno žmogaus – didžiojo kunigaikščio – nuostatos. Nors stačiatikiai buvo, pripažinkime, aukštesnioji civilizacinė ir kultūrinė visuomenės dalis, bet lemiamas žodis priklausė aukščiausią valdžią turinčiam elitui, kuris lėmė Lietuvos, kaip pagoniško krašto, tapatybę.

Šiuo atžvilgiu santykis tarp Algirdo ir pasikrikštijusių jo artimųjų liko pasyvus – politiniais sumetimais krikštas naudingas, tačiau apribotas konkrečiai toje teritorijoje, kurioje yra naudingas. Pamokslavimu erzinti pagonis lietuvius nevalia. Tas pats principas galiojo ne tik Algirdo, bet ir jo tėvo Gedimino laikais.

– Ne vienas didysis kunigaikštis nuo Mindaugo iki Vytauto bent jau „dėl akių“ derėdavosi dėl krikšto. Kurio valdovo veiksmus galima vertinti rimčiausiai?

– Nepaisant to, ar derybos buvo tikros, ar tik politinis gudravimas, rimčiausiai vertintinas Gedimino deklaruotas krikšto siekis. Algirdo ir Kęstučio kai kuriais atvejais darytos deklaracijos labiau panašios į gudravimus, siekiant laimėti laiko sudėtingose situacijose.

Tiesa, kalbant apie Gediminą, taip pat negalime užtikrintai teigti, kad jis nuo pat pradžių lošė diplomatine krikšto korta, ar tikrai ketino krikštytis, bet neturėjo svertų pasiekti šio tikslo. Nepaisant to, būtent Gedimino derybos, sprendžiant iš šaltinių pateikiamos medžiagos, atrodo artimiausios tikram ketinimui iki pat Vytauto laikų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"