Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR IT
ISTORIJA

Kruvina Stalino svajonė: Baltijos šalys – „sovietinės vitrinos“

2017 04 06 11:20
1949 metų balandis. Lietuviai tremtiniai Sibiro Usolėje, Irkutsko srityje. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotrauka

Baltijos šalys Josifui Stalinui turėjo būti tarsi išvalytos sovietinės vitrinos – tokią išvadą galima padaryti paklausius maskviečio istoriko Nikitos Petrovo pasakojimo. O pats „valymas“ buvo daromas pagal jau išbandytą 1937–1938 metų sovietinių represijų scenarijų.

Lietuvoje viešėjęs žinomas istorikas iš Rusijos, žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ pirmininko pavaduotojas N. Petrovas per susitikimą Žurnalistų namuose Vilniuje kalbėjo apie sovietines represijas, akcentuodamas trėmimus iš Baltijos šalių.

Pagal 1937–1938 metų scenarijų

Represijos Baltijos šalyse prasidėjo po to, kai Sovietų Sąjunga 1940 metais jas okupavo. N. Petrovas sakė, kad mūsų šalių sovietizacija reiškė ir okupaciją, ir represyvios praktikos unifikaciją naujai užgrobtose teritorijose.

Istoriko teigimu, pirmi sovietų represinių struktūrų darbuotojai į Baltijos šalis kaip į komandiruotes buvo nusiųsti 1940 metų gegužės mėnesį, tai yra dar iki okupacijos, kurį įvykdyta birželį. Vietinės struktūros buvo sukurtos jau po šalių užgrobimo maždaug rugsėjo mėnesį. Masinių trėmimų bangos kilo 1941 metų birželį. Iki to laiko buvo sudaromi sąrašai arba, kaip sakė maskvietis istorikas, buvo „sudaromi gyventojų katalogai“.

Represijos Baltijos šalyse, N. Petrovo teigimu, buvo rengiamos pagal 1937–1938 metų sovietinių represijų scenarijų, įskaitant vietines ypatybes. Tada, ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, vykdytos didžiausios stalinistinės represijos „Didysis valymas“ Sovietų Sąjungoje.

Netikėtas dokumentas

Vokietijos įsiveržimas į Baltijos šalis 1941-ųjų birželio pabaigoje sustabdė sovietinę okupaciją. Sovietai sugrįžo stumdami vokiečių kariuomenę 1944 metais. Vėl prasidėjo represijos.

Kalbėdamas apie pokario sovietinių deportacijų bangas, N. Petrovas minėjo dokumentą, kuris, kaip jis sakė, sulaukia Rusijos istorikų spekuliacijų. Tai Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarimas, datuojamas 1946 metų balandžio 13 diena. Dokumentas pavadintas: „Apie repatriantų latvių, estų ir lietuvių grąžinimą į tėvynę“.

„Labiausiai stebinantis dalykas yra Stalino kaip politiko pralaimėjimas. Todėl kad nei vienas iš pagalbininkų nepratęsė jo veiklos. Net tie, kurie tarnavo prie juodžiausių represijų reikalų, tapo tirono demaskuotojais“.

„Tai žmonės, tarnavę Vermachte ar kokiuose nors junginiuose“, – teigė N. Petrovas. Anot istoriko, Stalino laikais tokie žmonės būtinai turėjo būti nubausti. Tai ir buvo daroma. Trėmė ir estus, latvius bei lietuvius, tarnavusius vokiečių armijos padaliniuose. „O balandį netikėtai pradėjo grąžinti. Daugelis istorikų aiškina, kad tokį sprendimą greičiausiai lėmė ekonominės aplinkybės, nes trūko „darbo rankų“, – sakė N. Petrovas.

Pats istorikas laikosi kitokio požiūrio. „Stalinas įsivaizdavo tam tikrą „sovietinių nacijų“ konstrukciją. Baltijos šalys turėjo būti sovietų valdžios fasadas, – kalbėjo N. Petrovas. – Nebuvo galima Baltijos šalių palikti be vyrų. Atrodytų absurdiškai. Mat daug kas tarnavo Vermachte. Visus ištremti būtų lyg sukurti pernelyg akivaizdų gyvenimo šiose respublikose paveikslą Vakarų akims, užsieniui, kad sovietų režimas visai nieko nepaiso.“

Sovietizacijos vitrinos

Istorikas priminė, kad prie Stalino režimo buvo iš gimtųjų vietų ištremtos ištisos tautos – Krymo totoriai, čečėnai, ingušai, balkarai, kalmykai ir taip toliau. Neva jie buvo nepatikimi, nelojalūs sovietų režimui. Todėl Stalinas su tokiomis tautomis susidorojo, nuo jų „išvalydamas“ tam tikras teritorijas.

N. Petrovas teigė, kad Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas yra sakęs, jog Stalinas ir visus ukrainiečius būtų ištrėmęs, bet jų buvo per daug.

Todėl cituotas dokumentas, pagal kurį buvo nurodoma iš tremties grąžinti vokiečiams tarnavusius estus, latvius ir lietuvius, atrodo paradoksalus. Kitoms tautoms tai nebuvo taikyta. Istorikas tokį sprendimą vadino ne „vado malone“, bet šaltu ir racionaliu išskaičiavimu.

Taigi tikslas buvo formuoti „sovietines nacijas“, kaip tai įsivaizdavo Stalinas. Baltijos tautos turėjo būti tarsi sovietizacijos virtinos.

N. Petrovas priminė, kad Vakarai Baltijos šalis laikė okupuotomis. Stalino režimui su tuo teko taikytis.

„Pavasario banga“

Vėliau trėmimai buvo tęsiami. 1948 metų sovietų vadovybės dokumente minima nauja deportacijos banga. „Ji unikali Lietuvai. Tai taip vadinama operacija „Vesna“ („Pavasaris“), per kurią buvo numatyta ištremti daugiau kaip 12 tūkst. šeimų, viso apie 48 tūkst. žmonių, – pasakojo istorikas. – Kaip teigiama dokumente, iškeldinti reikėjo lietuvių „banditų“ šeimų narius, pagalbininkus ir buožes.“

N. Petrovas sakė, kad, pagal statistinius duomenis, per operaciją „Vesna“ („Pavasaris“) iš Lietuvos buvo ištremta apie 39 tūkst. žmonių, tai yra kiek mažiau, nei buvo numatyta.

Taigi tikslas buvo formuoti „sovietines nacijas“, kaip tai įsivaizdavo Stalinas. Baltijos tautos turėjo būti tarsi sovietizacijos virtinos.

1949 metais surengta dar viena trėmimo operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), per kurią iš Lietuvos išvežta beveik 9 tūkst. šeimų arba beveik 29 tūkst. žmonių, tąsyk planas net buvo viršytas. Represijos tęsėsi ir toliau iki Stalino mirties.

Nėra nieko amžino

N. Petrovas priminė, kad Stalinas tam tikrais trėmimo atvejais vartodavo žodį „amžinai.“ Pasak istoriko, Stalinas manė, kad viskas, ką jis daro, yra amžiams. „Iš tiesų nebūna nieko amžino. Galiausiai šis žodis tapo nuosprendžiu Stalino režimui ir pačiam tironui, – teigė svečias iš Rusijos. – Kai tik Stalinas mirė, buvo peržiūrėta ir jo represinė politika, ir teoriniai postulatai.“ Diktatoriaus mirtis tapo juoda duobe blogiui, kurio jis pridarė.

„Labiausiai stebinantis dalykas yra Stalino kaip politiko pralaimėjimas, – sakė N. Petrovas. – Todėl kad nei vienas iš pagalbininkų nepratęsė jo veiklos. Net tie, kurie tarnavo prie juodžiausių represijų reikalų, tapo tirono demaskuotojais“.

Tai padarė ir Lavrentijus Berija, sovietų vidaus reikalų liaudies komisaras, vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių. Jis pirmas pateikė su reabilitacija susijusius dokumentus. Kaip teigė N. Petrovas, L. Berija paskelbė, kad iš viso Lietuvoje buvo represuota 270 tūkst. žmonių arba 10 proc. gyventojų pasodinta, sušaudyta, ištremta, bet kai kurie istorikai šiuos skaičius kvestionuoja.

Maskvietis istorikas Nikita Petrovas Vilniuje. Alinos Ožič nuotrauka

***

N. Petrovas yra žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ pirmininko pavaduotojas. Kaip istorikas specializuojasi tyrinėdamas sovietų saugumo organų veiklą. Jis yra keleto knygų apie sovietų specialių tarnybų struktūrą ir veiklą, vadovų bei darbuotojų biografijų autorius ir bendraautoris.

2008 metais Amsterdamo universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją tema „Stalinas ir NKVD-MGB organai per Vidurio ir Rytų Europos šalių sovietizaciją. 1945–1953 metai.“

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"