Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Laisvės kovotojai iš padebesių

 
2017 03 31 12:00
Penktojo dešimtmečio desantininkai Klemensas Širvys, Juozas Lukša ir Benediktas Trumpys.GAM nuotrauka
Penktojo dešimtmečio desantininkai Klemensas Širvys, Juozas Lukša ir Benediktas Trumpys.GAM nuotrauka

Sovietmečiu šie žmonės buvo vadinami hitlerininkais ir vokiečių parašiutininkais. Tačiau su vokiečių interesais ir planais minėti vyrai neturėjo nieko bendra – jiems rūpėjo tik kova už Lietuvos laisvę. Šiandien prisiminkime Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojus, gavusius specialų pasirengimą Vokietijos karinės žvalgybos – abvero mokyklose ir su desantininkų grupėmis sugrįžusius į Lietuvą bei įsiliejusius į partizanų gretas.

1944 metų gruodžio 14-osios naktis buvo juoda kaip rašalas. Ką tik stojo jaunatis, todėl net mėnuo nemetė šviesos ant tylių įsižiemojusių sodybų. Ir žemėje – nė menkiausio žiburėlio – įmigę kaimai ir miesteliai neišdavė savęs nei gatvių žibintais, nei žibalinių lempų liepsnelėmis: karas išmokė taupyti šviesą. O jei kas ir sužibėdavo tarp tamsių kalvų – tai tik tolimos žvaigždės, sukritusios į užšalusių ežerų veidrodžius.

Tylu advento ramybėje paskendusiose Žemaitijos kalvose – fronto kanonados jau kadai nugrumėjo į Vakarus, jūros link, tik retkarčiais dangų nudažančiu amalu primindamos – karas dar nebaigtas ir trapi ramybė bet kada gali suaižėti į šipulius. Bet šiąnakt atgulusius poilsio žmones pasiekia tik žemas kimus gaudesys – kažkur aukštai tamsą skrodžia vienišas lėktuvas. Ten, žemėje, niekas nežino nei jo kelio, nei tikslo.

Prano Varno slapyvardžiu žinotas desantininkais Jonas Petkevičius, 1941-ųjų gruodį pėsčiomis nuėjęs 140 kilometrų kelią nuo Platelių ežero iki gimtojo Upytės kaimo Panevėžio rajone.GAM nuotrauka
Prano Varno slapyvardžiu žinotas desantininkais Jonas Petkevičius, 1941-ųjų gruodį pėsčiomis nuėjęs 140 kilometrų kelią nuo Platelių ežero iki gimtojo Upytės kaimo Panevėžio rajone.GAM nuotrauka

Niekas nežino, kad pritemdytame šio lėktuvo viduje nepatogiai įsitaisę pasieniuose vienas prieš kitą sėdi keliolika vyrų. Visi jie susikaupę žiūri tiesiog prieš save. Nė vienas neatsigręžia ir nepažvelgia pro iliuminatorių į rūstų žiemišką gimtinės peizažą. Kaip nepažvelgė ir į visai greta sproginėjančių zenitinių sviedinių ugnis, kertant fronto liniją. Ne tas dabar galvoje. Dar minutė kita, ir jiems teks žengti ilgai lauktą žingsnį – į nežinią, o galbūt – į mirtį.

Ir štai tolumoje pasirodo naktinės kelionės tikslas – Platelių ežeras. Instruktorius vokietis atidaro lėktuvo duris, įleisdamas vidun šaltį ir vėjo švilpesį. Dar akimirka – ir vyrai vienas po kito žengia pro jas į juodą tuštumą. Paskui kiekvieną išmetamas maišas su jo bagažu. Priešpaskutinis virtinėje – radistas šifruotojas Pranas Varnas, anksčiau visų pažinotas kaip Jonas Petkevičius. Už jo – grupės vadas leitenantas Juozas Barzda.

Žemėje P. Varno laukia pirmoji labai nemaloni staigmena – vėjas nuneša parašiutą ežero link ir kovotojas kone iki kaklo panyra į ledinį vandenį. Laimei, desantininkas pataiko į ežero pakraštį, kur kojos dar siekia dugną. Kiaurai peršlapęs grupės radistas šiaip taip išsikrapšto ant kranto. Tuo pat metu iš ežero vidurio pasigirsta pagalbos šauksmas. Ten, įlūžęs į eketę, už savo gyvybę grumiasi leitenantas J. Barzda. Radistas paknopstomis pasileidžia į artimiausią sodybą, pažeisdamas visas konspiracijos taisykles, atiduota šeimininkui parašiutą ir paprašo pagalbos. Abu vyrai, nešini ilgomis kopėčiomis, skuba ežero link – gal pavyks išgelbėti skęstantįjį. Deja, ledas po ištiestomis kopėčiomis aižėja ir lūžinėja. O tuo metu pagalbos šauksmas darosi vis silpnesnis, kol galiausiai visai nutyla.

Vėlyvą kitos dienos vakarą P. Varnas pasiekia miško laukymėje stovinčią sodybą – iš anksto sutartą desantininkų susitikimo vietą. Visi vyrai nusileido sėkmingai, beliko sulaukti tik radisto ir vado, kuris vėluoja, bet juk vis tiek ateis. Prasivėrus trobelės durims, visi klausiamai sužiūra į P. Varną. Šiam belieka pranešti liūdną žinią – J. Barzda žuvo, nespėjęs net pajusti po kojomis gimtosios žemės.

Vykdyti visų abvero užduočių, kaip mainais už apmokymus ir materialinį aprūpinimą reikalavo vokiečiai, lietuviai desantininkai nė neketino.

Atidavę pagarbą savo vadui, vyrai patraukė į numatytą galutinį maršruto tašką. Sukorę miškais daugiau nei 60 kilometrų, sustodami nakvynei nepažįstamų žmonių sodybose, ne kartą susidūrę su raudonarmiečių patruliais ir laimingai išvengę suėmimo ar žūties, jie pagaliau pasiekė Šatrijos kalną. Ten P. Varno ir kitų kovotojų keliai išsiskyrė – grupė pasiliko apie Šatriją plytinčiuose miškuose, kad įsitrauktų į ginkluoto pogrindžio gretas, o P. Varnas, vykdydamas LLA įsakymą, patraukė į netoli Panevėžio esantį gimtąjį Upytės kaimą, kur turėjo veikti, gyvendamas legaliai. Vėliau P. Varnas partizanavo iki pat 1953-iųjų, tačiau bendražygių desantininkų jis nebesutiko ir apie jų likimus nieko nežinojo.

Desantininkas Antanas Starkus-Montė (kairėje), tapęs Lietuvos partizanų Algimanto apygardos vadu. Dešinėje – pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.GAM nuotrauka
Desantininkas Antanas Starkus-Montė (kairėje), tapęs Lietuvos partizanų Algimanto apygardos vadu. Dešinėje – pirmasis apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas.GAM nuotrauka

Taip į Lietuvą atvyko viena iš lietuvių desantininkų grupių, baigusių Vokietijos abvero žvalgybos mokyklas. Iš viso 1944–1945 metų žiemą – intensyviausiu desantininkų siuntimo laikotarpiu – tokių grupių buvo dvylika, su jomis okupuotą Tėvynę pasiekė 128 kovotojai. Nuo 1944-ųjų rugpjūčio iki 1945-ųjų kovo Lietuvos teritorijoje nusileido 32 abvero apmokytos desantininkų grupės, kurias sudarė 200 vyrų. Istoriko Kęstučio Kasparo pateikiamais duomenimis, 20 jų žuvo ar buvo suimti pirmosiomis dienomis, neišsilaikę net mėnesio, apie 100 slapstėsi ir tik apie 80 desantininkų partizanavo arba veikė pogrindyje. Iš pastarųjų tik 30 partizanavo ilgiau nei vienus metus. Prieš tęsdami pasakojimą apie kitas 1944–1945 metais Lietuvą pasiekusias desantininkų grupes ir jų įtaką ginkluotam pogrindžiui, atsakykime į klausimą: kodėl lietuviai, o ypač LLA nariai, karo metais priklausę antinaciniam pogrindžiui, ryžosi stoti į vokiečių žvalgybos mokyklas. Kiek sutapo lietuvių ir vokiečių tikslai bei interesai ir kuo jie skyrėsi? Ar lietuviai desantininkai vykdė abvero užduotis, ar tik pasinaudojo proga grįžti į raudonųjų okupantų mindomą gimtąją žemę ir kautis už jos laisvę?

Iniciatyvą parodė vokiečiai

Pirmiausia turime pasakyti, kad abvero desantininkų grupių atsiradimas neatsiejamas nuo LLA veiklos. Ši 1941-aisiais įsikūrusi pogrindžio organizacija buvo tapusi bene svarbiausia antinacinio pogrindžio dalimi, o 1944-aisiais, į Lietuvą vėl įžengus Raudonajai armijai, LLA nariai ir „Vanagų“ vardu pavadintas jos kovinis sparnas intensyviai rengėsi kautis už Lietuvą raudonųjų okupantų užnugaryje.

Tų metų liepą, kai fronto linija kuriam laikui nusistovėjo ties Aukštaitijos ir Žemaitijos riba, LLA buvo paskelbta kovinė parengtis. Visi ginklą galintys laikyti organizacijos nariai paraginti susitelkti Žemaitijos miškuose ir rengtis pasitikti iš Rytų atslenkantį priešą. Tuo metu LLA buvo galingiausia pasipriešinimo jėga, vienijanti maždaug 10 tūkst. vyrų. Be abejo, ji nebuvo palanki ir iš Lietuvos besitraukiantiems naciams. Vis dėlto būtent tą vasarą tarp Vokietijos vermachto (apie SS, gestapą ir civilinę vokiečių valdžią čia nekalbėsime) ir LLA nusistovėjo savotiškas taikus sambūvis. Vermachto vadovybė puikiai suprato, kad Lietuvoje Vokietijos kariuomenė ilgai neišsilaikys, todėl ne tik toleravo ginkluotų lietuvių telkimąsi miškuose, bet ir ėmėsi kontaktų su LLA vadais.

Vokiečių interesas buvo visiškai suprantamas – pasitraukdami jie norėjo palikti Lietuvoje diversantų ir žvalgų grupes, galinčias nors šiek tiek pasipriešinti galingai Raudonosios armijos ofenzyvai Vakarų kryptimi. Lietuviai taip pat turėjo savų interesų – jiems verkiant reikėjo ginklų, radijo aparatūros, ekipuotės ir kitų kariškų dalykų. Visa tai logiškai vedė prie tam tikros vermachto ir LLA simbiozės.

Kita vertus, nedaugelis LLA kovotojų buvo parengti žvalgybiniam ir diversiniam darbui, tad vokiečiai suskubo pasiūlyti lietuviams savo paslaugas. Be abejo, ne už ačiū. Apie tai, ko rudieji okupantai pareikalavo mainais, pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pasižiūrėkime, kaip užsimezgė pirmieji abvero ir LLA kontaktai.

Abvero specialistų padirbtas sovietų kontržvalgybos padalinio SMERŠ pareigūno pažymėjimas, išduotas lietuvių desantininkui.Šaltinis - LYA
Abvero specialistų padirbtas sovietų kontržvalgybos padalinio SMERŠ pareigūno pažymėjimas, išduotas lietuvių desantininkui.Šaltinis - LYA

Kas gi buvo tas abveras ir kuo jis skyrėsi nuo kitų Trečiojo reicho slaptųjų tarnybų? Kitaip nei gestapas – slaptoji policija, kurios uždavinys buvo kovoti su nacių režimo priešininkais, ar partinė saugumo tarnyba SD, abveras priklausė vermachtui, tad buvo toli nuo politikos ir vykdė išskirtinai karines užduotis. Pagal veiklos tikslus ši žinyba buvo suskirstyta į tris padalinius: abveras-1 vykdė žvalgybą, abveras-2 užsiėmė diversine veikla, o abveras-3 buvo skirtas kontržvalgybai. Kiekviena iš šių tarnybų buvo suskirstyta į komandas (Frontaufklärungskommandos, FAK) ir grupes (Frontaufklärungstrupps, FAT), kurių kiekviena buvo žymima tam tikru numeriu.

Abvero-2 žvalgai drauge su vermachto daliniais veikė ir okupuotoje Lietuvoje. 1944-ųjų liepą prie 3-iosios vermachto tankų armijos veikęs šios tarnybos padalinys FAK-210 1944-ųjų liepos pradžioje pirmasis užmezgė ryšį su LLA aktyvistais. Baigiantis rugpjūčiui, į žaidimą įsitraukė ir žvalgyba užsiimančio abvero-1 komandos karininkai bei pasiūlė apmokyti lietuvius, o galiausiai su LLA karininkais susisiekė Šiaurės armijų grupės sistemoje veikusios abverkomandos-204 diversinės mokyklos vadovybė.

Reichui tarnauti neketino

Taip iki vasaros pabaigos buvo suformuotos pirmosios lietuvių kursantų grupės. Kai kuriuos lietuvius iš Tilžėje ir Įsrutyje dislokuotų savisaugos bei statybos batalionų užverbavo vokiečiai, tačiau absoliučią būsimų desantininkų dalį surinko lietuviai ryšio karininkai – jie savo žmones rinkosi iš LLA ir kitų pogrindžio struktūrų, numatydami jiems konkrečias užduotis. Be to, siunčiant lietuvius į abvero mokyklas buvo keliama svarbiausia sąlyga – visi čia parengti žvalgai turi sugrįžti į Lietuvą ir veikti tik jos teritorijoje.

Vokiečiai ne tik sutiko su šia sąlyga, bet ir įsipareigojo tiekti Lietuvoje veiksiantiems kovotojams ginklus bei radijo aparatūrą ir parengti įvairių specializacijų kovotojų – radistų, šifruotojų, žvalgų, sprogdintojų. Taigi, iki vasaros pabaigos į abvero mokyklas buvo pasiųsta daugiau nei 200 savanorių. Visi jie buvo paskirstyti į keturias mokyklas, veikusias Rytprūsiuose ir Lenkijoje.

Abvero mokyklos kursantas kapitonas Ignas Vylius (Ignas Velavičius), su paskutiniąja desantininkų grupe mėginęs savarankiškai patekti į Lietuvą.Nuotrauka iš J. Vyliūtės knygos „Kapitono Igno byla“
Abvero mokyklos kursantas kapitonas Ignas Vylius (Ignas Velavičius), su paskutiniąja desantininkų grupe mėginęs savarankiškai patekti į Lietuvą.Nuotrauka iš J. Vyliūtės knygos „Kapitono Igno byla“

Į Rytprūsių Noihofo kaime įrengtą stovyklą Nr.1 pirmieji lietuviai atvyko rugpjūčio 9 dieną. Jų mokymai turėjo trukti 10–12 dienų, tačiau dėl įvairiausių nesklandumų tęsėsi maždaug pusantro mėnesio. Daugiausia dėmesio šioje stovykloje buvo skiriama darbui su radijo siųstuvais, tačiau kursantai mokėsi ir kitų žvalgams būtinų dalykų: šuolių su parašiutu, rikiuotės, taktikos, šaudymo iš įvairiausių ginklų, maskuotės, kovinės savigynos, topografijos, darbo su žemėlapiais ir kompasais, pratinosi orientuotis įvairiausioje aplinkoje, susipažino su sovietų kariuomenės struktūra, NKVD darbo metodais, agentūrinės žvalgybos pagrindais. Be viso to, atsižvelgiant į laukiančias kovas miškuose, būsimieji desantininkai buvo mokomi kasti bunkerius, kautis, manevruoti ir rengti pasalas miško sąlygomis. Turint galvoje, kad nemaža dalis į abvero mokyklas priimtų vyrų ir šiaip jau turėjo neblogą pasirengimą, galima neabejoti, jog baigę specialius mokslus jie tapo puikiai savo darbą išmanančiais žvalgais ir diversantais, kurie net ir veikdami mažomis grupėmis ar pavieniui galėjo pridaryti priešui nemenkų nuostolių.

Vis dėlto vykdyti visų abvero užduočių, kaip mainais už apmokymus ir materialinį aprūpinimą reikalavo vokiečiai, lietuviai desantininkai nė neketino – pernelyg jau skirtingi buvo mūsų partizanų ir vokiečių žvalgybos tikslai. Galima sakyti, kad lietuviai buvo nusiteikę tik kariniam bendradarbiavimui, ir tai tik iki tam tikros ribos. Priešingai nei per visus okupacijos dešimtmečius Lietuvos visuomenei kalė į galvą sovietinė propaganda, vadindama LLA desantininkus hitlerininkais ir vokiečių parašiutininkais bei parankiniais, lietuviai buvo nusistatę paklusti ne vokiečių, o savai vadovybei. Turėdami radijo ryšį, jie teikė abverui tam tikrą žvalgybinę informaciją, tačiau imtis diversinės veiklos LLA vadovybė uždraudė iš karto. Taip buvo norima išsaugoti svarbius objektus Lietuvai, kuri, tuometiniu lietuvių partizanų įsitikinimu, atgaus nepriklausomybę per keletą metų, kilus ginkluotam konfliktui tarp SSRS ir buvusių antihitlerinės koalicijos partnerių Vakaruose.

Desantininkai partizanų gretose

Kita vertus, ir vokiečiai ne itin skubėjo teikti paramos Lietuvoje įsikūrusiems desantininkams. Bet šie jos nelabai ir prašė – kur kas vertingesnis buvo kitas dalykas – vokiečių žvalgybos mokyklose gautas šių kovotojų pasirengimas. Kaip teigia K. Kasparas, desantininkai buvo apmokyti ir parengti, kad galėtų veikti kaip jaunesnieji partizanų vadai, daugelis jų turėjo kovinės ir pogrindžio veiklos patirties. Tad kai kuriose vietovėse tenkino pirminį vadovybės poreikį, kai daug partizanaujančių vietos vyrų buvo neapmokyti ir tokios patirties neturėjo.

Žinoma, būtų naivu manyti, kad pora šimtų parašiutais nusileidusių vyrų galėjo turėti esminę įtaką visai ginkluotai pogrindžio kovai, tačiau neįvertinti jų indėlio taip pat negalima. Tarkime, Panevėžio apskrityje desantininkai įliejo šviežio kraujo į LLA 3-iąją Šiaurės apygardą. Maža to, nemažai jų buvo paskirti į vadovaujamas pareigas partizanų junginių štabuose. Tarkime, desantininkai Steponas Girdžiūnas-Gegužis ir Vladas Juozokas-Petraitis vėliau ėjo šios apygardos vadų pareigas, o Bronius Liesis-Naktis buvo paskirtas Jūros (Kalnų) srities štabo viršininku.

Iš Vakarų atskridusių ginkluotų vyrų pasirodymas ir vietos žmonėms, ir partizanams žadino viltį, kad kovoje su atplūdusiais iš Rytų barbarais Lietuva neliks vieniša.

Atskirai vertėtų paminėti desantininką Antaną Starkų-Montę, sugebėjusį išlikti ir kovoti ištisus 5 metus. 1944-ųjų pavasarį buvęs vermachto savanoris pasitraukė iš vokiečių kariuomenės ir grįžęs į gimtąsias vietas ėmėsi organizuoti Šimonių valsčiaus Tėvynės apsaugos būrį. Būtent šio būrio pastangomis buvo atmuštas galingas suaktyvėjusių raudonųjų diversantų puolimas, prasidėjęs Raudonajai armijai dar neperžengus Lietuvos sienos. Artėjant sovietų kariuomenei, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją, įstojo į LLA „Vanagų“ dalinį, o vėliau išvyko į Rytprūsiuose įkurdintą abvero žvalgybos mokyklą.

Po keturis mėnesius trukusių apmokymų A. Starkus su desantininkų grupe nusileido prie Salamiesčio Vabalninko valsčiuje, suorganizavo čia partizanų būrį ir jam vadovavo daugiau nei metus. 1946-ųjų pavasarį, būriui įsiliejus į Šarūno rinktinę, A. Starkus paskirtas Algirdo kuopos, o 1947 metų birželio 30-ąją – Algimanto apygardos vadu. Žuvo A. Starkus-Montė 1949-ųjų lapkričio 1 dieną Šimonių girioje, kautynėse su MVD kariuomene – nenorėdamas pasiduoti gyvas, apygardos vadas nusišovė priešų apsuptame bunkeryje.

Desantininkas I. Vylius MGB kalėjime.GAM nuotrauka
Desantininkas I. Vylius MGB kalėjime.GAM nuotrauka

Negalima nepastebėti ir moralinio desantininkų poveikio tiek partizanams, tiek ir vietos gyventojams. Iš Vakarų atskridusių ginkluotų vyrų pasirodymas ir vieniems, ir kitiems žadino viltį, kad nelygioje kovoje su atplūdusiais iš Rytų barbarais Lietuva neliks vieniša, kad civilizuotas pasaulis pasirengęs jai padėti. Kita vertus, ir pačių desantininkų moralinės savybės tapdavo pavyzdžiu miškuose kovojantiems vyrams. K. Kasparas teigia, kad dauguma desantininkų buvo aukštos moralės ir didžiulio atsidavimo žmonės, pasiryžę aukotis dėl Lietuvos laisvės, tad išdavysčių tarp jų beveik nepasitaikė. O jei ir pasitaikė, tai šitaip pasielgdavo atsitiktinai į desantininkus patekę žmonės. Istorikas netgi daro išvadą, kad jei šie gerai parengti kovotojai būtų sulaukę bent minimalios Vakarų valstybių paramos, okupacinis režimas nebūtų buvęs toks ilgaamžis.

Deja, tokios paramos nebuvo ir būti negalėjo. Abveras, kurio mokyklose buvo rengiami desantininkai, skaičiavo savo paskutines dienas, kaip paskutines dienas skaičiavo ir pats Trečiasis reichas. Jau 1945-ųjų pradžioje, Raudonajai armijai peržengus Vokietijos sieną, žvalgybos mokyklos ėmė krikti. Vokiečiams kilnojant jas iš vietos į vietą tapo visiškai aišku, kad desantininkų grupių į Lietuvą niekas nebesiųs: ginklų, amunicijos, vokiečiai turi kaip niekada daug, tačiau katastrofiškai trūksta ir lėktuvų, ir degalų. Taigi, kovo pradžioje mokyklų veiklą nutariama nutraukti, o jau parengtus desantininkus paleisti į atsargą.

Sunkus kelias namo

Tačiau užsispyrę lietuviai nė nemanė skirstytis ir ieškojo bent menkiausios galimybės pasiekti sovietų okupuotą Tėvynę. Paskutinė viltis sužibo kovo 23-iąją, kai desantininkų grupes savo žinion perėmė organizacija „Jagdverband Baltikum“, kai kuriuose dokumentuose dar vadinta „Jagdverband Ost“ („Baltijos, kitaip – Rytų medžiotojų sąjunga“), kurios lietuvių skyriui vadovauti paskirtas buvęs Lietuvos aviacijos, o vėliau – abvero karininkas majoras Jonas Pyragius. Lietuvių padalinys turėjo sutelkti desantininkų likučius ir permesti juos į Lietuvą. Deja, ir šis planas liko tik popieriuje – pakrikusiems ir panikuojantiems vokiečiams štabo kūrimas neberūpėjo, o be jų pagalbos pasirengimas desantininkų permetimui negalėjo net prasidėti.

1945-ųjų balandžio 11-ąją abveras panaikino lietuvių partizanų ir žvalgybos vadų grupę, o jos nariams nurodė pereiti į „Vervolfą“ (Wehrwolf – Vilkolakis – aut.). Ši karo pabaigoje įkurta organizacija turėjo veikti puolančių sąjungininkų kariuomenių užnugaryje. Suprantama, kad turėti kokių nors reikalų su esesininkais lietuviai nepanoro, todėl paprasčiausiai išsivaikščiojo kas sau.

Tačiau tai nereiškė, kad buvę abvero mokyklų kursantai atsisakė planų grįžti į Lietuvą. Po kelių dienų jie nutarė tai padaryti jau be vokiečių pagalbos. Balandžio 18–20 dienomis lietuviai patys subūrė 20 desantininkų grupę ir ėmė ieškoti anapus fronto linijos vedančių kelių. Lėktuvo gauti nepavyko, tačiau vienam iš grupės iniciatorių kapitonui Ignui Vėlavičiui (labiau žinomas kaip Ignas Vylius) pavyko susitarti su vienos karinio laivyno bazės vadais – desantininkai būsią perkelti į Kuršą povandeniniu laivu. Deja, savaitę prastovėjęs Svinemiundės uoste, laivas taip ir negavo įsakymo išplaukti – žlungantys vokiečiai tuo metu jau turėjo rimtesnių rūpesčių nei į Tėvynę kovoti susiruošę lietuviai. Supratęs, kad pagalbos iš niekur tikėtis nebegalima, I. Vylius pasiryžo rizikingam 700 kilometrų žygiui pėsčiomis per sovietų užimtą Lenkiją.

Desantininkų grupės vadovas Jonas Deksnys (prie žemės) MGB agentų-smogikų rankose. 1949-ųjų gegužė.GAM nuotrauka
Desantininkų grupės vadovas Jonas Deksnys (prie žemės) MGB agentų-smogikų rankose. 1949-ųjų gegužė.GAM nuotrauka

Tokiai rizikai ryžosi tik 13 desantininkų. Pasiskirstę grupelėmis po 2–3 žmones, gegužės viduryje jie patraukė Rytų kryptimi. Deja, kelionė baigėsi vos prasidėjusi – grupė susidūrė su paskui reguliariąją sovietų kariuomenę slenkančiais kontržvalgybos SMERŠ daliniais. „Miško takelyje, maždaug už 3 kilometrų nuo Bliumentalio kaimo, esančio Vokietijoje, Štetino apygardoje, sulaikėme nepažįstamą pilietį, pasivadinusį Vėlavičium Ignatiju, Antano, lietuvį, gyvenantį Vaidatoniuose. I. Velavičius ėjo miško takeliu į rytus kartu su kitais, pasivadinusiais Kriove Gediminu, Prano, ir Stasiu Juozu, Kazio. Suimant nesipriešino. Dokumentų I. Velavičius neturėjo, tik žiūronus ir topografinius žemėlapius. Sakė dirbęs Vokietijoje ir grįžtąs namo. (...) Suėmimas vyko 1945 metų gegužės 3 dieną 4 valandą nakties.“ Taip apie I. Vyliaus grupę ištikusią nesėkmę rašoma Raudonosios armijos 2-ojo Baltarusijos fronto SMERŠ leitenanto Iljos Basovo raporte. Netrukus į sovietų kontržvalgybos nagus įkliuvo dar trys lietuviai.

Pačiam I. Vyliui ši kelionė baigėsi tragiškai – tarp jo daiktų buvo rasti ne tik smulkūs vokiški topografiniai žemėlapiai, bet ir 3300 sovietinių rublių, kurių iš priverstinių darbų į Lietuvą grįžtantis žmogus tikrai negalėjo turėti. Netrukus areštuotasis prisipažino, kad jis drauge su bendrakeleiviais buvo parengtas abvero žvalgybos mokykloje ir Lietuvoje ketino tęsti kovą su sovietais. Po kurio laiko paaiškėjo ir tai, kad I. Vylius sovietų buvo įkalintas dar 1940-aisiais, išvaduotas Birželio sukilėlių ir dabar ieškomas ne tik laisvėje, bet ir visuose lageriuose bei kalėjimuose. Taigi, I. Vylius etapu buvo pervežtas į Kauną, o byla perduota Vilniaus enkavėdistams. 1946 metų gegužės 16-ąją karinis tribunolas „troika“, nedalyvaujant nei liudytojams, nei gynėjui, buvusį Lietuvos aviacijos kapitoną nuteisė sušaudyti. Liepos 1 dieną nuosprendis buvo įvykdytas.

Britų žvalgyboje MI6 aukštas pareigas ėjo sovietų šnipas Kimas Philby, pražudęs 14 lietuvių desantininkų.Wikimedia commons nuotrauka
Britų žvalgyboje MI6 aukštas pareigas ėjo sovietų šnipas Kimas Philby, pražudęs 14 lietuvių desantininkų.Wikimedia commons nuotrauka

Taip baigėsi paskutinis abvero žvalgybos mokyklose parengtų lietuvių mėginimas sugrįžti į Tėvynę ir įsilieti į partizanų būrius. Vėliau jų darbus pratęsė kiti desantininkai, kuriuos globojo britų, o vėliau – ir amerikiečių žvalgybos. Taip 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio sandūroje į Lietuvą iš misijos Vakaruose sugrįžo legendinis partizanas Juozas Lukša-Daumantas, lydimas mokslus Vakarų žvalgybos mokyklose išėjusių kovotojų Klemenso Širvio-Sakalo ir Benedikto Trumpio-Ryčio. Taip vėliau jūros keliu gimtąją žemę pasiekė liūdnai pagarsėjusio Jono Deksnio grupė. Pastaroji iš karto pateko į sovietinių agentų-smogikų rankas.

Kitaip ir negalėjo būti – mat žvalgų mokykloje, kurioje mokėsi J. Deksnys, nuo pirmųjų dienų veikė sovietų šnipas. Ir ne tik ten, ir ne tik jis. Net aukščiausiame britų žvalgybos MI6 ešelone sėdėjo „kurmis“ – sovietų žvalgybos jau seniai užverbuotas Kimas Philby. Būtent jis ir pražudė visas iki vienos į Lietuvą siųstas desantininkų grupes ir 14 jų kovotojų. Daugelis jų žuvo, taip ir nesupratę, kad buvo iš anksto pasmerkti. Nemaža dalis buvo perverbuoti čekistų ir tapo mažais sraigteliais didžiųjų valstybių žvalgybų žaidimuose. Tačiau tai jau visai kita istorija, kurią papasakosime kitą kartą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"