Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ISTORIJA

LDK istorija. Žalgirio mūšis – kintanti atmintis

 
ldkistorija nuotrauak

Žalgirio atminimo vieta turėjo tapti iškart po mūšio, įvykusio 1410 metais. Lenkijos karalius Jogaila mūšio vietoje ketino funduoti brigitiečių vienuolyną, kadangi šventoji iš Švedijos Brigita kadaise buvo išpranašavusi Vokiečių ordino žlugimą. 

Pirmieji bandymai įamžinti Žalgirio atminimą

Ordinui susigrąžinus Prūsijoje esančią teritoriją, vietos atminimą plėtojo jau didysis magistras, pastatęs ten koplyčią. Tačiau netrukus šį bažnytinį mūšio atminimą užgožė politinis įvykių atminimas. Lenkijoje, Lietuvoje, Ordino krašte formavosi saviti pasakojimai apie mūšį ir jo eigą, atskiros mūšio versijos ir tradicijos.

Istorinei sėkmei demonstruoti puikiai tiko Žalgirio mūšis.

Lenkijoje ir Lietuvoje dar XV a. buvo aktualizuota bažnytinė Apaštalų Išsiuntimo šventė (liepos 15), per kurią prisiminta tą dieną įvykusi Jogailos ir Vytauto pergalė. Ilgalaikė atminties vizualizacija buvo Krokuvos ir Vilniaus katedrose iškabinti pergalės trofėjai – mūšio metu paimtos Ordino vėliavos.

„Mūšis“ dėl Žalgirio tęsiasi

Tačiau tikrąją savo „pomirtinę šlovę“ Žalgiris įgavo XVI a., kuri XIX ir XX amžiuje tik stiprėjo. Vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbose skirtingai vadinamas Tanenbergas/Griunvaldas/Žalgiris tapo daugialypiu tautiškai orientuotų atminimo kultūrų fenomenu.

Mūšis puikiai tiko demonstruoti istorines sėkmes arba, priešingai, leido iš pralaimėjimo daryti tariamai akivaizdžias išvadas. XVI amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais rašytuose Lietuvos metraščiuose atkirčio sulaukė lenkų kronikose paplitusi Jono Dlugošo versija apie lietuvių pabėgimą iš mūšio lauko.

Lietuvių autoriai mūšio nugalėtojais paskelbė Vytautą ir jo lietuvius, lenkams palikdami pasyvių stebėtojų vaidmenį. Kronikininkų interpretacijos greitai pasklido kilmingųjų visuomenėje, todėl nestebina, kad pirmieji ginčai dėl mūšio vertinimo pasigirdo karštų debatų tarp lenkų ir lietuvių didikų metu Liublino unijos išvakarėse.

Apeliuodami į lygiateisiškumą dviejų valstybių unijoje, 1564 m. Varšuvos seime lietuviai prisiminė ir bendrą pergalę prie Žalgirio. Vienam lenkų atstovui kandžiai užsiminus apie lietuvių pabėgimą iš mūšio lauko, tuometinis lietuvių diduomenės lyderis, LDK kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis apie lenkų istoriką Martyną Kromerį pareiškė, kad „tai, ką šis į kroniką įdėjo, niekuomet nebuvo tiesa, nes ankstesni ir teisingesni kronikininkai apie tai nieko nesako“.

Istorinės užmaršties amžiai

Po šios trumpos politinės Žalgirio aktualizacijos XVI a. viduryje naujos susidomėjimo mūšiu bangos teko laukti kelis šimtmečius. Kalbant apie Žalgirio mūšio atminimą, aiškiai matyti, kaip vis labiau praeityje tolstantis mūšio siužetas vėliau kūrybiškai pritaikomas naujoms aktualios dabarties problemoms. Palyginti nuosaiki Žalgirio tradicija gyvavo iki XIX amžiaus. Situacija ėmė keistis to amžiaus pabaigoje, kai apie šį mūšį susiformavo savotiška atminimų grandinė. Ją pradėjo vokiečių ir lenkų ginčas, kurį vėliau pratęsė lietuviai, baltarusiai ir sovietai.

Kodėl lietuviai nešventė Žalgirio jubiliejaus Krokuvoje?

Žalgirio vaizdinys Lietuvoje pirmąkart naujai sureikšmintas jubiliejiniais 500-aisiais mūšio metais – 1910-aisiais. Mūšio metinėms surengtos iškilmės Krokuvoje buvo tinkama scena populiarinti „Didžiosios Lenkijos“ idėją.

Bendrą ir sėkmingą praeitį primenantis Žalgiris lietuviams buvo nepriimtinas ateities projekto simbolis.

Todėl ir lietuvių visuomenės veikėjai kviesti į iškilmes. Turbūt galima pagrįstai tvirtinti, kad būtent 1910-ųjų įvykiai įtvirtino Žalgirio vaizdinį lietuvių istorinėje savimonėje. Tačiau tai įvyko kitaip, nei įsivaizdavo lenkų organizatoriai. Mūšio metinių proga lietuviškoje periodikoje pasirodė serija straipsnių, kuriuose pasiūlyta savarankiška „lietuviška“ įvykių interpretacija.

Lietuvių tautinio judėjimo veikėjai savo suvažiavime Kaune nusprendė nevykti į Krokuvos iškilmes ir nusiųsti ten tik korespondentą. Lenkų kvietimą jie įvertino kaip raginimą toliau drauge diskutuoti apie politinę ateitį. Tačiau bendrą ir sėkmingą praeitį primenantis Žalgiris lietuviams buvo nepriimtinas ateities projekto simbolis. Aiškiausiai šį motyvą suformulavo žurnalo „Draugija“ autorius, ta proga prisiminęs seną posakį: „Apginkite mus nuo draugų, nes nuo priešų patys apsiginsime“.

Žalgirio mūšis ir sovietų istorinės manipuliacijos

Vis dėlto XX a. pradžioje ir tarpukaryje Žalgirio siužetas Lietuvoje neužėmė ryškesnės savarankiškos vietos istorinėje savimonėje, jį užgožė labiau politinėms aktualijoms pritaikomi vėlyvųjų viduramžių įvykiai – neįvykusi Vytauto karūnacija ir unijos su Lenkija realizavimas. Naujas postūmis Žalgirio tradicijai atėjo iš kitos pusės. Jau nuo XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigos Sovietų Sąjungoje pastebimas augantis susidomėjimas Žalgirio mūšiu, inspiruotas sovietų planų šiame regione.

Sovietų Sąjungoje pastebėtas augantis susidomėjimas Žalgirio mūšiu.

1939 metais „Vojenizdate“ išleista propagandinė knygelė „Grunval’dskaja bitva“, kurioje pirmą kartą Žalgiris buvo įpintas į santykių su nacistine Vokietija kontekstą ir sukurta nuo šiol sovietinį Žalgirio mūšio pasakojimą lydėsianti antifašistinė retorika. 1942 ir 1944 metais Maskvoje pasirodė Juozo Žiugždos ir Kazio Sideravičiaus knygelės, kuriose šios idėjos pirmąkart buvo išverstos į lietuvių kalbą. Įprastas lietuviškas patriotinis patosas buvo sėkmingai suderintas su sovietine propaganda. Vokiečiai buvo paskelbti „amžinu lietuvių tautos priešu“, panašiai kaip baltarusių istorikas Pičeta 1941 m. juos jau buvo paskelbęs istoriniais lenkų priešais. Lietuviškam Žalgirio mūšio vaizdiniui suteiktas naujas turinys.

Žalgirio atminimas buvo greitai panaudotas naujiems tikslams, nes itin tiko įtraukti tradicinę lietuvių atminimo temą į sovietinę istorijos sampratą. „Giminiškų slavų ir baltų tautų“ pergalė turėjo pakeisti ankstesnį Vytauto kultą, kuris buvo tampriai susijęs su nepriklausomybės idėja ir priminė vakarietiškai krikščionišką Lietuvos praeitį. Nuo Antrojo pasaulinio karo ir prasideda naujas Žalgirio, kaip atminimo vietos, suklestėjimas Lietuvoje. Dar karo metais šis vardas suteiktas sovietinių partizanų būriui, vėliau Žalgiriu pavadinama didžiausia sporto draugija, fabrikas Vilniuje, keli kolchozai, gatvės ir t. t. „Nuolatinėmis vietomis“ Žalgirio atminime turėjo tapti Vokiečių ordino ir nacistinės bei Federacinės Vokietijos gretinimas, „tautų draugystės“ idėja, rusiška atrama slavų ir baltų tautoms ir (konkretizuojant) rusiškų Smolensko pulkų lemiama reikšmė mūšio eigai. Tiesa, Žalgirio mūšis, neskaitant vieno akmens Gedimino bokšto kalno papėdėje su lietuviškai-rusišku įrašu, sovietmečio Lietuvoje liko neįamžintas paminklu. Norėta Žalgirį minėti tik kaip daugiatautės, tarsi „pro-sovietinės“ mitologijos dalį, tačiau simboliai, galintys turėti politinį atspalvį, buvo nepageidaujami.

Istorinė pergalė reikšminga šiandienos savivokai

Tačiau sovietinės oficialios atminties politikos pastangos panaudoti Žalgirį, kaip antivokiškos ar antivakarietiškos ideologijos priemonę, žlugo.

Lietuvoje ir toliau dominavo tradiciniai siužetai. Jano Matejkos paveikslas su Vytauto figūra centre tapo populiariausiu lietuvišku Žalgirio įvaizdžiu. Sveno Ekdahlio mokslinis atradimas apie lietuvių kariuomenės manevrą Žalgirio mūšyje sulaukė, tiesa, jau po Nepriklausomybės atgavimo itin plataus atgarsio. Pastaruoju metu Žalgiris pamažu tampa tuo, kuo istorijoje ir buvo – bendra lenkų, lietuvių ir rusėnų (baltarusių bei ukrainiečių) pergale. Būtent tokią interpretaciją siūlė Lenkijos ir Lietuvos prezidentų Aleksandro Kwaśniewskio ir Valdo Adamkaus susitikimas mūšio lauke 2000 m. liepos 15-ąją, kurio metu neužmiršta deklaruoti artėjančią bendrą narystę NATO organizacijoje.

ldkistorija.lt

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"