Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

LDK protestantai: intelektualų sąjūdis „pergudrautas“ jėzuitų

 
2017 11 06 10:43
Reformacija davė didžiulį postūmį intelektualiam LDK visuomenės vystymuisi.
Reformacija davė didžiulį postūmį intelektualiam LDK visuomenės vystymuisi. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

XVI amžiuje į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atėjusi Reformacija sužibėjo, kaip meteoras ir kitame šimtmetyje praktiškai užgeso, nesugebėjusi konkuruoti su galinga Kontrreformacijos jėga.

Švietėjiškas idėjas nešusiai Reformacijai kelią pastojo įtakingas Jėzuitų ordinas, atsakęs tuo pačiu „ginklu“ – plataus edukacinio tinklo kūrimu. Apie tai, kokį pėdsaką Lietuvoje XVI – XVII amžiuje paliko protestantų judėjimas ir kaip jis pakeitė pačių katalikų ateitį, LŽ kalbėjosi su profesore habil. dr. Dainora Pociūte – Abukevičiene.

Mikalojus Radvila Juodasis - pirmasis LDK didikas, pasirinkęs protestantizmą/wikimedia.org nuotraukos
Mikalojus Radvila Juodasis - pirmasis LDK didikas, pasirinkęs protestantizmą/wikimedia.org nuotraukos

– Kaip į LDK atėjo įvairios Reformacijos srovės? Kurios iš jų įsitvirtino?

– Įvairių Reformacijos srovių atsiradimą lėmė įvairios priežastys ir jos atsirado ne vienu metu. Iš pradžių konfesinių skirtumų tarp protestantų LDK apskritai nebuvo. Pirmasis LDK didikas pasirinkęs Reformaciją buvo Mikalojus Radvila Juodasis. Svarbu pažymėti, kad šio religinio sąjūdžio atsiradimui ir plėtrai didelę reikšmę turėjo būtent didiko palaikymas, tai yra, žmogaus, kuriuo galėjo sekti jau gausesnis smulkesnių bajorų skaičius. Iki tol pirmieji LDK bajorai protestantai neturėjo tiek įtakos ir galios, kad platintų naująjį tikėjimą ir turėjo arba trauktis į užsienį, arba prisiimti „religinių disidentų“ vaidmenį.

Taigi, Reformacijos pradžią LDK galima laikyti apytikriai 1550 – 1553 metus, nes maždaug šiuo laikotarpiu protestantu tapo Mikalojus Radvila Juodasis. 1553 metais jis jau įkūrė spaustuvę, spausdinusią protestantišką literatūrą ir rengė pamaldas. Iki pat jo mirties 1565 metų gegužę, Mikalojus Radvila Juodasis, kaip Bažnyčios lyderis, neketino atstovauti nei vienos religinės srovės, bet kūrė vieningą evangelikų arba, kaip jis pats vadino, tiesiog krikščionių judėjimą.

– Toks požiūris atliepė Martino Liuterio idėjoms? Juk Reformacijos pradininkas taip pat neketino kurti naujos bažnyčios, bet sugrąžinti į teisingą kelią esamą?

– Be abejonės, visų protestantų pozicija buvo ta, kad jie atkūrė sąsajas su Krikščionybės ištakomis. Kurti naują bažnyčią jiems teko, nes protestų nuomone Romos katalikų bažnyčia buvo pernelyg „sugadinta“ arba „korumpuota“. Tačiau net ir kuriant savo bažnyčią protestantai laikėsi tos pozicijos, kad jie buvo ne naujo tikėjimo pradininkai, o persekiojami „tikrieji krikščionys“, tokie pat, kaip ir tikintieji Krikščionybės pradžioje.

Taigi, kol Mikalojus Radvila Juodasis dar buvo gyvas, LDK evangelikai veikė kaip viena bažnyčia, kurios nepavadinsi nei liuteronų, nei kalvinistų (reformatų), nei antitrinitorių, nors pastarosios pakraipos ženklų Mikalojaus Radvilo Juodojo gyvenimo pabaigoje būta. Ši bažnyčia buvo perėmusi visų protestantiškų krypčių, kaip ir vietos teologų intelektualų formuluojamų idėjų elementų. Todėl manau, kad neteisinga, kaip anksčiau buvo įprasta, teigti, kad Mikalojus Radvila Juodasis iš pradžių buvo liuteronas, vėliau tapo kalvinistu ir galiausiai prisijungė prie antitrinitorių.

Visos minėtos konfesinės grupės „atakavo“ Mikalojų Radvilą Juodąjį, mėgindamos patraukti į savo pusę – susirašinėjo su juo ir siuntė pas jį savo atstovus. Tai darė tiek ir liuteronai Vokietijos kunigaikščiai, tiek ir Ženevos, Ciuricho ir Bazelio kalvinistai, tiek Italijos heterodoksai – disidentai, nepritapę prie nei vienos grupės. Tačiau Mikalojus Radvila Juodasis iš tiesų nepriėmė nei vokiečių, nei šveicarų konfesijos. Pavyzdžiui, Kalvinas nurodinėjo jam nebendrauti su Vilniuje buvusiu italu Giorgio Biandrata, tačiau LDK didikas atsakė, kad italų gydytojas yra „teisingas žmogus“ ir erezijų neskleidžia, todėl bendraus su juo toliau.

Mikalojus Radvila Juodasis kūrė savitą bažnyčios modelį ir tikėtina įsivaizdavo, kad gali sukurti nepriklausomą konfesiją – atskirą nuo Romos, bet ir nesusaistytą su Vitenbergu arba Ženeva.

– LDK galėjo turėti savą – lietuvišką – protestantišką konfesiją?

– Lietuvišką ne etnine prasme, tačiau taip, tuo metu buvo tokia galimybė – suformuoti nepriklausomą konfesiją LDK konfesiją. Tačiau nagrinėjant nuo 1553 metų leistas knygas, kaip pavyzdžiui, „Brastos katekizmą“, matome, kad jį įtakojo ir liuteronų ir kalvinistų idėjos. Be to, būta ir vietinių intelektualų teologų, taip pat dariusių įtaką Mikalojui Radvilai Juodajam.

Kita vertus, galbūt šis „savarankiškumas“ ir tvirtos išorinės atramos neturėjimas buvo vienu iš veiksnių nulėmusių judėjimo skilimą – pirmiausiai – dėl nesutarimų tarp Švenčiausiąją Trejybę atmetusių antitrinitorių ir ortodoksalesnių protestantų.

Mikalojus Radvila Juodasis buvo susidomėjęs antitrinitorių idėjomis ir net sustabdęs Trejybės sąvokos vartojimą, tačiau mirė taip galutinai ir nedetalizavęs, kaip jis suvokė santykį tarp Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.

Aplink Mikalojų Radvilą Rudąjį susitelkė LDK kalvinistai.
Aplink Mikalojų Radvilą Rudąjį susitelkė LDK kalvinistai.

– Kada galutinis įvyko LDK protestantų skilimas ir kuri pusė sudarė daugumą?

– 1565 metais, po Mikalojaus Radvilos Rudojo mirties, Trejybės sąvoką palaikę protestantai pasidavė Mikalojaus Radvilos Rudojo globai ir ėmė vis aiškiau atstovauti Kalvino mokymą. 1570 metais buvo priimta šveicariškoji „Sandomiro konfesija“.

Bendruomenės dydžio atžvilgiu, ko gero, galima būtų teigti, kad dauguma pasirinko reformatų tradiciją, o antitrinitoriai liko mažumoje. Pastarieji buvo laikomi gana radikalių idėjų šalininkais ir kiekvienoje visuomenėje radikalai paprastai nesulaukia daugumos palaikymo. Dėl tos pačios priežasties jiems teko atlaikyti ne tik katalikų, bet ir kitų protestantų grupių spaudimą.

Vis dėl to, antitrinitoriai LDK ir Lenkijoje išsilaikė dar 100 metų ir sukūrė labai aukšto lygio filosofine tradicija. Ir Europos mastu pripažįstama, kad stipriausia antitrinitoriška filosofinė mokykla susiformavo būtent Lenkijoje, Lietuvoje ir Transilvanijoje. Būtent šiose šalyse buvo ir pakankamai tolerantiška aplinka, kurioje jie galėjo veikti.

– Kodėl LDK protestantiškos šakos buvo tos pačios, kaip ir paplitusios vengrų bajorų tarpe?

– Pirmiausia – tarp LDK ir Transilvanijos egzistavo dvaro ryšiai. Izabelė Jogailaitė, Žygimanto Augusto sesuo, buvo ištekėjusi už Transilvanijos kunigaikščio. Be to, Giorgio Biandrata buvo valdovių gydytoju Jogailaičių dvare nuo Bonos Sforzos laikų ir „migruodamas“ tarp Lietuvos, Lenkijos ir Transilvanijos, vadovavo slaptam antitrinitorių tinklui. Galiausiai – Transilvanija buvo vienintele Europos valstybe, įteisinusia antitrinitorių mokymą, kaip oficialią valstybės religiją. LDK antitrinitoriai niekada nebuvo įteisinti šalia katalikų, liuteronų ir kitų konfesijų, tačiau tokių judėjimo lyderių, kaip Jonas Kiška, dvaruose jie galėjo pakankamai laisvai veikti ir leisti savo literatūrą.

– Kokiu būdu tokie didikai, kaip Mikalojus Radvila Juodasis arba Jonas Kiška, patraukdavo į savo judėjimus kitus bajorus?

– Pirmiausia – spausdinto žodžio sklaida. Pavyzdžiui, antitrinitoriai buvo aktyvūs socialine prasme – jų mokymo pradininkas Petras Gonionzietis, 1556 metais ką tik grįžęs iš Italijos filosofijos ir logikos specialistas, pradėjo skleisti šias idėjas LDK. Antitrinitoriai apskritai pasižymėjo nuoširdžiu entuziazmu, stengdamiesi ištaisyti, jų nuomone, didžiulę Krikščionybės klaida – Trejybė nei sykio nepaminėta Biblijoje.

Kitas žymus antitrinitorius Simonas Budnas taip pat akcentavo spaudos reikšmę ir pabrėžė, kad tikėjimo žodis turi būti suprantamas kuo platesnei auditorijai, todėl daug tekstų rašė lenkiškai. Jis parengė ir vieną pirmųjų Europoje antitrinitorizmo Biblijų vertimų su plačiais komentarais. Ir kitur Europoje – pavyzdžiui, Italijoje ir Moravijoje – antitrinitoriai pasižymėjo sėkminga veikla žemesniųjų sluoksnių tarpe, ne tik kreipdamiesi į paprastą žmogų jam suprantama kalba, bet ir skleisdami tuo metu radikalias socialines idėjas prieš nelygybę, argumentuodami, kad Kristus buvo varguolių, o ne turčių gynėjas.

– Valstiečiai rinkosi protestantų tikėjimą savais sumetimais, ar tiesiog sekė juos valdančiais bajorais, vadovaudamiesi „valdovo tikėjimo“ principu?

– Apie valstiečių religingumą yra mažai duomenų. Numanoma, kad Martynas Mažvydas buvo ne bajoriškos kilmės. Tokius žmones, kaip jis, vis vien kažkas turėjo globoti ir remti. Kalbant apie valstiečius, galime gana drąsiai teigti, kad religinės naujovės jų tarpe sklido ir prigijo lėtai, dažnai ilgą laiką „sugyvendamos“ su senienomis.

Tai rodo ir apie 1560 – 1562 metus Martyno Mažvydo laiškai, kuriuose jis skundėsi, kad jo parapijiečiai vyksta į atlaidus Žemaitijoje ir garbina šventuosius. Taigi, šis procesas truko dešimtmečius net ir oficialiai protestantizmą pasirinkusioje ir diegusioje Prūsijoje, kur valstiečiai „tikrais“ liuteronais tapo tik pačioje XVI amžiaus pabaigoje, nors procesas prasidėjo 1525 metais.

Martyno Mažvydo katekizmas buvo skirtas specialiai Lietuvai, tačiau to meto LDK visuomenė mažai jautė poreikį spausdintam lietuviškam žodžiui.
Martyno Mažvydo katekizmas buvo skirtas specialiai Lietuvai, tačiau to meto LDK visuomenė mažai jautė poreikį spausdintam lietuviškam žodžiui.

– Prūsijoje lietuviai daug laimėjo iš Reformacijos nešamo švietimo ir gimtosios kalbos naudojimo proveržio. Ar LDK visuomenei to reikėjo? Ar jai buvo aktualu perimti Prūsijos pavyzdį?

– Prūsijos kunigaikštis Albrechtas greičiausiai nedegė rūpesčiu lietuvių raštingumu gimtąja kalba, tačiau jis tikrai nuoširdžiai ėmėsi protestantizmo idėjomis pagrįstos švietėjiškos veiklos. Liuteronizmas sistemingai diegtas per švietimą, bažnyčią ir spaudą. Albrechto garbei reikia pasakyti, kad jo įdiegtai sistemai turime būti dėkingi už lietuvišką raštiją šalia kitų Prūsijos kalbų. Be šito galbūt šiandien ir visai neturėtume lietuvių kalbos.

O į Lietuvą tai persidavė tik iš dalies ir neformaliais kanalais. Bendravimas tarp Prūsijos ir Lietuvos iš esmės apsiribojo prekyba ir nors per ja užsiėmusius žmones šios idėjos plito, jų perdavimas nebuvo jų prioritetas. Edukacinio bendravimo tarp dviejų valstybių nebuvo. Ir pirmoji Martyno Mažvydo knyga – „Katekizmas“ – buvo tiesiogiai orientuota į Lietuvą, o kitos – nebe. Lietuviškoji liuteronybė į savitą ir įdomų darinį išaugo tik Prūsijoje. Tuo metu Lietuvoje ji taip ir netapo lietuviška ir liko daugiausiai susijusi su vokiečių kilmės miestiečiais.

Prūsijoje šias naujoves valdiniams davė valdovas, o šie sugebėjo jas priimti ir jomis pasinaudoti. LDK tokios iniciatyvos „iš viršaus“ nebuvo, o „iš apačios“ nebuvo rodoma poreikio. Gal toks poreikis ir buvo pradėjęs atsirasti, tačiau protestantai juo nepasinaudojo ir šiuo atžvilgiu buvo „gudresni“ jėzuitai.

– Katalikai ir protestantai Europoje kelis dešimtmečius liejo vieni kitų kraują. Kodėl Lenkijoje ir LDK ši kova susiklostė taikingai?

– Priežastys įvairios. Manau, kad abu Reformacijos plitimo meto valdovai – Žygimantas Augustas ir Steponas Batoras – nors pirmasis panašu, kad palankiai žvelgė į protestantus, o kitas buvo aršus katalikas, ištikimai laikėsi principo nieku gyvu jėga nereguliuoti konfesinių klausimų.

Antra vertus, liuteronizmas LDK nepatraukė didelių gyventojų masių, nes Lietuvoje jis nebuvo diegiama „iš viršaus“, kaip pavyzdžiui Prūsijoje ir vyko natūraliai, tai yra, lėtai. Be to, protestantams LDK (neskaitant Mikalojaus Radvilos Juodojo) trūko ryškių vadovaujančių asmenybių ir šis intelektualus sąjūdis tekėjo „sava vaga“. Vėliau jėzuitai kaip tik ir pasinaudojo tuo, kad protestantai neturėjo centralizuotai valdomo plėtros tinklo.

– Jėzuitai buvo Kontrreformacijos priešakyje. Ordino veiklą koordinavo Vatikanas, ar veikta pagal „vietos sąlygas“?

– Jėzuitai ir patys buvo reformų varikliu, „sprogdinusiu“ savo idėjomis Katalikų bažnyčią iš vidaus. Jie greitai užsiėmė įtakingas pozicijas prie Šventojo sosto ir sėkmingai įsitvirtino Pietų Europoje, tačiau į Rytų Europą ir LDK žvelgė skeptiškai. Kai 1555 metais atvyko pirmasis jėzuitas – Ignacijaus Lojolos draugas ir bendražygis Alfonsas Salmeronas – savo laiškuose padėtį LDK jis įvertino, kaip „beviltišką“. Jam čia, įskaitant ir Lietuvos klimatą ir jis apskritai nerekomendavo Jėzuitų ordinui kurtis Lietuvoje.

Didelė Katalikų bažnyčios pergalė - Kristupo Radvilos Našlaitėlio atsivertimas.
Didelė Katalikų bažnyčios pergalė - Kristupo Radvilos Našlaitėlio atsivertimas.

Apie 1565 metus jėzuitai visgi ėmė tvirtintis šiaurėje – Prūsijoje įkūrė pirmąją kolegiją Braunsberge (Branevas dabartinėje Lenkijoje) ir tuomet jau ėmėsi plėsti veiklą visame regione. Jie gavo didžiulę Šventojo sosto paramą ir tapo pagrindine Kontrreformacijos jėga.

Šiuo atveju svarbų vaidmenį vėl suvaidino didikai ir vėl – Radvilos. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ne tik pats grįžo į Katalikų bažnyčią, bet ir atvertė savo brolius. Tuo labai apsidžiaugė Vatikanas ir suteikė jiems daug privilegijų – jaunesnysis brolis Jurgis, pavyzdžiui, tapo kardinolu. Kristupas Radvila Našlaitėlis taip pat aktyviai rėmėsi jėzuitais. Jo prašymu jėzuitai įsteigė mokyklą Nesvyžiuje, nors iš pradžių ir to nenorėjo daryti „tokiame užkampyje“. Šitaip galvojo daugelis didikų, matę naudą, kurią galėjo duoti jų žemėse įsikūrę jėzuitai.

Valdant Steponui jėzuitų edukacinis tinklas taip sparčiai išsiplėtė, kad dar 200 metų kitokio švietimo LDK, galima sakyti, nebuvo.

Be to, jėzuitai sumaniai ėmėsi traukti liaudies tradicijas į Katalikų bažnyčios tradiciją, o protestantai elgėsi visiškai atvirkščiai, atmesdami „magiškus ir pagoniškus“ liaudies papročius. Taigi, šiuo atžvilgiu buvo „arčiau žmogaus“.

Kita jėzuitų sėkmės „paslaptis“ – veikimas per politines struktūras. Šioje srityje jie tapo nepralenkiamais meistrais su sava politine – diplomatine struktūra.

– Savotiškas paradokas: intelektualai protestantai neša švietėjišką pažangą, bet kaip tik švietimu juos nugali jėzuitai. Reformacija Lietuvoje nugalėta jos pačios „ginklais“?

– Protestantai turėjo sukurti savą švietimo sistemą Mikalojaus Radvilos Juodojo laikais – iki jėzuitų pasirodymo, tačiau to nepadarė. Mikalojus Radvila Juodasis turėjo tokių planų – ketino steigti kolegijas ir universitetą. Tai padarius, protestantai būtų įgiję didelį pranašumą. Kodėl jie to nepadarė? Galima surasti daug priežasčių. Mikalojus Radvila Juodasis veikė labai sudėtingose politinėse sąlygose: Livonijos karas, artėjanti Liublino ir kita. Gal vienam žmogui buvo ir neįmanoma nuveikti visko. Protestantizmo įtvirtinimui trūko ir intelektualinių pajėgumų ir šias pastangas paremti galėjusių didikų.

Jėzuitai tuo metu pasinaudojo trimis efektyviais įrankiais – Vatikano palaikymu, politine įtaka ir švietimu – ir organizuotumo ir jėgų stokoję protestantai turėjo užleisti pozicijas.

XVII amžiuje protestantizmas Lietuvoje jau pergyveno traukimosi laikotarpį ir koncentravosi į „salas“ aplink Biržus – Dubingius ir Kėdainius. Jei XVI amžiaus pabaigoje Vilnių dar galima vadinti ir katalikų, ir reformatų kultūros centru su reformatų bažnyčia, mokykla, spaustuve ir visu gyvenamuoju rajonu, tai kitame šimtmetyje jie iš sostinės buvo išstumti.

Biržuose ir Kėdainiuose (Radvilų valdose) subrendo vėlyvasis lietuviškasis protestantizmas, vystėsi jo kultūra, spausdinta lietuviška protestantiška literatūra.

– Ką Lietuvai davė Reformacija? Kaip ji pakeitė valstybę ir jos visuomenę?

– Pirmiausia, Reformacija davė didžiulį intelektualinį postūmį visai visuomenei, nors ilgainiui ir išnyko iš lietuviško identiteto, kuriame XIX amžiuje greta su lietuvių kalba jau karaliavo katalikų tikėjimas. Kontrreformacinis švietimo „bumas“ buvo taip pat ne kas kita, o reakcija į Reformaciją, paakinusią žmogų laisviau mąstyti bet kuriais klausimais – nuo religijos iki socialinių klausimų ir piliečių teisių. Iki tol Lietuvoje žmonės neturėjo nei tokios teisės, nei galimybės. Tai rodo Abraomo Kulviečio pavyzdys – jis buvo teisiamas už antivalstybinę veiklą, nes įsteigė mokyklą. Progresyvūs pokyčiai katalikiška likusioje visuomenėje – taip pat Reformacijos paveldo dalis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"