Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ISTORIJA

Lenkiškai kalbėjusios LDK tautos savitumai

 
2017 04 10 10:52
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Istorikė dr. Jūratė Kiaupienė neseniai išleistoje monografijoje apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) politinę kultūrą drąsiai prieštarauja dabartinėje visuomenėje egzistuojančioms negatyvioms tendencijoms dėl LDK palikimo ir keliamiems teiginiams esą LDK neturi nieko bendro su moderniąją Lietuva.

„Tikrai turi, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja J. Kiaupienė, neseniai pristačiusi savo naują monografiją „Tarp Romos ir Bizantijos: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės kultūros aukso amžius (XV a. antroji pusė – XVII a. pirmoji pusė)“. – Prisipažinsiu, parašyti ją mane išprovokavo Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos knyga „Lietuva kaip problema. Filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai“, kuriame yra nedidelis, bet mane užkabinęs skyrelis, skirtas LDK.“

Mentalinis paveldas

J. Kiaupienė nesutinka su autorių teiginiu, esą LDK neturi nieko bendro su moderniąja Lietuva. Modernioji Lietuva, pasak jų, prasideda su Motiejum Valančium, su 1918 metais. „Aš savo knygą rašiau norėdama parodyti, kad mes turime 500 metų istoriją. O visais tais amžiais buvo ir tauta. Be abejo, XIX amžius, paskutinis šimtmetis labai daug ką pakeitė, atsirado naujos, moderniųjų laikų tautos užuomazgos. Bet ar ta moderniųjų laikų tauta turi išsižadėti visos savo istorijos? – klausė profesorė. – Neteko girdėti, kad kitos tautos, pavyzdžiui, prancūzai, atmestų savo labai prieštaringą praeitį, kurioje tikrai ne viskas prancūzams dabar patinka. O minėtoje knygose „Lietuva kaip problema“ pasiūlyta LDK istoriją palikti Lenkijai (kadangi tų laikų tauta rašė, kalbėjo lenkiškai), o savąją skaičiuoti nuo 1918 metų.“

Pasak J. Kiaupienės, negalima visko atmesti tik dėl to, kad tuomet rašyta ir kalbėta lenkiškai (dar ir rusėniškai, lotyniškai, vokiškai). „Jei pasižiūrėtumėte, kokios diskusijos vyko su lenkais, kokiu patriotizmu alsavo LDK didikų kalbos, taip ignoruoti visko nesinorėtų. Politinės kultūros nereikia sieti tik su kalba. Reikia kreipti dėmesį į tai, kokiomis politinėmis idėjomis vadovavosi to meto Lietuvos politinė tauta, – sakė ji. – Be abejo, tarp LDK ir 1918 metais sukurtos Lietuvos nėra jokio tiesioginio ryšio, bet yra mentalinis paveldas. Aš jo tik vieną mažytį klodą paliečiau.“

Kaip pasakojo istorikė, lenkų kalba įsivyravo visų pirma dėl to, kad politiniame gyvenime nebuvo spėta sukurti lietuviško valstybinės kalbos modelio. „Tiesiog nespėta. Valstybė atsirado ir į Europos akiratį pateko labai staigiai. Viską reikėjo daryti greitai. Todėl lenkų kalba tapo viešo politinio kultūrinio bendravimo kalba. Kito pasirinkimo nebuvo, ypač po 1569 metų Liublino unijos“, – teigė J. Kiaupienė. Savo monografijoje ji pristato LDK politinę kultūrą kūrusią ir puoselėjusią tautą, aptaria šios kultūros savitumus ir juos lėmusias priežastis. Autorė taip pat svarsto, ką mums šiandien reiškia LDK, jos bajorija, tuometinė visuomenės kultūra, ar ji mums pavojinga, ar reikia į ją žiūrėti atsiribojus, atsargiai, ar apie ją dabartinei visuomenei pasakoti atvirai, be jokios cenzūros.

Dienoraščių dar buvo mažai

Kaip sakė LDK politinę kultūrą ne vienerius metus tyrinėjusi J. Kiaupienė, knyga atsirado ne tuščioje vietoje. Šia tema ji yra paskelbusi mokslinių straipsnių. Galimybė išleisti knygą buvo Lietuvos mokslų tarybos paskelbtame konkurse laimėta dotacija. Tuomet profesorė galėjo išvykti padirbėti keliuose užsienio archyvuose ir savo tyrimus papildyti nauja medžiaga. „Deja, radau mažiau, nei tikėjausi. Tai lėmė palyginti ankstyvi laikai – XV amžiaus antroji pusė – XVII amžiaus pirmoji pusė, – apgailestavo J. Kiaupienė. – Šių amžių LDK šaltiniuose dar tėra labai mažai atsiminimų, dienoraščių, kas būtų leidę susidaryti išsamesnį vaizdą apie tų laikų politinę kultūrą, politikos žmones. Šis žanras išsiskleidė XVIII amžiuje.“

Knygos pristatyme dalyvavusi VDU profesorė, buvusi J. Kiaupienės studentė dr. Vaida Kamuntavičienė

prisiminė profesorės paskaitas apie LDK politinės kultūros aukso amžių. „Paskaitų metų išgirdome daug naujų įžvalgų, požiūrių į LDK, į jos tautą, į Liublino uniją. Profesorė jau tada įrodinėjo, kad Liublino unija tikrai nieko nepabaigė ir nieko nepradėjo. Ji buvo sąmoningas politinis tautos pasirinkimas, tuometinis sprendimas, – pasakojo V. Kamuntavičienė. – Knyga parašyta labai korektiškai, nenorint įžeisti nei Lenkijos, nei Baltarusijoje besiformuojančio tautinio supratimo.“

Kaip pastebėjo knygos recenzentė V. Kamuntavičienė, apie svarbius politinės kultūros vertybių pokyčius autorė pasakoja po trupinėlį surankiojusi žinių iš archyvų. „Tos žinutės mums rodo, kas tuometiniams žmonėms buvo Tėvynė, valstybė, ką ji jiems reiškė, kas jiems slypėjo po šiomis sąvokomis. Tuometinė bajorija kalbėjo lenkiškai. Tačiau klausimas, ar jie taip ir mąstė, – svarstė V. Kamuntavičienė. – Galiu pateikti pavyzdį iš savo tyrimo: 1632 metais Kauno pavieto bajoras Andriejus Skorulskis savo testamente vaikams išdalijo turtą. Testamentą rašė lenkiškai, kaip tuo metu buvo įprasta. Išvardijo visus dvarus, o kai atėjo eilė jo gimtinei – Skaruliams, lenkiškame tekste apibūdinant šį dvarą atsiranda lietuviškas žodis „tėviškė“. Ką tai reiškia? Nejaugi tuometinis bajoras neranda lenkiško žodžio, kad parodytų santykį su tėvų dvaru?“

"Vilnius visada buvo ne tik sostinė, bet ir politinės minties, politinio gyvenimo centru. Didžiulėje Lietuvos ir Rusios teritorijoje neiškilo kitas politinis konkuruojantis centras", - sakė istorikė Jūratė Kiaupienė.Romo Jurgaičio nuotrauka

Tarp dviejų kultūrų

Monografiją taip pat recenzavęs Istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Edmundas Rimša pridūrė, kad rašydama šią knygą autorė pasirėmė naujausiais Vakarų Europos istorikų darbais, ir tai ją užvedė ant kelio, kurį vystė toliau. „Lietuva Vakarų Europai įdomi tuo, kad ji yra valstybė tarp dviejų kultūrų. Europai įdomus tų kultūrų susikirtimas, sugyvenimas Lietuvoje, įžvalgos, kaip lotyniškoji Romos kultūra įveikė bizantiškąją, – pasakojo E. Rimša. – Jei knyga bus išleista ir anglų kalba, manau, Vakarų Europos istorikams ji bus svarbi pažinimo prasme.“

Autorė knygoje paskyrė nemažai dėmesio lietuvių kilmės iš romėnų teorijai. „Mano supratimu, tai vienas įdomiausių reiškinių mūsų valstybėje, – sakė E. Rimša. – Kai kas numoja ranka, esą, čia tik mitologija. Tačiau šią teoriją galima būtų laikyti nereikšminga, jei ji būtų tik užrašyta metraščiuose ir toliau niekaip neplitusi. Autorė įvairiais aspektais panagrinėjo, kaip ši teorija funkcionavo valstybėje. Tai gana nauja.“

Apie teises ir nuolaidas

E. Rimša atkreipė dėmesį į autorės tyrinėtus unijų aktus. „Pavyzdžiui, perskaičius Horodlės uniją, valdovų privilegiją, išduotą Lietuvos bajorams, tiesą pasakius, šiurpas eina, – sakė jis. – Ten parašyta: „Visomis teisėmis Lietuvoje naudojasi katalikai“. Vadinasi, pusė gyventojų tiesiog išstumiami. Negana to, visomis teisėmis, pagal tą privilegiją, naudojasi tie, kurie gauna lenkiškus herbus. O juos gauna 47 giminės. Įsivaizduojate, kiek visuomenės nupjaunama!“.

Tačiau, kaip pasakojo istorikas, tokia praktina neįsitvirtino taip, kaip norėjo Lenkijos valdantysis elitas. Buvo padaryta nuolaidų. Valdovas Žygimantas Kęstutaitis kai kuriomis teisėmis leido naudotis ir stačiatikiams. „Atsirado dar vienas beprecedentis straipsnis, kuriame sakoma, kad lenkai ir rusėnai (stačiatikiai) gali naudotis visomis teisėmis, tačiau turi gauti iš lietuvių, gavusių lenkiškus herbus, suteikimą. Lietuvių bajorai, norėdami duoti kokiam nors, pavyzdžiui, Ostrogiškiui savo anksčiau gautą lenkišką herbą, privalo vykti į Lenkiją, ten susirasti tą giminę ir gauti sutikimą, – pasakojo E. Rimša. – Iš tokių teisių dar XIX amžiuje išsijuokė lenkų istorikas Aleksandras Jablanovskis. Praktiškai ši privilegija neveikė. Žygimantas Augustas 1563 metais galutinai sulygino katalikų ir stačiatikių teises. Tai rodo katalikiškos kultūros skverbimąsi į Rytus, o paskui bandymas atstatyti ryšius su LDK gyvuojančia stačiatikiška kultūra.“

Knygoje įdomiai patyrinėta ir valstybės institucijų simbolika. „Kunigaikščio Aleksandro laikais atsiranda modernus valstybės antspaudas su valstybės herbu vietoj monarcho. Tai visai naujas požiūris. Jau galima drąsiai teigti, kad simbolika reprezentuoja ne tik didįjį kunigaikštį, bet ir LDK“, – teigė jis.

Politinis branduolys

J. Kiaupienė savo knygoje pabrėžia LDK politikų sugebėjimus atlaikyti daug iššūkių. Pasak autorės, apie LDK tautos politinę kultūrą daug pasako to meto politikų mokėjimas derėtis su visais kaimynais, draugais ir priešais, net ir su totoriais jiems suprantama kalba.

Politinės kultūros nereikia sieti su kalba. Svarbu – kokiomis politinėmis idėjomis vadovavosi to meto Lietuvos politinė tauta

„Knygoje stengiuosi pabrėžti, kad tikroji Lietuva – tai Vilniaus ir Trakų vaivadijos žemės ir šalia esanti Žemaitija. Tai branduolys, iš kurio ėjo idėjos. Vilnius visada buvo ne tik sostinė, bet ir politinės minties, politinio gyvenimo centru. Didžiulėje Lietuvos ir Rusios teritorijoje neiškilo kitas politinis konkuruojantis centras. Vilnius darė daug žingsnių, siekdamas integruoti, patraukti bent jau dalį politiniame gyvenime aktyvios visuomenės iš stačiatikių žemių. Kai atsirado parlamentarizmo bruožų, ėmė veikti seimai ir seimeliai, vis daugiau rusėnų pradėjo save suvokti kaip šitos valstybės gyventojus“, – sakė J. Kiaupienė. O tai, pasak jos, gana svarbu tarp dviejų kultūrų esančiai valstybei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"