Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuva ir Vengrija

 
LDK žemėlapis.
LDK žemėlapis.

Mėgstantiems studijuoti Lietuvos istoriją susidaro įspūdis, kad Lietuva kariavo su ordinu, vėliau su slavų valstybėmis rytuose, o intensyvius politinius – diplomatinius santykius turėjo tik su Lenkija. Panagrinėjus giliau paaiškėja, kad tikrovėje  labai intensyvius politinius – diplomatinius santykius Lietuva dar turėjo ir su Vengrija, kurių mąstas buvo nei kiek ne mažesnis negu reikalai su lenkais ir vokiečių ordinais – kryžiuočių Prūsuose ir kalavijuočių Livonijoje.

1341 m. mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas, palikęs savo palikuonims įtvirtinta Didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprinta visa valstybės sistema, sudarytas sąlygas gerinti žemdirbystei, augti miestams, plėstis amatams ir prekybai, kilti kultūrai, sustiprinta LDK karinė galia, panaikinta politinė blokada, iš vidutinio dydžio valstybės transformuota į didvalstybę. Gediminas pavertė Vilnių nuolatine valstybės sostine, garsiu Europos miestu.

Po Gedimino mirties Lietuvos valdymu broliškai pasidalino kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis. Algirdas gavo didžiojo kunigaikščio titulą, kuris jau tuomet buvo susietas su Vilniaus valdymu. Tada bendras valstybės plotas buvo padalintas į dvi dalis: rytų ir vakarų. Pirmąją gavo Algirdas, antrąją – Kęstutis. Jozefas Pficneris Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas Vilnius, mintis 1989 m. Vadinasi valstybę valdė du žmonės, ir tai daugiau užsienio politikos negu administraciniais sumetimais. 1345 m buvo pasidalinta užsienio politikos uždaviniais: Vokiečių ordino problema – vakarų reikalas, plėtimosi į rusus klausimas lietė rytų kunigaikštystę. Toks vidaus dalykų sutvarkymas lig šiol neturėjo Lietuvos istorijoje pavyzdžio. Tai buvo kažkas naujo. Lietuvą valdė du žmonės, tačiau žiūrint iš šalies ji atrodė monarchija, kurioje sunku buvo atskirti kas buvo didysis kunigaikštis Algirdas ar Kęstutis.

Užsienio politikoje Kęstutis ir Algirdas tęsė Gedimino pradėtą politiką. Kęstutis domėjosi vokiečių ordino problemomis, tačiau šiuo metu jam svarbiausias buvo lenkų klausimas, kuriuo jau senokai domėjosi Gediminas.

1342 metais kilo nedidelis konfliktas dėl Haličo – Voluinės kunigaikštystės žemių tarp LDK ir Lenkijos karalystės, bet buvo greitai išspręstas priskiriant Haličo kunigaikštystę Kazimierui III, o Voluinės kunigaikštystę Liubartui.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis– vienas iš pirmųjų lietuvių, kuris atsidūrė Vengrijoje.

Kai 14-me amžiuje krikščioniškasis Vakarų pasaulis – popiežiai, Vokietijos imperatoriai, kryžiuočiai ir Lenkijos karaliai – verste vertė lietuvius priimti krikščionių tikėjimą, Kęstutis atsidūrė jų spaudimo centre. Tuo metu į tą krikšto misiją prieš Lietuvą jau buvo aktyviai įsijungusi ne tik Lenkija, bet ir ne taip toli esanti Vengrija

Kartais Kęstutis iš vakarų prieš Lietuvą vykdomą agresiją, prisidengiamą kilnia krikšto misija, sugebėdavo pristabdyti, duodamas pažadą krikštytis.

1349 m. rugsėjį Romos kuriją pasiekia gandas, kad Kęstutis nori krikštytis, ir popiežius jam siūlo karališką karūną. Deryboms tarpininkauja Lenkija, o jos karalius Kazimieras 1349 m. jau ruošiasi užpulti Liubarto valdomą Voluinę. Karo veiksmai prasideda, popiežiaus laiškui tebeesant pakeliui į Lietuvą. Liubartas prarado visas turėtas teritorijas, išskyrus rytinę Voluinės dalį su Lucko miestu. Dalį šių žemių užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III ir jo sąjungininkas Vengrijos karalius Lajosas I Didysis, kuriam šios žemės buvo pažadėtos, jeigu Kazimieras III mirs nesulaukęs įpėdinių. Liubarto broliai Kęstutis ir Algirdas keletą kartų surengė karinius išpuolius prieš Lenkiją, siekdami atsiimti rytų Voluinę, tačiau tai jiems nepavyko. 1351 m. pavasarį Lajosas I paėme Liubartą į nelaisvę. Kęstutis, gavęs popiežiaus pasiūlymą, nuoširdžiai pasipiktino ir pasiūlymui neatsakė. 1350 m. Kęstutis pats aktyviai įsitraukia į kovas su lenkais, siekdamas apsaugoti savo valdas Palenkėje ir padėti Liubartui. Vis dėlto 1351 m. rugpjūtį Kęstutis vėl pradėjo derybas dėl krikšto ir karūnos, šįkart su Vengrijos karalium Liudviku, prisijungusiu prie lenkų.

1351 m. Lietuvos krikšto sumetimais vasarą Liubline susitiko Lenkijos, Vengrijos ir Mozūrijos karinės pajėgos ir vadovaujant Kazimierui Didžiajam turėjo užpulti LDK, tačiau Kazimieras Didysis susirgo. Tada žygiui prieš Lietuvą vadovavo Liudvikas Didysis – Vengrijos karalius. Jis įsiveržė į Trakų kunigaikštystės rusiškąsias žemes. Vengrijos karalių Kęstutis pasitiko Palenkėję. Mūšis neįvyko, nes pereita prie derybų. Derybų metu buvo sudaryta karinė sąjunga. Šioje karinėje sąjungoje, kaip rašo lenkų kilmės amerikiečių istorikas Oscar Halecki knygoje „Jadwiga of Anjou and the rise of East central Europa“ ( 35 p.).buvo nutarta, kad Kęstutis kartu su savo broliais bei visa tauta priims krikštą, o Liudvikas iš popiežiaus jam išrūpins karaliaus karūną ir padės atgauti Vokiečių ordino užgrobtas žemes. Be to, Vengrijos karalius iš nelaisvės paleis Liubartą, o Kęstutis pažadėjo neimti muitų iš atvykstančių į didžiąją Lietuvos kunigaikštiją vengrų. (E. Gudavičius Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų., Vilnius 1999 132 p.). Kęstutis viską sutvirtino priesaika – pagoniškomis apeigomis. Karo veiksmai buvo nutraukti, bet vežamas naktį į Budą kur turėjo būti pakrikštytas Kęstutis pabėgo.

Kodėl Kęstutis taip pasielgė įvairūs šaltiniai skirtingai aiškina. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Kęstutis jau nuo pat pradžių viliojo Liudviką apgaulingais pažadais, siekdamas išvaduoti brolį ir atitolinti priešą nuo savo valdų. Kiti šaltiniai daro prielaidą, kad prisimindamas neseną Kazimiero apgavystę Kęstutis atsilygino savo priešams tuo pačiu, nes ir Liudviko pasiūlytos krikšto sąlygos buvo neteisingos

Kryžiuočių ordino šaltiniai pabrėžia, kad Kęstutis visuomet laikydavosi sutarčių, tad melagingos priesaikos nebuvo jam būdinga taktika.

1382 m. rugpiūčio 15 d. Krėvos pilyje mirė Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis. Netrukus po jo mirties Lietuvos ir Vengrijos keliai vėl susikerta šį kartą su lemtingomis pasekmėmis Lietuvai. Tai įvyko dėl Jogailos Algirdaičio vedybų su Vengrijos karalaite ir Lenkijos valdove Jadvyga d“Anjau. Nors pati Jadvyga buvo dar labai jauna, tačiau lenkai jai surado Lenkijai tinkamą jaunikį Jogailą, kurio dėka jie galėjo paveržti iš vokiečių garbę, pakrikštyti ir gauti prieš juos kaip sąjungininkę pačią didžiausią to meto valstybę Europoje Lietuvą, o per ją ir kai kuriuos derlingiausius Ukrainos kraštus.

1385 m. rugpiūčio 14 d Krėvos sutartimi Jogaila įsipareigojo apsikrikštyti su savo valstybės gyventojais ir prišlieti Lietuvą prie Lenkijos karalystės. Ši lemtingoji sutartis virto kertiniu akmeniu visoms Lietuvos ir Lenkijos unijoms.

Jadvygos dėka prasidėję santykiai su Vengrija daug kartų parodė kelius lietuviams į šią šalį. Kovojant dėl valdžios, Algirdaičiams su Kęstutaičiais jauniausias Algirdo sūnus Švitrigaila buvo pabėgęs į Vengriją.

Po Vengrijos padalinimo 1538, kada vakarinę jos dalį su Kroatija pasiėmė Vokietijos imperatorius Ferdinandas Habsburgas, vengrų tautiniam valdovui Zapolya liko tik 2/3 buvusios teritorijos su sostine Buda. Netrukus po to turkai užgrobė ir nuniokojo pietinę ir vidurinę Vengriją ir tik Transilvanija pasiliko kiek laisvesnė, nors priklausoma turkų vasaliteto ryšiais, Lietuva ir Vengrija pasiekia labai artimus santykius.

1572 m. liepos 7 d. mirė bevaikis Žygimantas Augustas. Bajorija ir didikai kovojo dėl įtakos valstybės valdymui ( tai labai jautėsi Lenkijoje) ir kartu buvo keliamos valdovą varžančios sąlygos.

Dar prieš Žygimanto Augusto mirtį LDK didikai Mikalojus Kristupas Radvila Rudasis, Jonas Chodkevičius ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1572m nutarė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu rinkti Ernestą, bet prieš tai jį apvesdinti su Žygimanto Augusto seserimi Ona.

Lenkijoje tarp daugybės kandidatų daugiausiai rinkėjų turėjo imperatoriaus Maksimiljono II Habsburgo sūnus Ernestas, Prancūzijos karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua, Rusijos caras Ivanas Rūstusis ar jo sūnus Teodoras.

1576 m. balandžio 5 dieną, po beveik du metus trukusio tarpuvaldžio bei po Varšuvoje užsitęsusių derybų ir debatų, buvo karūnuotas naujas Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis , Vengrijos kunigaikštis Steponas Batoras, kurio valdymas truko iki 1586 m. gruodžio 12 dienos.Vedęs Žygimanto Augusto seserį Oną, jis vainikavosi Krokuvoje.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Kęstutis– vienas iš pirmųjų lietuvių, kuris atsidūrė Vengrijoje.

Steponas Batoras atėjo į Lietuvą kaip nepageidaujamas valdovas. Z.Kiaupos, J.Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus knygoje „Lietuvos istorija iki 1795 metų“ nurodoma, kad Lietuvos didikai valdovu Steponą Batorą pripažino tik praėjus beveik dviems mėnesiams nuo jo karūnacijos. Prieš tai Steponas Batoras jiems VI.29 specialiu raštu pripažino, kad ATR yra Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dviejų lygiateisių ir savarankiškų valstybių – federacija, pažadėjo išplėsti kunigaikštystės teritoriją . Šis Stepono Batoro raštas, buvo kaip garantas, užtikrinantis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikus, kad Lietuvos valstybė turės ATR nepriklausomos valstybės statusą.

Steponas Batoras buvo išmintingas valdovas, doras žmogus, gabus karvedys ir nuoširdžiai gerbė Lietuvos teises. Vos atėjęs į sostą, jis tvirtai paėmė valdžią į savo rankas, neleisdamas bajorams savavaliauti. Pats būdamas svetimtautis, vengras, jis vienodai gerbė lenkų ir lietuvių teises, su vienais ir kitais kalbėjosi lotyniškai.

Atėjus Steponui Batorui į valdžią, rusai drąsiai šeimininkavo Lietuvos rytuose. Tai matydamas, Steponas Batoras panaudojo savo karybos žinias – pertvarkė kariuomenę ir ėmė kruopščiai ruoštis karui. Nors Žygimantas Augustas paliko nuolatinę kariuomenę, bet Steponas Batoras ją papildė – sudarė gera pėstininkų kariuomenę, sutvarkė artileriją, pasamdė kariuomenės iš Vengrijos, tarėsi su Italijos inžinieriais. Kartu su jungtine Lietuvos ir Lenkijos kariuomene išvarė rusus iš Livonijos ir užėmė Polocką.

Steponas Batoras buvo katalikas, bet Lietuvoje davė laisvę visų tikėjimų žmonėms.

Didelį dėmesį jis skirė švietimui. Tuo laiku Lietuvoje buvo daug protestantiškų mokyklų todėl katalikams reikėjo pasistengti ir pastatyti katalikiškų mokyklų. Steponas Batoras 1579 m. pakėlė Vilniaus kolegiją į akademiją – universitetą, taip Lietuva tapo švietimo židiniu Rytų Europoje. Didelis Stepono Batoro nuopelnas Lietuvai – aukščiausiojo teismo – vyriausiojo Lietuvos Tribunolo įkurymas.

Mirė Steponas Batoras Gardine 1586 m. norėdamas įvesti geresnę tvarką Lenkijoje – sustiprinti karaliaus valdžią ir ruošdamasis karui su Maskva.

Bekešas (vengriškai rašėsi Bekes) vengrų didikų giminė, ypatingai aukštai iškilusi XVI amž. karalių Jono Zapolyi ir jo sūnaus Jono Zigmanto laikais.

Zapolyi ėjo vyriausiojo valstybės iždininko pareigas ir pasidarė visagalis asmuo, savarankiškai valdąs Jono Zigmanto vardu visa valstybę. Neturėdamas vaikų, Jonas Zigmantas Zapolyi prieš mirdamas savo testamentu paliko Kasparui Bekešui Semigradijos (Transilvanijos) sostą, tačiau jo pomirtinė valia nebuvo įvykdyta, nes Vengrijos didikai Transilvanijos vaivada išrinko kitą vengrų didiką Steponą Batorą. Kasparas Bekešas ryžosi nenusileisti ir drauge su savo šalininkais pradėjo naminį karą su Steponu Batoru.

Du kartus sumuštas ir netekęs visų savo žemių ir turtų, net praradęs savo tėviškės Foragašo pilį Kasparas Bekešas buvo priverstas emigruoti iš savo tėvynės.

Kai Steponas Batoras tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kasparas Bekešas susitaikė su juo ir visaip rėmė, atsisakė pretenzijų į Transilvaniją ir buvo paskirtas karaliaus gvardijos vengrų kariuomenės vadu.

K. Bekešas ypač pasižymėjo Livonijos karo pradžioje per Polocko apgultį ir paėmimą 1579 metais. Jis vadovavo pagalbiniam vengrų daliniui, priklausiusiam Mikalojaus Radvilos kariuomenei, ir savo sumanumu bei narsumu labai prisidėjo prie šio mūšio sėkmės.

Už karinius nuopelnus Kasparui Bekešui buvo suteikta Lenkijos ir Lietuvos pilietybė. Kasparas Bekešas buvo talentingas karvedys ir įdomi asmenybė.

Po mūšio vykdamas į Gardiną K. Bekešas peršalo ir ten mire. Jo palaikai pervežti į Vilnių ir palaidoti ant kalvos prie Vilnios, kur jau anksčiau buvo palaidotas kitas vengrų karo vadas – Vadazis.

K. Bekešas buvo arijonų tikėjimo, pasakojama, kad prieš mirtį jis yra pasakęs: „Dangus man nerūpi, o pragaro nebijau“ todėl jo palaikų į katalikų kapines nepriėmė. Artimieji išrinko gražų kalną, kuris randasi prie Vilnelės upės dešiniajame krante šalia Trijų kryžių kalno ir Kasparą Bekešą palaidojo. Karaliaus Stepono Batoro įsakymu ant kapo pastatytas paminklas. Jis buvo maždaug 20 metrų aukščio aštuonkampio bokšto pavidalo. Šiandien jau jo nebėra, nes jis įkrito į Vilnią, vandeniui paplovus kalno šlaitą apie 1838 ir 1841 metus, kartu nusinešdamas ir nemaža dalį kalno. Ilgainiui šis kalnas imtas vadinti Bekešo vardu.

Naudota literatūra ir šaltiniai

1. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas Jozefas Pficneris, Vilnius „Mintis“ 1989.

2. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Lietuvos istoriografija, Zenonas Ivinskis, Vilnius Mokslas 1991.

3. Lietuvos istorija Vanda Daugirdaitė– Sruogienė, Vilnius „Vyturys“ 1990.

4. Lietuvos istorija I tomas nuo seniausių laikų iki 1569 metų Edvardas Gudavičius Vilnius:Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje, 1999.

5. Jadwiga of Anjau and the rise of East central Europa, Oscar Halecki ,USA, 1991.

6. Lietuvos istorija iki 1795 metų, Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1995.

7. Lietuvos metraščiai, M. Jučas, Vilnius, Vaga, 1968.

8. Kęstutis Lietuvos istoriografija, Antanas Kučinskas, Vilnius, Mokslas, 1988.

9. Lietuviškoji enciklopedija III tomas, Prof. V. Biržižka, prof. P. Dovydaitis ir kt., Kaunas, Varpas 1935.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"