Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ISTORIJA

Medvilionyse, arba Prie bajorų Goesų stalo

 
2016 11 25 6:00
Krokuvos lietuvių draugijos „Rūta“ nariai. Sėdi (iš kairės): Petras Rimša, Ignas Šlapelis, Sofija Kymantaitė. Stovi Adomas Varnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Zigmantas Skirgaila, Adalbertas Staneika. Krokuva. 1905 m./ M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fonotekos ir dokumentacijos skyriaus nnuotrauka

Šalia Madvilionių kaimo (Joniškio r.) tebestovi Stanislovo von Goeso (1844–1916) Medvilionių dvaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Kai Joniškio rajono valdžia nutarė griauti dvarą, sujudo aktyvūs to krašto visuomenininkai. Jie buvo išgirsti – Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento sprendimu 2016 metų vasarį dvaro gyvenamasis namas ir vasarnamis įrašyti į kultūros vertybių registrą.

Iki 1992 metų šio dvaro gyvenamajame name buvo mokykla. Ją iškėlus neprižiūrimas molinis pastatas ėmė sparčiai nykti, bet vis tiek liko Joniškio rajono kultūriniame lauke. Nuo 1997 metų S. von Goeso ir jo seserų Teresės von Goes (1853–1911) bei Viktorijos Gravrogkienės (1863–1936) atminimą pradėta itin puoselėti. S. Goeso vardu buvo pavadintos gatvės Joniškyje ir Lieporų kaime, išleista Eglės Šukienės knyga „Bajorų fon Goesų gyvenimo priedermė – kultūra ir švietimas“, rajono bibliotekose ir Kriukų pagrindinėje mokykloje nuolat vyko jų atminimui skirti renginiai, dvare – koncertai, teatrų pasirodymai, poezijos skaitymai.

Vaidintojų būrelis Medvilionyse. Pirmas sėdi Antanas Gravrogkas. Už jo (dešinėje, vilkintis švarku) – Povilas Višinskis ir tautiniais drabužiais pasipuošusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Už P. Višinskio – Teresė von Goes, už jos - dvaro savininkas Stanislovas von Goesas. Paskutinis (su dviračiu) stovi Julijonas Gravrogkas. 1900 m.Nuotrauka iš Adolfo Sprindžio knygos „Povilas Višinskis“

Tačiau piktavaliai žmonės be gailesčio niokojo molinį dvaro pastatą. 2015 metų pabaigoje Joniškio rajono savivaldybės taryba buvo įtraukusi jį į griaunamų objektų sąrašą, bet sujudus grupei aktyvių kraštiečių (daugybė straipsnių, televizijos, radijo laidų, diskusijų, popierizmo) griovimą sustabdė. Tuomet dar aktualesnis tapo klausimas: o kas toliau? Kas turėtų būti restauruotame dvare Lietuvos ir Latvijos pasienyje? Lietuvos Tervetė, muziejus, parkas, teatras, biblioteka? Ir apskritai, kuo Goesai reikšmingi Lietuvai? Europai? Paaiškėjo, kad trūksta apibendrinimų ir išsamesnės analizės.

Spektaklio Mintaujoje „Velnias spąstuose“ afiša. 1900 m.Nuotrauka iš Vytauto Maknio knygos „Lietuvių teatro raidos bruožai"

Vienas aktyviausių dvaro išsaugojimo ir jo atkūrimo iniciatorių dr. Ernestas Vasiliauskas subūrė įvairių sričių mokslininkus. Užduotis nemenka, juk tas mažutis nuošalus kampelis buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Krokuvoje, Paryžiuje, Varšuvoje, Sankt Peterburge, Sicilijoje, Amerikoje... Ką jau kalbėti apie Latviją. Daug kas buvo kartu ir visada šalia. Pasirodo, yra ką tirti, į ką gilintis. Lapkričio 12 dieną Joniškio kultūros centre vyko šios įstaigos organizuoto projekto „Atminties kultūros skatinimo programa: Šiaurės Lietuvos šviesuomenė“ (vadovė Ilona Osipova) mokslinė konferencija „Bajorai von Goesai, Medvilionių dvaras ir epocha“. Susirinkę Klaipėdos ir Vilniaus mokslininkai įvairiais aspektais bandė analizuoti šios giminės veiklą. Tačiau tai tik pradžia diskusijos apie šio dvaro svarbą lietuvių tautinio atgimimo istorijoje. Yra dar labai daug neatsakytų klausimų.

Anuomet

Norint suvokti Medvilionių dvaro svarbą reikia analizuoti ne vien Joniškio krašto istoriją. XIX amžiaus pabaigoje Šiaulių apskrityje išsiskyrė trys netoliese buvę dvarai, kurių savininkai viliodavo mokytojauti Rusijos universitetuose studijavusius vaikinus. Tikėtina, kad pirmas ne vietinis šį kraštą „atrado“ Jonas Jablonskis. Tyrinėtojos Genės Juodytės duomenimis, jis artimai bendravo su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėdės, Gavenonių dvaro (dabar – Pakruojo r., Šiaudinių kaimas) laikinojo savininko Antano Chodakausko šeima.

Jo rekomenduotas į Medvilionių dvarą atvyko ir Antanas Smetona. Būsimasis prezidentas 1895 metų vasarą mokė vyriausiąjį dvarininko sūnų Romaną. A. Smetona įsižiūrėjo dvaro savininko dukterį Sofiją ir netrukus su ja susižadėjo. 1898 metais dvare mokytojavo Povilo Višinskio draugas Povilas Gaidelionis, vienas pirmosios lietuvių gimnazijos Vilniuje steigėjų. Tikėtina, jo paskatintas 1899 metų rudenį netoliese esančiame Vladislavo Jaloveckio Pavirčiuvės dvare (dabar – Joniškio r., Baravykų kaimas) mokytojo vietą susirado ir Povilas Višinskis. Pavirčiuvėje buvo didelė biblioteka, šalia – Joniškėlis, o už vienuolikos kilometrų – ir Medvilionių dvaras, kurio savininkai daug dėmesio skyrė kultūrinei lietuviškai veiklai.

Pasak istoriko E. Vasiliausko, Goesai, sena Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės vokiečių kilmės baronų giminė, apie 1800 metus nutolo nuo vokiškos kultūros. S. Goesas, 1878 metais paveldėjęs tėvo dvarą, po 1890-ųjų pasistatė naują šešių kambarių molinį namą dideliais langais ir krosnimis, aukštomis lubomis, sutvarkė aplinką, užveisė sodą ir gėlyną. Su seserimi Terese – abu viengungiai – laisvu nuo ūkininkavimo metu skaitė knygas, domėjosi filosofija, menu, literatūra. Namie buvo didelė lietuviškų, rusiškų, lenkiškų, prancūziškų knygų, laikraščių ir žurnalų biblioteka. Dvare nuo 1894 metų veikė slapta lietuviška mokykla, kurioje skaityti ir rašyti mokė pati Teresė, mokinių vadinama „tetule“, o nuo 1900 metų – ir po vyro mirties į tėviškę sugrįžusi sesuo Viktorija, vėliau praminta „močiute“.

Dvaro lankytojai

Kas tik tuo metu nesilankė Medvilionių dvare... G. Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, J. Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jurgis Šlapelis ir daugybė kitų. Vienas aktyviausių buvo „kaimynas“ P. Višinskis, šio dvaro miškelyje įsirengęs knygų ir laikraščių slėptuvę, – jam rūpėjo burti ir tautiškai gaivinti žmones. Tuomet P. Višinskis jau turėjo režisieriaus ir aktoriaus patirties, tad 1899 metų rugpjūčio 20 dieną surengė Palangoje pirmą viešą lietuvišką vakarą. Per jį buvo parodyta Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“. Tada Palanga priklausė Kuršo gubernijos Aizputės apskričiai ir Rygos generalgubernatorius leido organizuoti viešą vakarą.

Dailininko Adomo Varno eskizas. Viduryje sėdi Viktorijos Gravrogkienės duktė Viktorija. Apie 1914 m.M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fonotekos ir dokumentacijos skyriaus nuotrauka

Palangoje išklijuotos lietuviškos afišos čia pat, už sienos, jau buvo uždraustos. Po šio spektaklio Vilniaus ir Kauno gubernatoriai sukėlė triukšmą. Netrukus prasidėjo jame vaidinusiųjų ir dalyvavusiųjų represijos, teismai.

Taigi Lietuvoje reikėjo būti budriems. Bet reikėjo ir naujos pjesės, tad P. Višinskis ėmė rūpintis, kas galėtų ją parašyti. 1900 metų pradžioje pas G. Petkevičaitę-Bitę į Puziniškį (Panevėžio r.) jis atvežė Žemaitę ir pareiškė tol neišleisiąs abiejų, kol nebus parašytas naujas veikalas. Kitą dieną vaistinėje Bitė įsiklausė į pacientų pašnekesius ir „sugavo“ temą apie vokietuku pasivertusią piktąją dvasią. Taip atsirado labai populiarus siužetas apie gėrio pergalę simbolinėje gėrio ir blogio kovoje. 1900 metais P. Višinskio pastatyta komedija pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje per slaptą vakarą Medvilionių dvare buvo parodyta žiūrovams. Vaidino pats režisierius, taip pat – Augustinas Janulaitis, Julija Janulaitytė (Biliūnienė), Jonas Siabas, Vladas Požėla, vienas iš dvarininko V. Jaloveckio sūnų ir kiti. Prie dekoracijų, tikėtina, prisidėjo tuo metu Joniškyje atostogavęs Adomas Varnas.

Adomo Varno antkapinis paminklas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. 2011 m.Donato Janutos nuotrauka

Pasak Adolfo Sprindžio, tas vakaras Medvilionyse buvo tarsi generalinė repeticija prieš vaidinimus gerokai didesnei publikai. Liepos mėnesį P. Višinskis gavo Kuršo gubernatoriaus leidimą rodyti spektaklius. Kad mažiau kištųsi policija, A. Janulaitis sudarė specialų vaidintojų būrelį. Jų pasirodymai Palangoje ir Liepojoje buvo sėkmingi, o Mintaujoje planuotas vaidinimas neįvyko – salėje prasidėjo kratos ir suėmimai. „Nuvažiavome velnio spąstuose žiūrėti, bet radome vien spąstus, velnias pasislėpė“, – juokavo amžininkai. Taigi Medvilionyse slapta pastatytas spektaklis, tam tikslui sukurta pjesė, patirtį turintis režisierius ir aktoriai, numatyti vieši vaidinimai leistų teigti, jog ten kūrėsi profesionalus teatras. Juolab kad spektakliai buvo rodomi ir atgavus spaudą.

Lietuviškų vakarų sąjūdis ypač suaktyvėjo po 1905 metų. Vasaromis Medvilionyse vykdavo savotiški lietuvių inteligentų suvažiavimai, per kuriuos buvo skaitomos paskaitos, diskutuojama. Prie to prisidėjo ir 1907-aisiais Kriukuose seserų von Goes įsteigta lietuviška biblioteka. Tų pačių metų rudenį mokytojauti Kriukuose pradėjo Feliksas Daugėla, anksčiau organizavęs lietuviškus vaidinimus Latvijoje. Jam talkino šiauliečiai G. Landsbergis-Žemkalnis, Stasė Venclauskienė, Antanas Povylius ir kiti. Pasak Mato Šalčiaus, Medvilionyse nuo 1908 metų vyko lietuviškų vakarų-teatrų repeticijos. 1910 metais pas von Goesus apsigyveno Jonas Misius, režisieriaus ir aktoriaus patirties įgijęs Rusijoje. Šiauliuose jis jau buvo sutelkęs ne vieną pjesę pastačiusių teatro mėgėjų būrelį. Goesai mokėjo J. Misiui už darbą. Tų metų birželį Teresė jau tarėsi su Stase Vaineikiene dėl gastrolių Palangoje – rengėsi rodyti G. Landsbergio-Žemkalnio „Blindą“. J. Misius subūrė Kriukų ir Joniškio mėgėjišką artistų trupę, prie kurios per atostogas prisidėdavo ir studentai. Tris vasaras linksma kompanija, susėdusi į didžiulį vežimą, keliavo iš vienos vietos į kitą. J. Misius režisavo pjeses, rašė dramos kūrinius, dainavo.

Visuomeninė veikla

S. Goesas labai aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. 1908 metais jis prašė joniškiečius priimti į „Vilniaus Aušros“ draugiją ir įkurti „Joniškio apylinkę“. Literatūroje minima, kad S. Goesas dalyvavo varpininkų veikloje, rėmė tautinį judėjimą 1905 metais, platino atsišaukimus. Tikėtina, jis buvo Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis. 1907 metų rugpjūčio 19 dieną brolis ir sesuo von Goesai tapo tikraisiais Lietuvos mokslo draugijos nariais. Teresė buvo „Žiburėlio“ draugijos narė ir rėmėja, Stanislovas – aktyvus kooperatininkas, įsteigęs kooperatines bendroves Joniškyje ir Žeimelyje. Abu užsiėmė labdara. Apie 1910 metus S. von Goesas paskyrė žemės sklypą būsimai Joniškio „Aušros“ gimnazijai, o jo seserys Teresė ir Viktorija – Medvilionių (Madvilionių) pradžios mokyklai.

Dailininko Adomo Varno eskizas. Dešinėje – dvaro savininkas Stanislovas von Goesas (?). XX a. pradžia.M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fonotekos ir dokumentacijos skyrius.nuotrauka

Šiame dvare lankėsi daug šviesuolių, be jau minėtų asmenybių, ir A. Smetona. Bendravimas su juo buvo dalykiškas ir konkretus. Štai 1905 metų gegužės 24 dieną rašytame laiške A. Smetona informavo apie Aušros“ bendrovės, įsteigtos su Jonu Vileišiu ir J. Jablonskiu, išleistas lietuviškas knygas ir kvietė S. Goesą atvykti: „Tat, apie ką buvau rašęs Tamstai aname laiškelyje, vėl per nauja bus Vilniuje 14 ir 15 birželio mėn. Taigi, meldžiamasis, tuo laiku atvažiuok Vilniun. Bus svarbu. Tamstos A. Smetona.“ 1906 metų vasario 9 dieną rašė apie „Aušros“ ir „Šviesos“ leidinius, prašė atvažiuoti į žmonos Sofijos tėviškę Gavenonių dvare, kur žadėjo būti ir P. Gaidelionis. Po kurio laiko – vėl kvietimas atvykti į Vilnių: „Bus ir panelė Gabrielė, bent jai parašyta, bus dv. Grynius – jam taip pat pranešta.“ Tikėtina, kad per tuos susirinkimus buvo aptariami svarbūs klausimai. Vienas jų – knygų ir laikraščių leidyba, kurią rėmė Goesų šeima.

Tautiškumo pamokos

Tautiškumo pamokos, nors tiesiogiai taip neįvardytos, vyko daugelyje Lietuvos vietovių. Tačiau apie Medvilionis galima kalbėti konkrečiai. Pas Goesus dažnai svečiuodavosi jų „trečiųjų kelių giminės“ atstovas joniškietis Adomas Varanavičius. Jis susilietuvino pavardę ir naujoji – Varno – pritapo visiems laikams. Nuo 1903 metų birželio 30 dienos A. Varnas gyveno Krokuvoje. Rengdamasis stoti į Dailės akademiją jis susipažino su Krokuvos konservatorijos studentu Zigmantu Skirgaila ir nutapė šio portretą. Stojamasis darbas buvo užskaitytas. Tų pačių metų rudenį A. Varnas pradėjo studijas.

Konferencijos Joniškio kultūros centre dalyviai – von Goesų giminės Olava Strikulienė ir Antonas Gravrokas. 2016 m. lapkričio 12 d.Loretos Ripskytės nuotrauka

1904-ųjų vasario 28 dieną jo ir Juozapo Albino Herbačiausko iniciatyva Krokuvoje buvo įkurta lietuvių draugija „Rūta“. Jai priklausė ir filosofiją bei literatūrą ten studijavusi joniškietė Sofija Kymantaitė (Čiurlionienė). 1905 metų gegužės 20 dieną A. Varnas parašė S. Goesui laišką, kuriame prašė „tautiško auklėjimo paslaugos“ savo draugui Z. Skirgailai (laiškas saugomas Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje; kalba redaguota): „Kilęs Suvalkiečiuose iš sulenkėjusių tėvų bajorų, atvyko Krokuvon be jokio tautiško susipratimo, ir be skatiko. (...) Todėl norėčiau, kad jis dabar per vasarą pačioj Lietuvoj toliau nuo lenkiškos įtekmės pagyventų, pastudijuotų lietuviškas melodijas ir prisižiūrėtų arčiau lietuvių gyvenimui. Gal taip iš lengva ir nusikratys ilgainiui visus varžančius pančius, kurie, lyg koksai rūkas, trukdo jam nužiūrėti pamatinį skirtumą mūsų dvasios nuo kitų tautų dvasios. Pramoks gerai lietuviškai, nors ir seniau šiek tiek kalbėjo ir paskutiniuose laikuose dar geriau pramoko. Yra visai beturtis. Iš namų nieko negauna. Taigi norėčiau Tamstos prašyti, ar nebūtumei malonus priimti jį nors ant poros savaičių paviešėti. Įkyrus nebus, nes yra gana draugiškas. Ketina keliauti pėsčias nuo Vilkmergės. Kelias rekomenduotas apsistojimui vietas jau turi. Važiuos su Austrijos pasportu po svetima pavarde. Savojo – maskoliškojo – neturi, taigi bus neva Austrijos padonis – taip reikia ir elgtis. Jeigu Tamsta sutiktumei prisiimti tą naštą, melsčiau kuo veikiausiai atsakyti nors keliais žodžiais.“ (Z. Skirgaila, muzikas, kompozitorius, vargonininkas, Naumiesčio (dabar – Kudirkos Naumiestis) burmistras, padarė labai daug gerų darbų Lietuvai.)

Joniškio „Aušros“ gimnazijos Knygų dvarelio – Medvilionių dvaro interpretacijos, skirtos Stanislovui von Goesui, pristatymas. 2016 m. lapkričio 22 d.Birutės Jurgaitytės nuotrauka

1905 metais Z. Skirgaila išties svečiavosi Medvilionyse. Be abejo, tuomet ten buvo ir A. Varnas, mat tą vasarą jis su „rūtiečiu“ dailininku Adalbertu Staneika keliavo po Lietuvą fotografuodami ir piešdami kryžius. Z. Skirgaila ne kartą aplankė Medvilionis ir vėliau. 1908 metų rugpjūčio 3 dieną iš Nočios jis rašė A. Varnui (laiškas saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Fototekos ir dokumentacijos skyriuje): „Lietuvoje buvau tiktai 2 savaites. Per visą laiką buvo šalta, vėjas ir lijo. Tiktai vienintelis vakaras Šv. Jono buvo labai ramus ir nepaprastas. Jau vėlai naktį, o mes su Antanu Grauroku dar vis vaikščiojom po apylinkę, kur ugneles užmatėm ir klausėm dainų ir patys dainavom. Neapsakomai puikus vakaras, įspūdingas vakaras! Tiek daug tautiškų senų dainelių! Dėl manęs tai buvo kaip gerai išalkus šmotelis duonos...“

A. Varno laiškas nenustatytam asmeniui, saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, taip pat kiti laiškai liudija jį sumanius Krokuvoje 1904 metais leisti korteles, t. y. atvirukus. P. Višinskiui jis rašė, kad per atostogas (kurias leisdavo tėviškėje) piešia iliustracijas, laisvas kompozicijas, šaržus. Keletas to ir vėlesnio laikotarpio piešinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus archyve. Lapkričio 12 dieną Joniškio kultūros centre vykusioje minėtoje konferencijoje skaitydama pranešimą vieną jų parodžiau susirinkusiesiems. Ir nesuklydau – von Goesų-Gravrokų palikuonys Antonas von Gravrokas ir Olava Strikulienė atpažino S. Goeso sesers Viktorijos dukterį Viktoriją Gravrogkaitę (Švambarienę), iki Pirmojo pasaulinio karo su mama gyvenusią Medvilionyse. Piešinys tikroviškai atspindi Medvilionių dvaro aplinką – visi įnikę į knygas.

Prie von Goesų stalo

Pasibaigus mokslinei konferencijai „Bajorai von Goesai, Medvilionių dvaras ir epocha“ nuvykome į Medvilionių dvarą. Jo aplinka šimtamečių medžių apsuptyje labai graži, šalia – kaimas, gyvenamieji namai.

Beje, dvaro gyvenamojo pastato padėtį sunkina anga sienoje, iš kurios kyšo vietinio molio gabalai. Galbūt tai galima užkonservuoti, palikti kaip unikalios statybinės medžiagos pavyzdį, o už jos tolėliau pastatyti kitą sieną? Juk panašiai senoji namo siena palikta Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Taip pat svarsčiau, gal reikėtų jau dabar įsteigti dvaro prižiūrėtojo ar ekonomo etatą?

Kriukų mokykloje saugomas Goesų stalas, kurio dvigubame dugne buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda, prie kurio sėdėjo šiame rašinyje paminėti ir nepaminėti šviesuoliai. Matyt, ir vėl vertėtų prie to stalo susėsti, pagalvoti ne vien apie tai, kaip restauruoti dvarą, bet ir kaip atgaivinti kultūrinę atmintį. Tačiau pirmiausia, dar nesusėdus, reikėtų sutaisyti stogą. Jis kiauras, neduokdie, jei lietūs išplautų šį dvarą supančią gerą aurą.

Medvilionių dvaro gyvenamasis namas. 2016 m.Vidos Girininkienės nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"