Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ISTORIJA

Moteris LDK visuomenėje: apie jos teises maskvėnės ir prancūzės tik svajojo

 
2017 06 19 14:16
istorijoskonspektai.wordpress.com nuotrauka

Kalbant apie Viduramžius, retas pagalvotų, kad moters teisės visuomenėje buvo bent kiek geresnės, nei apgailėtinos. Tačiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiuo atžvilgiu buvo išimtimi – moterų teises ginantys įstatymai įtvirtinti jau XV amžiaus bajorų privilegijose, o XVI amžiuje – visuose trijuose statutuose. Įstatymo globos LDK bajorėms galėjo pavydėti ne tik maskvėnų, bet ir europiečių žmonos ir dukros.

Apie tai, kokia buvo moters padėtis to meto visuomenėje, kokie įstatymai reguliavo moters santykius su tėvais, sutuoktiniu ir vaikais, LŽ kalbėjosi su Vilniaus universiteto profesore dr. Irena Valikonyte.

– Ar mergaitė buvo laukiamas vaikas?

– Šaltiniai apie moterų gyvenimą yra gana riboti ir daug duomenų neturime, bet manau, kad atsakymas teigiamas. Vien jau todėl, kad užaugusi mergaitė taps motina. Be to, dukrą buvo galima ištekinti ir užmegzti glaudesnius ryšius su kita gimine, kas neretai buvo labai svarbu, lipant karjeros laiptais.

Ir šiais laikais vyrai dažnai nori sūnų, kad turėtų paveldėtoją, būtų kam tęsti pavardę, o anais laikais tai buvo daug svarbiau. Beje, LDK pavardės kaip tik ir ėmė formuotis XVI amžiuje, o anksčiau vyravo tėvavardžio tradicija. Jei svarbiausias sūnaus „uždavinys“ buvo giminės tęsimas, tai dukros – santuoka ir motinystė.

Bajorai buvo nemažiau suinteresuoti ištekinti ir nelaisvųjų valstiečių dukras, kurioms kartais leisdavo tuoktis net su laisvaisiais valstiečiais. Priežastis merkantiliška: nelaisvieji valstiečiai buvo turtas, dokumentuose surašomas šalia gyvulių „galvų“ skaičiaus, ir bajoras buvo suinteresuotas to turto gausėjimu, tiesiogine prasme.

– Kaip tekėjo mažosios bajoraitės vaikystė? Ko ji turėjo išmokti?

– Ir vėl reikia pasakyti, kad šaltiniai negausūs. Kažkiek galima remtis mirties epitafijomis ar vestuvių proga rašytomis panegirikomis, kuriose taip pat labai pabrėžiamas motinos vaidmuo.

Kalbant apie išsilavinimą, reikia prisiminti, kad mokyklų nebuvo ir visi vaikai buvo lavinami namuose. Sūnaus lavinimui paprastai būdavo samdomas mokytojas, o imlesnio proto dukra galėjo būti lavinama jei tėvai buvo modernesnių pažiūrų ir apskritai matė reikalą dukrą mokyti rašto. Taip pat reikia pažymėti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp visų bajorų. Daug ką lėmė turtinė padėtis.

Be abejonės, svarbiausias mokslas mergaitės gyvenime – pasirengimas motinystei ir šeimyniniam gyvenimui. Išmokti skaityti ir rašyti mergaitei nelaikyta būtinu dalyku. Tačiau bent jau aritmetikos pradmenis ji turėjo įveikti, kad galėtų deramai rūpintis namų ūkiu. Kai kurios bajoraitės gal pramokdavo ir siuvinėti bei austi, tačiau tai buvo laikoma žemųjų sluoksnių moterų užsiėmimu.

Tikėtina, kad iš motinos mergaitės labai betarpiškai mokėsi būsimųjų savo pareigų. Iš teismų dokumentų, pavyzdžiui, dėl muštynių šienapjūtės metu, aišku, kad darbus vietoje stebėjo pati bajorė. Greičiausiai su savimi ji imdavosi ir dukrą, kad ši nuo mažens matytų ir mokytųsi, kaip prižiūrėti valstiečius.

Prof. dr. Irena Valikonytė/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kai XVII amžiuje atsirado parapijų mokyklos, žinome, kad jau ir viena – kita mergaitė tokioje mokykloje galėjo mokytis. XVI amžiuje didžioji dalis „mokslų“ buvo susijusi su pareigomis namuose, tačiau iš to meto dokumentų taip pat žinome, kad dauguma bajorių mokėjo bent jau pasirašyti. Su turtiniais reikalais susiję dokumentai rodo, kad XVI amžiaus antroje pusėje, nemažai bajorių rašė rusėniškai, bet dauguma – lenkiškai. Žinome, kad jos tam tikrais atvejais, kaip pavyzdžiui šaukimo į teismą ir pan., turėdavo įgaliojimus pasirašyti vyro vardu.

Kaip nustatė Trečiasis LDK statutas, po vyro mirties našlei tapusiai bajorei, net ir esant kitam vaikų globėjui, buvo rekomenduojama, kad sūnus liktų su motina iki 7 metų, iki pradės mokytis mokykloje, o dukrai likti su motina rekomenduota iki pat santuokos.

– Vaiko auklėjimu užsiėmė tiesiogiai tėvai, ar tai buvo tarnų darbas? Ar glaudus buvo mergaitės ryšys su tėvais?

– Manau, kad bajoraitės artimai bendravo su tėvais, ypatingai su motina. Tėvas, užsiėmęs tarnybos ir dvarų valdymo reikalais, greičiausiai buvo pernelyg užsiėmęs ir neretai išvykdavo. Kuo aukštesnės buvo tėvo pareigos ir kuo daugiau šeima turėjo dvarų, tuo rečiau mergaitė matė „nuolatos darbe“ buvusį tėvą. Taigi, akivaizdu, kad mergina daugiausiai laiko praleisdavo su motina, o sūnus – su tėvu, iš kurių atitinkamai mokėsi būsimųjų pareigų.

– Kaip buvo sprendžiami nesutarimai tarp tėvų ir vaikų? Ar dažnai pasitaikydavo, kad jiems spręsti prireikdavo įsikišimo iš išorės?

– Natūralu, kad tėvų skundų vaikų atžvilgiu turime labai mažai. Paprastai – tai našlių skundai prieš posūnius, neduodančius joms priklausančios šeimos turto dalies.

Tačiau visuose trijuose statutuose rūpintasi, kad santykiai šeimoje būtų geri, tvirti ir grįsti pagarba. Jau Pirmajame statute vaikams numatytos griežtos bausmės (ir dukroms ir sūnums) ne tik už neįsivaizduojamą nuodėmę – kėsinimąsi į tėvų gyvybę, bet ir už jų fizinį ar žodinį įžeidimą. Už tai galėjo būti skirta net mirties bausmė. Trečiajame statute numatyta ir konkreti tėvų atsakomybė: jei tėvas nužudė savo vaiką – jam būdavo skiriama piniginė bauda ir bajorą žeminanti vieša atgaila prie bažnyčios. Bausmė vaikams buvo griežtesnė – mirtis arba (to meto supratimu) dar blogiau – garbės ir titulo atėmimas, pasmerkiantis ne tik nusikaltusį sūnų, bet ir jo palikuonis.

Pagal Pirmąjį ir Antrajį LDK statusus 15 metų mergina buvo laikoma pilnamete ir galėjo tekėti. Trečiajame statute amžiaus kartelė buvo nuleista iki 13 metų.

Manoma, kad pastaroji „gėdingos mirties“ samprata atėjusi iš romėnų teisės. Jei Pirmajame statute minima tik pati mirties bausmė, tai Antrajame jau nurodyta jos forma – po turgus vežiojamo nusikaltėlio kūnas draskytas replėmis, o galiausiai jis būdavo įmetamas į odinį maišą, kartu su gaidžiu, šunimi, kate ir gyvate ir nuskandinamas. Taigi, žinome, kad už šeimos nario nužudymą buvo baudžiama daug griežčiau, nei už pašalinio žmogaus.

– Kokio amžiaus merginos galėjo tekėti?

– Pagal Pirmąjį ir Antrajį LDK statusus 15 metų mergina buvo laikoma pilnamete ir galėjo tekėti. Trečiajame statute amžiaus kartelė buvo nuleista iki 13 metų.

Santuokos atžvilgiu Lietuva tuo laikotarpiu šiek tiek išskirtinė, nes merginos norų buvo bent jau iš dalies paisoma. Nors tėvų nuomonei, žinoma, buvo teikiama pirmenybė.

Beje, Trečiajame statute kalbama ir apie „nedoras merginas“, kurios neištekėjo iki 25 metų, tačiau gyveno su vyru, o kartais ir vaikų su juo susilaukdavo. Demografinių duomenų dokumentuose turime nedaug, bet šis Statuto straipsnis leidžia mums manyti, kad 25 metai buvo pageidautino santuokos amžiaus riba ir taip pat tai, kad iki šio amžiaus mergina galėjo gyventi su motina, nors atsižvelgiant į neilgą to meto gyvenimo trukmę, reta motina tiek išgyvendavo.

Visuose statutuose vaikinų pilnametystė nurodyta 18 metų (kad galėtų atlikti karo tarnybą už save, ar už tėvą), o iki to vaikinai pilnamečiais buvo laikomi nuo 15.

– Kiek laisvės buvo duodama merginai renkantis sutuoktinį?

– Ta laisvė buvo gana savotiškai traktuojama. Įstatymas leido merginai tekėti jos valia, tačiau „pasitarus su tėvais ir bičiuliais (šeimos nariais ir giminaičiais)“. Taip pat nustatyta, kad prieš tėvų valią tekėjusi mergina galėjo būti baudžiama turtinėmis sankcijomis – kraičio atėmimu.

Turime keletą bylų, kurios įrodo, kad būtent motinos (ypatingai našlės) žiauriai elgdavosi su dukterimis, versdamos jas tekėti už motinos parinkto jaunikio. 1516 metais Vilniuje, didžiojo kunigaikščio teisme nagrinėta byla, sukėlusi didžiulį skandalą sostinėje. Garsioji didikė Jadvyga Chrebtavičienė, tuo metu jau buvusi našle, mėgino prievarta ištekinti dukrą už nemylimo jaunikio, kai ši jau buvo pasižadėjusi, o gal ir slapčia susižadėjusi su kitu.

Kaip valdovui skundėsi mergina, trečią valandą ryto motina ją mušė ir smaugė, versdama ištekėti už bajoro Davainos, o ne jos mylimojo Astiko. Mergina sugebėjo pasiųsti pas mylimąjį tarną ir pasikviesti pagalbą. Atvyko ir susirėmė abu pretendentai į jos ranką. Muštynių būta rimtų – merginos išrinktasis prarado pirštą.

Kilo baisus skandalas, kurį spręsti teko valdovui. Prieš jo teismą stojusiai merginai kunigaikštis galiausiai leido pačiai pasirinkti, už ko tekėti.

– Ar tokioje situacijoje motina galėjo atimti iš dukros kraitį?

– Šiuo atžvilgiu Statutas aiškiai gynė piliečių (bajorų) teises: tėvai negalėjo atimti tėvonijos nei iš dukros, nei iš sūnaus, jei nenuginčijamai neįrodė jų padarytų nusižengimų. Merginos galėjo kreiptis į teismą dėl nepaskirto kraičio. Tiesa, tėvai paprastai duodavo kraitį, nes to taip pat reikalavo įstatymas.

– Svarbiausia bajorės pareiga – namų ūkio valdymas?

Karalienė Bona Sforca viena įtakingiausių moterų LDK istorijoje - "sukūrė" modernų Renesanso Lietuvos valdovo dvarą.

– Žmona buvo ūkio administratorė, turėjusi prižiūrėti visus su tuo susijusius reikalus, kuomet vyro nebuvo. Apskritai, nors bajorės ir neturėjo lygių teisių su vyrais, jų padėtis buvo palyginti tikrai gera.

– Kas nutikdavo, jei bajoras turėjo vien dukras? Ar jos galėjo paveldėti visą tėvo turtą?

– Svarbiausias bajorių teisių atributas, aiškiai skyręs jas nuo miestiečių, buvo teisė į žemėvaldą. 1447 metais didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegijoje pirmą kartą įrašytos moterų paveldėjimo teisės – pasakyta, kad tėvo turtą paveldi abiejų lyčių įpėdiniai.

Moterų paveldėjimas dažniausiai pasireiškė kraičio forma. Pirmajame statute kategoriškai apibrėžta, kad tėvams konkrečiai nenustačius kraičio dydžio, merginoms priklauso ketvirtadalis tėvonijos. Beje, jei šeimoje buvo pavyzdžiui trys sūnus ir viena dukra, pastaroji gaudavo minėtą ketvirtį, o sūnums tekdavo taip pat po ketvirtį. Tačiau jei būta atvirkščiai – vieno sūnaus ir trijų dukrų – įstatymo nustatytą ketvirtį turėjo dalintis visos trys dukros, o sūnus paveldėdavo likusius tris ketvirtadalius.

Taigi, jei šeimoje augo vien dukros – jos lygiomis teisėmis ir dalimis paveldėdavo visą tėvo turtą. Taip pat aiškiai įstatymas sakė, kad motinos turtą – „motiniją“ (jos atsineštą kraitį ir vyro paskirtus dvarus) – lygiomis dalimis dalindavosi abiejų lyčių vaikai.

– Kokia buvo labiausiai paplitusi kraičio forma?

– Įstatymas nedraudė kraičiui skirti nekilnojamojo turto – dvarų, tačiau paprastai tai būdavo piniginis arba kitoks materialinis šio turto atitikmuo, o žemė buvo duodama paprastai tik tais atvejais, kai šeimoje nebūta sūnų.

Moterų paveldėjimo teisę koregavo ir politiniai procesai. 1492 metų Kazimiero privilegijoje buvo įrašyta norma, patekusi ir į vėlesnius teisynus, draudžianti už svetimšalio („mozūro arba lenko“) ištekančiai bajoraitei gauti kraitį dvarais. Šitaip rūpintasi, kad mergina į svečią šalį „neišneštų“ LDK žemių.

– Koks buvo našlės statusas?

– Našlystė buvo geriausia šeimyninė padėtis bajorei, užtikrinanti jai didžiausią įmanomą nepriklausomybę. Našlės kartais sau leisdavo tiek daug, kad būdavo vadinamos „pasiutbobėmis“. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad našlės bajorės ne tik siųsdavo savo vyrus siaubti ir plėšti svetimų valstiečių, bet kartais ir pačios vadovaudavo tiems užpuolimams. Dokumentuoti atvejai, kai tokias „pasiutbobes“ nukentėjusių valstiečių savininkai paduodavo į teismą, skųsdamiesi, kad jos pačios raitos dalyvavo antpuolyje.

– Našlaujanti bajorė turėdavo perimti velionio vyro įsipareigojimus?

– Į našlių reikalus teisiškai neretai kišdavosi net pats didysis kunigaikštis, nes be visų kitų įsipareigojimų, jos perimdavo ir vyro karo prievolę – privalėdavo rinkti iš savo dvarų vyrus į kariuomenę. Turime nuo 1528 metų išlikusius tris XVI amžiaus kariuomenės surašymus, kuriuose našlių didikių surinkti būriai surašyti atskirai. Visgi, karo reikaluose labiau pasitikėta vyrais, o ne moterimis, todėl valdovas ir buvo linkęs kištis į našlių reikalus, kad užtikrintų prievolės vykdymą.

Atitinkamai, našlės perimdavo ir vyrų titulus: jei velionis buvo vaivada – našlė (iki kitos santuokos) buvo tituluojama vaivadiene, o vaikai – vaivadaičiais, vaivadaitėmis ir t.t.

Našlystė buvo geriausia šeimyninė padėtis bajorei, užtikrinanti jai didžiausią įmanomą nepriklausomybę.

– Ar sutuoktiniai galėjo vienas kitą nušalinti nuo turto valdymo?

– Kaip jau minėta, našlės (iki vaikų pilnametystės arba kitos santuokos) valdė visą turtą, tačiau pasirodžius, kad tvarkosi ji blogai ir vyro turtą švaisto, giminaičiai galėdavo ją apskųsti ir nušalinti nuo valdymo, bet išmokant jai priklausančią dalį pinigais. Tokia galimybė nustatyta Pirmajame statute.

Tačiau bent jau viena garsios Iljiničių giminės byla rodo, kad ir žmona galėjo nušalinti vyrą nuo valdymo, jei šis stekeno dvarus ir švaistė turtą. Iljiničių giminės bylą svarstė pats valdovas ir patenkino žmonos reikalavimą nebeleisti švaistūnui vyrui išpardavinėti šeimos dvarų ir pavesti jų tvarkymą žmonai iki vaikų pilnametystės. Tokie atvejai buvo labai reti, bet rodo, kad moteris tokią teisę turėjo ir ji veikė.

– Ar žmona galėjo skųsti smurtaujantį arba kitaip ją skriaudžiantį vyrą ir atvirkščiai?

– Tokie atvejai reti. Bendra samprata buvo ta, kad vyras – šeimos galva ir pats turėjo susitvarkyti namuose. Be to, namų kivirčus į viešumą kelti nebuvo įprastas, gėdingas poelgis. Esu aptikusi tik vieną bylą, kurioje brolis skundė seserį dėl nuolatinių muštynių.

Moterys retkarčiais taip pat skųsdavo vyrų sauvaliavimą arba turtinių įsipareigojimų žmonos atžvilgiu, kuriuos bajoras prisiimdavo vedybų sutartimi, nevykdymą. Pasitaikydavo atvejų, kai jos pabėgdavo iš namų atgal pas savo giminę.

LDK įstatymai turtinių ginčų atvejais gynė moterį. Sutuoktinis privalėjo garantuoti žmonai tokios pat vertės turtą „dovį“, dvigubai tiek, kiek buvo vertas jos atsineštas kraitis. Dažniau pasitaikė bylos, kai moterys našlės skųsdavo teismui sūnus (ypatingai posūnius), neduodančius joms priklausančio turto. Net jei velionis sutuoktinis nebuvo raštiškai garantavęs žmonai turto, įstatymas vis viena reikalavo,kad paveldėtojai, ar velionio tėvai jai perleistų, bent jau nedidelį „vainikinį“ turtą. Bet kuriuo atveju, moteris negalėdavo likti be nieko, nes įstatymas aiškiai sakė, kad „bajorė negali bastytis“ be stogo virš galvos. Pirmiausiai jos turtinę padėtį garantavo tėvai, o vėliau – sutuoktinis.

– Moterys galėdavo reikalauti skyrybų?

– Taip. Skyrybos buvo bažnyčios arba cerkvės jurisdikcijoje, o pasaulietinis teismas reguliavo turtinę jų dalį. Tais atvejais, jei tarkime, žmona įrodo, kad vyras fiziškai neįgalus kurti visavertės šeimos, turtiniai santykiai paprastai būdavo sureguliuojami neutraliai: žmonai grįždavo kraitis, o vyrui likdavo jo skirtas „dovis“. Jei skyrybos vykdavo dėl vyro kaltės – žmona gaudavo visą jos vardu užrašytą turtą, o jei kalta būdavo žmona – turėdavo išeiti tuščiomis rankomis. Pastaruoju atveju, jai tekdavo grįžti pas tėvus ar giminaičius.

– Kalbėjome apie nusikaltimus ir bausmes tėvų – vaikų santykiuose, o kaip traktuoti nusikaltimai prieš moteris? Pavyzdžiui, lytinis smurtas?

– Šiuo atžvilgiu įstatymas taip pat buvo moters pusėje. Už bet kokį bajorės įžeidimą, ar kitokį nusižengimą prieš ją, kaltininkas turėjo mokėti dvigubai brangiau, nei už tokį patį nusižengimą prieš vyrą. Tokia praktika Vakarų Europoje gyvavo VII – XIII amžiuose, o vėliau išnyko. Visi Lietuvos statutai itin griežtai gynė moters saugumą. Diferenciacija buvo tik beveik beteisių valstiečių atžvilgiu – už nusikaltimus prieš valstietės bausta ne taip griežtai, valstietės savininkui galima buvo sumokėti mažesnę kompensaciją.

Reikia pažymėti, kad Antrajame statute į nusikaltimą imta žvelgti kaip į nusižengimą ne tik prieš asmenį, bet ir visuomenę, įvedamos kalėjimo bausmės, kurios už nusikaltimus prieš moteris taip pat buvo dvigubai ilgesnės.

Barbora Radvilaitės pavyzdys - išskirtinis.Didikų dukros labai retai tapdavo karalienėmis.

Kitas, visuose statutuose įtvirtintas, XVI amžiuje greičiausiai dar nuo baltų papročių laikų išlikęs principas – bausmės už moters išprievartavimą. Bausmės už daugelį kitų nusikaltimus buvo skirtingos įvairių luomų atstovams, o už išprievartavimą, pagal įstatymą, visi vyrai turėjo būti baudžiami vienodai, nepaisant kilmės ir statuso.

Unikalus, Lietuvos įstatymuose įtvirtintas principas – prievartautojo gyvybė pilnai atiduota į aukos rankas. Smurtą patyrusi moteris galėjo išgelbėti nusikaltėlį, sutikdama už jo tekėti. Kitaip bausmė buvo viena – mirtis. Kiek tai buvo įgyvendinama tikrovėje – kitas klausimas, tačiau įstatymas skelbė būtent taip.

Siekiant išvengti piktnaudžiavimo iš moterų pusės, buvo nustatyta ir tam tikra sistema, kuria remiantis moteris turėjo įrodyti nusikaltimo faktą. Pavyzdžiui, ji privalėjo garsiai šauktis pagalbos ir kreiptis į kitas moteris, kurios galėtų patvirtinti, jog prievartos žymių tikrai būta.

Teismuose tokių bylų praktiškai nebuvo, nors tai anaiptol nereiškia, kad moterys neprievartautas. Užtat gausūs panašaus pobūdžio skundai, taip ir nepasiekę nagrinėjimo teisme, leidžia manyti, kad dažniausiai dėl žalos atlyginimo būdavo susitariama privačiai. Juolab, kad ir auka „nesiveržė“ viešai skelbti apie prieš ją įvykdytą nusikaltimą.

– Kodėl merginos stodavo į vienuolynus?

– Paprastai šeimos nenorėdavo, kad dukros eitų į vienuolynus, nes tai prieštaravo vienam svarbiausių siekių – giminės pratęsimo. Tačiau pasitaikydavo, kad merginos tokiu būdu „išsiverždavo“ iš namų, ypatingai, kai nesutikdavo tekėti už tėvų parinkto jaunikio.

Tuo metu vienuolynai buvo tuo labai suinteresuoti, nes merginos „atsinešdavo“ į vienuolyną kraitį, o didikų atveju tai galėdavo būti labai didelės sumos.

Taip pat vienuolynas galėdavo tapti priimtina paskutiniąja išeitimi merginai, kuriai nepavyko ištekėti.

– Vakarų Europos istoriografijoje minima daugybė moterų, neturėjusių formalių galių, bet įvairiais būdais pelniusių valdovų palankumą ir dariusių jiems didelę įtaką. Žinome ir apie įžymias moteris politikoje, net valdoves. Ar žinome ką nors apie moteris LDK valdovų aplinkoje?

– Bėda ta, kad pas mus vėlai, palyginus su Vakarų Europa, atsirado naratyviniai rašytiniai šaltiniai, tačiau apie stiprias, įtakingas moteris LDK istorijoje taip pat žinome. Lietuvoje niekada nebuvo moters – valdovės, tik „valdovienės“. Šiuo atžvilgiu negalime lygintis su Anglija arba Prancūzija. Todėl LDK moterų padėtį paprastai lyginame su artimesniais kaimynais – Lenkija ir Maskva.

Pirmiausiai galime paminėti Boną Sforcą, kuri ištekėdama už Žygimanto Senojo, buvo gerokai jaunesnė už vyrą ir matyt pasižymėjo smarkiu pietietišku charakteriu. Ji labai daug prisidėjo prie dvaro įvaizdžio bei (nebūtinai teigiama prasme) formavo būsimojo valdovo – Žygimanto Augusto asmenybę.

Vytauto Didžiojo dukra Sofija, prievarta ištekinta už Maskvos kunigaikščio, paliko žymų pėdsaką tenykštėje istorijoje ir palaidota Kremliuje, šalia rusų valdovų.

Abi Vytauto žmonos – Ona ir Julijona – buvo gerai žinomos Ordino valstybėje, kryžiuočių magistras joms siuntė dovanas, o tai rodo požiūrį į jų, kaip valdovo žmonų statusą.

Dinastijai nepriklausiusi, iš didikų giminės kilusi ir viršūnę pasiekusi Barbora Radvilaitė – retas pavyzdys. Valdovai tuokdavosi su sau lygiais, o Barboros atveju nugalėjo meilė, kuri Žygimantui Augustui brangiai atsiėjo. Žinoma, Radvilos buvo labai suinteresuota pusė šioje istorijoje, nors vargu ar jie patys galėjo tikėtis, kad jų sesuo taps karaliene. Juk valdovas galėjo apsiriboti, švelniai tariant, ne tokiais įpareigojančiais santykiai su mylimąja.

Moterys visais laikais buvo dinastinės politikos įrankiais ir kai kurioms jų tikrai netenka pavydėti likimo. Pavyzdžiui Žygimanto Augusto seseriai Onai, anų laikų supratimu labai vėlyvame amžiuje ištekintai už Stepono Batoro, kuris turbūt nesidžiaugė, gavęs tokią „seną“ žmoną.

Stipri, įstatymo suteiktomis teisėmis besiginanti moteris anuomet buvo ženklu, kad visuomenė yra atsilikusi ir neišsivysčiusi.

– Visada buvome „tarp Rytų ir Vakarų“. Moters padėties atžvilgiu buvome Rytais ar Vakarais?

– Tikrai ne Rytais. Rusų šaltiniuose moterys dažnai vadintos „teremų kalinėmis“ ir nebūta jokios kalbos apie tai, kad jos dalyvautų vyrų sueigose ir kištųsi į jų reikalus.

Beje, iškiliausi to meto LDK intelektualai anaiptol nepritarė stiprioms LDK moterų laisvėms. Mykolas Lietuvis XVI amžiaus viduryje ir Andrius Volanas to paties šimtmečio pabaigoje tvirtino, kad moterų padėtis LDK per gera. 1550 metais parašytame veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ Mykolas Lietuvis protino Žygimantą Augustą imti pavyzdžiu totorius, kurių moterys esą žinojusios joms pritinkančią vietą ir elgesį, tuo metu, kai lietuviai vyrai „parsiduodavo moterims už kraičius“, o šios net pasienio pilis pačios valdė. „Tas, kuris duoda laisvę moteriai – pats jos netenka“, – rašė Mykolas Lietuvis.

LDK moterų, ypatingai našlių, padėtis buvo geresnė ir už lenkių, turėjusių siauresnes turtines teises, o kalbos apie viso vyro turto valdymą išvis nebuvo.

Turime suprasti, kad to meto visuomenės mąstysena buvo nepalanki moteriai. Stipri, įstatymo suteiktomis teisėmis besiginanti moteris anuomet buvo ženklu, kad visuomenė yra atsilikusi ir neišsivysčiusi. Įstatymu įtvirtintas reikalavimas dvigubai griežčiau bausti už moters įžeidimą tuo metu buvo veik neįtikėtinas dalykas. Vakarų Europos teisėje, kaip minėta, panašios moterų teisės buvo ankstyvų viduramžių „atgyvena“, o ką tik Europą pasivijusi renesancinė šiuo atžvilgiu rodė siaubingą atsilikimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"