Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATA
TRASAŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR IT
ISTORIJA

Nuo Kosciuškos iki Napoleono. Pirmieji bandymai atgauti savarankiškumą

2017 03 22 17:30
Jozefo Chełmonskio paveikslas "Malda prieš mūšį"

1794 metais Tado Kosciuškos ir Jokūbo Jasinskio vedami sukilėliai nesėkmingai pamėgino apginti Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę, bet savarankiškumo siekis nebuvo pamirštas ir vėlesniais metais. Mėginta ieškoti ir kompromisinių variantų, kaip antai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės autonomijos Rusijos sudėtyje. Netrukus laisvės viltis imta sieti su Napoleonu Bonapartu, deja prancūzų imperatoriumi lietuviams teko nusivilti – jo planuose nebuvo vietos Lietuvos valstybei.

Apie tai LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vedėja dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.

– 1794 metų sukilimas – paskutinis bandymas apginti ATR valstybingumą. Pirmieji sukilo lenkai, netrukus sukilimas įsiplieskė ir LDK.

– Sukilimas pirmiausiai parodė tam tikrą visuomenės brandą. Prie jo jungėsi net ir tie, kurie buvo kažkuo valstybėje nepatenkinti, net ir tie kurie anksčiau ieškojo kompromisų ir prisiekė Targovicos konfederacijai ir 1793 metais dalyvavo Gardino seime.

Nepamirškime, kad ATR nekapituliavo be kovos. 1792 metų birželį – rugpjūtį vyko karas, valstybė priešinosi. Būtent tuo metu iškilo talentingas karo vadas ir charizmatiškas lyderis Tadas Kosciuška.

Jokūbas Jasinskis

Sukilėlių vadovybė žengė sekantį žingsnį po Ketverių metų Seimo reformų ir Gegužės trečiosios Konstitucijos – Tadas Kosciuška paskelbė, kad kiekvienas prie sukilimo prisijungęs valstietis taptų laisvu žmogumi. Matome, kad visuomenė pribrendo prie baudžiavos panaikinimo idėjos realizavimo. Lietuvos Aukščiausiosios tautinės tarybos sudėtyje buvo visuomenei gerai žinomi, pažangūs žmonės – karininkas Romualdas Giedraitis, architektas Laurynas Gucevičius, kunigas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Pastarasis skelbė pamokslus lietuviškai ir ragino prie sukilimo dėtis valstiečius.

Vėlgi, net ir tie, kurie anksčiau buvo linkę bendradarbiauti su prorusiškomis jėgomis, stojo į sukilimo organizatorių gretas. Tarp jų ir sukilimo Lietuvoje vadas Jokūbas Jasinskis.

Taip pat galima paminėti Mykolą Kleopą Oginskį, kuris Gardino seime, galima sakyti, padarė karjerą – susitaikė su Rusija ir su jos parama gavo LDK didžiojo iždininko pareigas. Tačiau prasidėjus sukilimui, jis ne tik pats stojo į sukilėlių gretas, bet ir jų apginklavimui skyrė asmenines lėšas. Pats dalyvavo karo veiksmuose, surengė reidus Minsko ir Daugpilio kryptymis.

Buvo ir tų, kurie nenorėjo aktyviai dalyvauti sukilime, nors ir buvo nepatenkinti Rusija. Daugelis jų emigravo į Vakarus ir įvykius tėvynėje stebėjo iš Vienos, ar Paryžiaus.

– Sukilimo metu išleisti atsišaukimai lietuvių kalba – pirmieji tokio pobūdžio lietuviški dokumentai – skirti patraukti sukilėlių pusėn valstiečius?

– Šie atsišaukimai buvo skirti ne tik bajorams, bet visai visuomenei, į lietuviškai kalbančius valstiečius. Atsišaukimus pasirašė tokie visuomenės veikėjai, kaip Mykolas Pranciškus Karbavičius, stambūs žemvaldžiai Benediktas Karpis ir Ruso veikalų vertėjas į lenkų kalbą Mauricijus Pranciškus Karpis, Kurtuvėnų dvaro ponas Kajetonas Nagurskis ir jau minėtas Mykolas Kleopas Oginskis. Visi jie suprato, kuo rizikavo – žinojo pralaimėjimo atveju prarasią viską.

Įvairovė, kurią matome sukilimo organizatorių tarpe rodo, kad atstovaujama visa LDK, ne tik teritorijos, bet ir visuomenės prasme. Prie sukilimo jungėsi ir žemvaldžiai ir akademikai, ir dvasininkai, kurie savo ruožtu kreipėsi į valstietiją.

Net ir gavęs Tado Kosciuškos įsakymą dėl nušalinimo, Jokūbas Jasinskis niekur nepasitraukė ir nebėgo, o kariavo toliau

– Sukilimui įsibėgėjus išryškėjo tam tikri nesutarimai. Kodėl Tadas Kosciuška nusprendė paleisti Tautinę aukščiausiąją tarybą ir nušalinti nuo vadovavimo Jokūbą Jasinskį?

– Galima paminėti Tado Kosiuškos centralizacijos idėjas ir ideologinius skirtumus. Jokūbas Jasinksis dažnai laikomas vienu radikaliausių iš sukilimo vadovų – lietuvišku jakobinu. Jis buvo linkęs tvarkytis „griežta ranka“. Pačioje sukilimo pradžioje sukilėlių teismo sprendimu už tėvynės išdavystę viešai pakartas vienas iš konfederatų vadų – Simonas Martynas Kosakovskis. Įsiaudrinimas to meto LDK visuomenėje buvo toks intensyvus, kad nedaug trūko iki tikro jakobiniško teroro. Bene didžiausius nuopelnus už tai, kad taip neįvyko, galima priskirti Mykolui Kleopui Oginskiui. Vilniuje susirinkusi sukilėlių minia, kurioje buvo ir miestelėnai ir valstiečiai buvo pasirengusi susidoroti su visais bent kiek įtariamais sukilimo priešais. Suvaldyti minią padėjo Mykolo Kleopo Oginskio iškalba. Savo atsiminimuose jis vėliau rašė, kad baigus kalbą į viršų lėkė kepurės, o kai kurie klausytojai verkė.

Paminklas Tadui Kosciuškai Krokuvoje

Kita vertus, Tadas Kosciuška matė ATR tik kaip iš vieno centro valdomą valstybę. Lygiai taip pat, sukilėlių hierarchijoje jis save pozicionavo, kaip aukščiausią valdžią. Šios doktrinos neatitiko jokia atskiros LDK sukilėlių vadovybės forma. Galima spėti, kad tai taip pat buvo viena iš trinties tarp sukilimo vadų priežasčių, nes Jokūbas Jasinkis laikė LDK atskiru valstybiniu vienetu ir atitinkamai save laikė visų Lietuvos sukilėlių aukščiausiu vadu.

– Ar tokia Tado Kosciuškos pozicija kėlė LDK bajorijos nepasitenkinimą?

– Tai nebuvo lemiamas veiksnys. Pagrindinė užduotis tuo metu buvo atmušti priešą. Manau, kad trinties būta. Juk neigiama reakcija yra natūrali, kai žmogų nušalina nuo vadovavimo. Tačiau Lietuvos sukilėlių vado pakeitimas vargu ar turėjo lemiamos įtakos sukilimo eigai Lietuvoje. Pagrindinė sukilėlių pralaimėjimo priežastis ta, kad Rusijos ir Prūsijos armijos buvo daug galingesnės.

– Sovietmečio istoriografijoje labai mėgta akcentuoti, kad lietuvių ir lenkų sukilėliai konfliktavo tarpusavyje. Ar nesutarimai buvo ženklūs, jei apskritai tokių būta?

– Tam tikra trintis egzistavo ir tai – taip pat natūralu. Tarkime, tiek Jokūbas Jasinskis, tiek Tadas Kosciuška buvo kariuomenių vadais. Kuomet du vadai neranda kompromiso – iškyla nesutarimai, kol vienam iš jų tenka nusileisti. Tačiau net ir gavęs Tado Kosciuškos įsakymą dėl nušalinimo, Jokūbas Jasinskis niekur nepasitraukė ir nebėgo, o kariavo toliau.

– Taigi, kokie bebuvo nesutarimai, lietuvių sukilėliai nesiskirstė. Paskutinieji jų daliniai krito Varšuvos mūšyje.

– Taip, jie galiausiai buvo „sutraiškyti“ baisiose kautynėse Varšuvos priemiestyje Prahoje. Bendras visų sukilėlių tikslas buvo aukščiau asmeninių ir kitų ambicijų. Manau, kad to menamo susipriešinimo istorija sukurta mūsų pačių sąmonėje. Ilgą laiką mūsų istorija buvo konstruojama siekiant parodyti, kad Lietuva buvo visiškai kitokia, nei Lenkija. Nemanau, kad dabartinei Lietuvos (ir Lenkijos) visuomenei dar reiktų aiškinti apie tai, kad LDK buvo savarankiška valstybė iki 1975 metų.

Dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

– „Istorija nežino žodžių: kas, jei?“ Tačiau, hipotetiškai, ar sukilimo pergalės atveju Tado Kosciuškos centralizacijos idėjos būtų peraugusios į unitarinį, centralizuotą ATR valdymą?

– O ką reiškia „unitarinė valstybė“ kintančios to meto visuomenės kontekste? Tarkime, sukilėliai būtų laimėję, o valstiečiai tapę laisvi. Kas gi tie to meto Lietuvos valstiečiai? Lietuviai. Negi įvyktų jų sulenkinimas? Manau, kad ne. Juk ir XIX amžiaus lietuvių tautinis sąjūdis prasideda Užnemunėje, t.y. ten, kur anksčiausiai buvo panaikinta baudžiava. Ne taip paprasta pakeisti laisvą, savo galva gyvenantį lietuvių valstietį. Manau, kad viskas būtų susiklostę kaip tik kuo puikiausiai ir modernią Lietuvos valstybę būtume sukūrę gerokai anksčiau.

– Sukilimas pralaimėjo. Artimiausia proga išsivaduoti iš Rusijos valdžios – 1812 metų Napoleono žygis. Kodėl lenkai masiškai stoja į Didžiosios armijos gretas, o lietuviai reaguoja gana vangiai?

– 1795 metais Lietuva visiškai inkorporuota į Rusijos Imperijos sudėtį. Tuo pat metu Lenkija išlaikė tam tikrą savitą statusą, ten vyrauja kitos raidos galimybės ir tendencijos. Lietuviai nebuvo pasyvūs – su Napoleonu labai aktyviai mėgino tartis mūsų emigracija. Po sukilimo nesėkmės į Vakarus emigravę bajorijos atstovai mėgino įtikinti Napoleoną, kad būtina atkurti LDK. Tarp jų ir vėl galime paminėti Mykolą Kleopą Oginskį, kuris po emigravimo aštuonerius metus, kartu su lenkų atstovais, intensyviai ieškojo būdų atkurti ATR.

Deja, Napoleonas lietuviams atsakė, kad pavergta tauta turi pati pakilti prieš pavergėjus. Taigi, viena vertus, lietuvių bajorija nusivylė Napoleonu, o kita vertus, nepamirškime, kad LDK inkorporavimas į Rusiją vyko labai sparčiai. Tie, kas liko Lietuvoje, turėjo ieškoti būdų prisitaikyti prie rusiškos valdžios.

– Nuo sukilimo praėjo 15 metų. Negi per juos kardinaliai pasikeitė žmonių nuostatos?

– Kardinaliai nepasikeitė. Vieni tiesiog mėgino išgyventi naujoje tvarkoje ir ėjo į kompromisą su Rusija. Geras to pavyzdys – Pliaterių šeimos istorija. Kalbėdami apie šią giminę dažniausiai prisimename 1831 metų sukilimo didvyrę Emiliją Pliaterytę, tačiau iš tiesų ji buvo netipiškas atvejis giminėje. Kuršo bajorai Pliateriai buvo linkę eiti į kompromisą su imperine Rusijos valdžia. Pavyzdžiui Kazimiero Konstantino Pliaterio (1746 – 1807) korespondencija rodo, kad jis bendradarbiavo su rusų valdžia ir ieškojo būdų, kaip įtvirtinti savo pavyzdį. Taigi, buvo nemažai tokių, kurie stengėsi prisitaikyti ir išgyventi.

Tačiau buvo ir patriotiškumo neatsisakiusių bajorų. Galima paminėti grafą Karolį Zaluskį. Jis neemigravo, liko Lietuvoje ir savo pozicija demonstravo nostalgiją prarastai valstybei. Jis taip pat aktyviai dalyvavo 1831 metų sukilime.

Po sukilimo nesėkmės į Vakarus emigravę bajorijos atstovai mėgino įtikinti Napoleoną, kad būtina atkurti LDK

– Visgi Napoleono žygis į Rusiją atrodo, kaip vienintelis tuo metu kelias išsivaduoti iš Rusijos valdžios, bet Lietuvos bajorai ne itin aktyviai tuo naudojosi.

– Napoleono valdymo laikotarpiu Lietuvoje buvo gana gausi bajorų grupė, norėjusi atkurti LDK, kaip autonominį vienetą Rusijos imperijos sudėtyje. Šią idėją aktyviai propagavo ir iš emigracijos grįžęs Mykolas Kleopas Oginskis. Šios idėjos rėmėjai manė, kad pernelyg naivu svajoti apie ATR atkūrimą, todėl reikėjo stengtis iš to meto situacijos laimėti tiek, kiek įmanoma. Realistiškiausiu variantu jiems atrodė autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. 1809 – 1810 metais ši idėja aktyviai svarstyta ir Sankt Peterburge.

Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas

Be to, analogiškas pavyzdys jau egzistavo – Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, buvusi Rusijos Imperijos sudėtyje, bet turėjusi autonomines teises. Šiuo pavyzdžiu ir mėgino sekti Mykolas Kleopas Oginskis ir Ksaveras Druckis-Liubeckis, abu siekę įtvirtinti ir savitas ekonomines sąlygas LDK teritorijoje. Mykolas Kleopas Oginskis žengė toliau – jis parengė LDK Konstitucijos projektą, išlaikantį Lietuvos Statuto dvasią. Taip pat siekė LDK teritorijoje išlaisvinti valstiečius, t.y. siekė įgyvendinti tas pačias idėjas, kurios tvyrojo ore nuo ATR reformų pradžios.

Taip pat galime konstatuoti, kad bandydama įgyvendinti autonomijos idėją, LDK bajorija jau nebederino savo veiksmų su lenkais, kurie svajojo apie visos ATR atkūrimą. Matome, kad dėl to kilo priešprieša tarp Mykolo Kleopo Oginskio ir Adomo Jurgio Čartoriskio. Pastarasis neleido sau net pagalvoti, kad Lietuva galėjo būti be Lenkijos. Tuo tarpu Mykolas Kleopas Oginskis jau buvo nusivylęs Napoleonu ir manė, kad Lietuva turi savarankiškai bandyti įtvirtinti savo padėtį imperijoje.

Lietuvoje buvo gana gausi bajorų grupė, norėjusi atkurti LDK, kaip autonominį vienetą Rusijos imperijos sudėtyje

Tikėtina, kad viena iš priežasčių, kodėl nepavyko realizuoti šio projekto, buvo Napoleono karas su Maskva. Karo išvakarėse bajorija vis dar tikėjosi, kad jo pavyks išvengti, todėl itin aktyviai „stūmė“ autonomijos projektą. Neteisinga manyti, kad Lietuvoje nebuvo Napoleono laukiančių bajorų. Gana gausi bajorų grupė siejo savo lūkesčius su Prancūzijos imperatoriumi ir jungėsi prie jo.

Visgi buvo ir nemažai nusiteikusių skeptiškai, nes tenka pripažinti, kad Napoleono planuose atskirai Lietuvos valstybei vietos nebuvo.

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"