Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Nusikaltimas be vardo: Raphaelio Lemkino kova su demonais

 
Raphael Lemkin./ 

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, jog tikrasis totalitarizmo siaubas pasireiškia tuo, kad blogis tampa neįvardijamas.

Motinos pasakojimai, pogromai, siaubingos naujienos laikraščiuose, karas – visa tai suformavo Raphaelio nuostatą, kad „istorija yra kankinimų arena nekaltiesiems“.

Kadangi jo negalima įvardyti, vadinasi, apie jį negalima ir kalbėti – blogis tampa nerealus tarsi košmariškas sapnas, jis tęsiasi, prarasdamas kontūrus, „tarsi įkyrus tirštas rūkas, grėsmingas, nepažįstamas tamsus vanduo, iš kurio žmonės bando kapanotis, bet tuščiai“.

Šiandien genocido sąvoka plačiai vartojama, mažiau žinoma, kada ši sąvoka atsirado ir kokia jos atsiradimo istorija.

Genocido sąvokos autorius Lenkijos žydas Raphaelis Lemkinas gimė 1900 m. netoli Balstogės. Jo tėvas buvo ūkininkas, motina – išskirtinio išsilavinimo moteris, visus savo sūnus pati mokiusi namuose. Raphaelį nuo mažens žavėjo istoriniai pasakojimai – Kartaginos mūšis, mongolų invazija, hugenotų persekiojimai. Jo vaikystės metais netoli Balstogės vyko pogromas ir nors Lemkinų šeima nenukentėjo, Raphaelio vaizduotėje liko pasakojimai apie antisemitiškai nusiteikusios minios įniršį.

Vėliau Raphaeliui į rankas pateko Henryko Sienkiewicziaus romanas „Quo vadis“ – jam didžiulį įspūdį paliko scena, kur Neronas atiduoda krikščionis sušerti liūtams.

Pirmojo pasaulinio karo metais Lemkinai slapstėsi miške, jų namą sunaikino sprogimas, o Raphaelio brolis Samuelis mirė nuo plaučių uždegimo. Po karo Raphaelis studijavo Balstogėje, Heidelberge ir Lvove. Tuo laiku Lenkiją pasiekė žinios apie Osmanų imperijoje vykstantį konfliktą, kurio metu žuvo daugiau nei milijonas armėnų. Motinos pasakojimai, pogromai, siaubingos naujienos laikraščiuose, karas – visa tai suformavo Raphaelio nuostatą, kad „istorija yra kankinimų arena nekaltiesiems“. Jis matė nusikaltimą, neturintį vardo, matė „raudoną kraujo liniją, (kuri) veda nuo senovės Romos arenų prie Prancūzijos kartuvių ir galiausiai link pogromų Balstogėje“.

Tas siaubas, kurio kultūra nepajėgė įvardyti, Raphaeliui kėlė nerimą, o pastangos apibrėžti ir įvardyti tą siaubą tapo jo gyvenimo ir intelektualinės veiklos pagrindiniu siekiu.

Po studijų Raphaelis Lemkinas dirbo prokuroru Varšuvos apygardos teisme, padarė sėkmingą karjerą, buvo išrinktas Lenkijos Respublikos įstatymų kodifikavimo komiteto sekretoriumi. Jau būdamas žinomas, 1933 m. vykusioje tarptautinėje baudžiamosios teisės standartizavimo konferencijoje siūlė teisiškai apibrėžti ir patvirtinti du naujus tarptautinius karo nusikaltimus – „barbarybę“ ir „vandalizmą“, kurie reiškė tam tikrų žmonių grupių ir jų kultūrinio paveldo sunaikinimą. Tai buvo būtent tas laikotarpis, kai Hitleris atėjo į valdžią, tačiau Lemkino pasiūlymas buvo „atidėtas“.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lemkinas patraukė į Švediją, dėstė Stokholmo universitete, laisvu laiku analizavo nacių nutarimus ir direktyvas, bandydamas suvokti, kokie tikslai, nors konkrečiai ir neįvardyti, už to slypi. 1941 m. apsigyveno JAV, dėstė Duke’o, Virdžinijos ir kituose universitetuose. Per karą Lemkinas prarado 49 artimuosius, kurie žuvo Treblinkos dujų kamerose. Holokaustą išgyveno tik jo brolis Elijas su žmona ir vaikais – jie pateko į sovietų priverstinio darbo lagerį, o Raphaelio dėka 1948 m. atvyko gyventi į Monrealį.

„Mes matome vykstant nusikaltimą, kuris neturi vardo“, – šią frazę 1941 m. ištarė Winstonas Churchillis, siekdamas apibrėžti ir įvardyti tai, kas tuo metu vyko Europoje. 2014 m. Sethas Augensteinas straipsnyje „Užmirštas Rutgerso profesorius“ atkreipia dėmesį, kad Lemkinas suformulavo genocido sąvoką 1944 m. – būtent tada, kai Sąjungininkų pajėgos įžengė į mirties stovyklas Europoje ir atrado masinius nacių režimo aukų kapus.

Niurnbergo tribunolo metu „genocidas“ kaip teisinė kategorija dar neegzistavo. Lemkinas Niurnbergo tribunole dirbo JAV vyriausiojo prokuroro patarėju. Tai, kad nacių lyderiai sulaukė bausmės, jo netenkino – Lemkinas siekė iš esmės naujai teisiškai apibrėžti ir įvardyti nacių vykdytą blogį kaip išskirtinį, lig tol neįvardytą nusikaltimą ir pokario metais visą savo laiką skyrė Genocido konvencijai.

„Mes matome vykstant nusikaltimą, kuris neturi vardo“, – šią frazę 1941 m. ištarė Winstonas Churchillis, siekdamas apibrėžti ir įvardyti tai, kas tuo metu vyko Europoje.

Po Niurnbergo Lemkiną kamavo kaltė ir bejėgiškas įniršis dėl to, kad dar 1933 m. jam nepavyko įtikinti ir perspėti Lenkijos visuomenės, nepavyko išsaugoti savo artimųjų, o atvykus į Ameriką – nepavyko įtikinti prezidento Theodore’o Roosevelto, kad šis viešai pasmerktų nacių okupuotoje Europoje vykdomus nusikaltimus. Douglasas Irvinas-Ericksonas knygoje „Raphaelis Lemkinas ir genocido koncepcija“ (2016) mini, kad gavęs neutralų Roosevelto atsakymą Lemkinas stebėjo, kaip Vašingtone, Konstitucijos aveniu, valdžios vyrai važiuoja į savo namus priemiesčiuose, kur jų laukia stiklas viskio ir vakarienė, ir savo dienoraštyje užrašė – „jų automobiliai juda lėtai, tarsi per laidotuves“.

Kova su neįvardytu blogiu tapo Lemkinui visa naikinančia aistra. Kaip jis pats rašė (čia pateikiamas laisvas vertimas): „Aš skiriu visą savo laiką Genocido konvencijai. Man nelieka laiko apmokamiems darbams, susiduriu su nepritekliais… Skurdas ir gyvenimas pusbadžiu. Sveikata prastėja. Gyvenu pigiuose viešbučiuose ir prastai apstatytuose butuose. Mano rūbai sudėvėti. Tačiau pasiekiau, kad konvenciją ratifikuotų kuo daugiau valstybių… Sizifo darbas. Aš dirbu izoliacijoje, ir ši izoliacija yra mano apsauga.“

Lemkinas apleido pozicijas Yale’io ir Niujorko universitetuose, pamiršdavo sumokėti nuomą, ne kartą buvo iškeldintas, liovėsi rūpintis savimi. Draugai nuo jo nusigręžė, nes paprasčiausias pokalbis greit pakrypdavo įprasta tema – apie blogį, kankinimus ir žiaurumą. Pasakojama, kad Lemkinas kartą susipažino su šokėja iš Čilės – jie romantiškai šoko ištuštėjusioje salėje, o paskui jis visą naktį pasakojo jai apie ispanų Pietų Amerikoje vykdytus žiaurumus. Lemkinas kasdien vaikščiojo Jungtinių Tautų pastato koridoriais, kalbindamas žurnalistus ir delegatus, lūkuriuodavo prie ambasadorių kabinetų, visiems gerokai įkyrėjo, o žmonės, jį išvydę, atsidusdavo: „Lemkinai, ir vėl tu?..“ Apie tą blogį, kuris nedavė ramybės Lemkinui, pasaulis nenorėjo nei girdėti, nei tuo labiau į visa tai gilintis.

„Aš skiriu visą savo laiką Genocido konvencijai. Man nelieka laiko apmokamiems darbams, susiduriu su nepritekliais… Skurdas ir gyvenimas pusbadžiu. Sveikata prastėja. Gyvenu pigiuose viešbučiuose ir prastai apstatytuose butuose. Mano rūbai sudėvėti. Tačiau pasiekiau, kad konvenciją ratifikuotų kuo daugiau valstybių… Sizifo darbas. Aš dirbu izoliacijoje, ir ši izoliacija yra mano apsauga.“

1948 m. gruodžio 9 d. Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, patvirtinančią Genocido konvenciją. A. M. Rosenthalis 1988 m. „New York Times“ publikuotame straipsnyje „On my mind“ pasakoja, kad tą dieną žurnalistai ieškojo Lemkino, norėdami pasveikinti su ilgai laukta triumfo akimirka, tačiau tik po kelių valandų pavyko jį rasti pačiame nuošaliausiame kabinete – jis sėdėjo raudodamas taip, lyg jam iš sielvarto plyštų širdis, ir paprašė, kad žurnalistai jį paliktų vieną.

Genocido konvencija įsigaliojo 1951 m. Už savo veiklą Lemkinas dukart buvo nominuotas Nobelio premijai, tačiau jos taip ir negavo. Nuosprendis už jo įvardytą nusikaltimą pirmąkart skirtas 1998 m. rugsėjo 2 d., kai dėl genocido ir nusikaltimų žmonijai buvo nuteistas Ruandos Tabos miesto meras Jeanas-Paulis Akayesu.

Lemkinas nesulaukė tos dienos – 1959 m. rugpjūčio 28 d. Manhatane, 42-ajame aveniu, jį ištiko širdies smūgis. Jis mirė būdamas vienišas ir neturtingas, materialus jo palikimas buvo nuomojamas kambarys, keletas drabužių ir nesutvarkyti rankraščiai bei dokumentai. Lemkinas buvo palaidotas Maunt Hebrono kapinėse Niujorke.

Per laidotuves prie jo kapo stovėjo 7 žmonės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"