Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
ISTORIJA

Po dviejų išdavysčių: Valentinas ir karalius

 
Istorinėse nuotraukose Valentinas ir karalius stovi greta ir kalbasi. Karaliaus veidas santūrus, Valentinas, kadaise supjaustytais riešais trijų policininkų jėga nutemptas į garlaivį „Beloostrov“, šypsosi, po pusės šimtmečio vėl sugrįžęs į Švediją ir sulaukęs pavėluoto atsiprašymo. lettia.lv nuotrauka

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Nors daugelis karo, tremties, konclagerių ir gulago naratyvų dažnai akcentuoja biologinio išlikimo detales, tyrėjų teigimu, trauminis patyrimas visų pirma yra radikalaus bejėgiškumo ir apleistumo pojūtis, kai žmogus pats neturi galios savo likimui ir nesulaukia pageidaujamos pagalbos iš aplinkos. Kaip potrauminiu laikotarpiu yra atkuriama asmeninė autonomija ir pasitikėjimo ryšiai? Tyrėjų teigimu, esminė sąlyga tam yra pripažinimas, t. y. nukentėjusio asmens istorijos, jo traumų ir emocijų validacija bei patenkintas asmens siekis būti išgirstam ir suprastam. Šiuo aspektu iškalbinga, nors mažai žinoma Valentino Silamikelio ir kitų Baltijos šalių legionierių istorija.

1994 m. birželio 20 d. Valentinas kartu su kitais legionieriais (35 latviais, 4 estais ir lietuviu) Švedijos karaliaus kvietimu apsilankė Stokholme, kur išgirdo viešą oficialų atsiprašymą.

Valentinas Silamikelis gimė 1924 m. Būdamas 16 metų, matė sovietinę okupaciją bei birželio 13 ir liepos 2 d. deportacijas, kurių metu buvo ištremta 16 000 ir 62 000 žmonių. Netrukus, 1941 m., prasidėjo karas, Latviją okupavo nacistinė Vokietija. Maždaug tuo metu šešiolikmetis Valentinas pradėjo rašyti dienoraštį. Vienas pirmųjų įrašų – apie karo metų nežinomybės ir bejėgiškumo būseną.

1942 02 01. Šiandien mūsų religijos mokytojas pasakė mums – tas, kuris turi valią ir tikėjimą, visada pasiekia savo tikslus, tačiau šiandien tai negalioja – šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame įvykiai blaško žmones tarytum dulkes, o valia ir tikėjimas neturi prasmės. Ar tikrai taip ir yra?

1943 m. Vokietija ėmė formuoti Waffen-SS – karines pajėgas, sudarytas iš nacių okupuotų šalių gyventojų, ir skirtas kovai su Raudonąja armija. Šiuo pagrindu buvo suformuoti Estijos ir Latvijos legionai ir savisaugos batalionai Lietuvoje. Šiandien Waffen-SS veikla vertinama prieštaringai – 1946 m. Niurnbergo tribunolas paskelbė Waffen-SS kriminaline organizacija, tačiau pritaikė išimties taisyklę ne savo noru patekusiems šauktiniams (tarnyba šaukiamojo amžiaus vyrams buvo privaloma, nepaklususiems grėsė priverstinis darbas Vokietijos lageriuose), vėliau išimtis buvo pritaikyta Latvijos ir Estijos legionams. Valentinas Silamikelis, išvengęs pirmojo šaukimo, 1944 m. vasarą atsidūrė Waffen-SS dalinyje.

Karui baigiantis, 1945 m. gegužės 8 d., Silamikelis su kitais legionieriais laivu, apšaudomi iš sovietinių katerių, pasitraukė į Švediją. Kelionės metu žuvo 70 žmonių, likusieji – 150 ar 170 – atvyko į Gotlando salą ir pasiprašė politinio prieglobsčio. 1945 m. birželio 2 d., Sovietų Sąjungai pareikalavus, Švedijos parlamento daugumai pritariant, buvo priimtas nutarimas dėl ekstradicijos. Nutarimas kone pusmetį buvo laikomas slaptu, o legionieriai gyveno internuotųjų asmenų stovykloje, būdami nežinioje. Kai 1945 m. lapkričio 19 d. nutarimas buvo paviešintas, legionieriai, protestuodami prieš tokį sprendimą, paskelbė bado streiką. Toliau – įrašai iš Valentino dienoraščio.

1945 11 21. Prakeikimas – mes būsime sugrąžinti. [...] nusprendėme, kad jei daugiau nei 6 švedai ateis į stovyklą ir norės mus išvesdinti, mes 1) nusirengsime nuogai ir prisirišime prie spygliuotos vielos, 2) sudeginsime savo drabužius, 3) nusižudysime. Ir mes nedrebame, galvodami apie tai.

1945 11 25. Šiandien parašiau peticiją Švedijos karaliui. Nelabai gerai moku švediškai, todėl rašiau vokiškai. Man tai priminė tas dienas, kai 1929 m. karalius Gustavas lankėsi Rygoje, o aš, būdamas penkiametis, kartu su kitais vaikais sveikinau jį, mojuodamas Švedijos vėliavėle. [...] Žmonės Stokholme kalba apie mus. Studentai protestuoja [...], o karalius gauna tūkstančius laiškų ir telegramų. [...] Švedijos bažnyčiose meldžiamasi už mus, [...] prie stovyklos būriuojasi žmonės su gėlėmis, vėliavėlėmis ir plakatais.

1945 11 26. Kapralas Gustavas Vilkė bandė nusižudyti kišeniniu peiliuku, tačiau nepataikė į širdį ir išliko gyvas. Leitenantas Arturas Plumė peiliu persirėžė pilvą ir yra be sąmonės. Abu išvežti į ligoninę. Padėk Dieve jiems išgyti. [...] Aš jaučiuosi nusilpęs. Keliuosi lėtai, nes man sukasi galva, [...] tačiau nebejaučiu tokio aštraus alkio kaip anksčiau.

1945 11 28. Praėjusią naktį nusižudė leitenantas Oskaras Lapa. Jis susipjaustė venas ir smeigė peiliu sau į širdį. [...] Vyriausybė nusprendė, kad mes esame pernelyg nusilpę dėl bado ir būsime hospitalizuoti. [...] Mus veža į ligoninę. [...] Švedė slaugė, jauna ir graži, nuavė man batus, o plaudama man kojas verkė. Jos vardas Aina Eriksen. Lig šiol jaučiu jos rankų prisilietimus.

1945 12 08. Ligoninėje Kalmare slaugė Margit Karlsen organizavo šešių legionierių pabėgimą į Daniją. Vidurnaktį sargyba „dingo“, tačiau vyrai atsisakė išeiti – jų buvo 15, o pabėgti galėjo tik 6. Individualus pasitraukimas iš kovos laikomas dezertyravimu, todėl jie pasakė: „Arba nė vienas, arba visi.“

Valentinas Silamikelis

1945 m. gruodžio 11 d., sulaukę specialios komisijos, turinčios ištirti ir įvertinti jų atvejį, legionieriai nutraukė dvi savaites trukusį bado streiką. Valentinas mini, kad gruodžio 21 d., neatlaikęs įtampos, leitenantas Edvinas Alksnis pieštuku dūrė sau į akį, pasiekė smegenis ir „guli mirties patale“. 1946 m. sausio 10 d. legionieriai buvo perkelti į kitą ligoninę, iš jų paimti asmeniniai daiktai, tokie kaip diržai ir degtukai, kitą dieną legionierius pasiekė gandai apie brutalią vokiečių ekstradiciją, o sausio 14 d. neliko abejonių, jog, nepaisant protestų, jie patys taip pat bus išsiųsti į Sovietų Sąjungą.

1946 01 25. Anksti rytą atsidarė durys ir, kaip mirties pranašai, įėjo policininkai juodomis uniformomis. [...] Trys iš jų, prie kiekvienos lovos, apieškojo mus ir nurodė mums apsirengti [...]. Jie čiupo mus už rankų ir kojų ir ėmė nešti. Tai mus įsiutino, mes reikalavome, kad leistų eiti patiems, nors vargiai turėjome tam jėgų. [...] Mano gyvenimas tuo metu man atrodė tarsi filmas [...]. Neįmanoma to aprašyti. Tik tie, kurie yra buvę arti mirties, gali tai suprasti.

Internuotieji autobusu buvo nuvežti į Treleborgo uostą. Leitenantas Peteris Vabulis į autobusą slapta įsinešė peilį ir, nors buvo prižiūrimas greta sėdinčio policininko, persipjovė gerklę, vėliau, gabenamas į Treleborgo ligoninę, mirė. Silamikelis kelionės metu išdaužė autobuso langą ir šukėmis susipjaustė riešus. Jo žaizdos buvo aptvarstytos artimiausiame pagalbos centre, o pats Valentinas neštuvais išgabentas į laivą. 1946 m. sausio 25 d. 4 val. 15 min. „Beloostrov“ išvyko iš Treleborgo.

Šiuo laivu į Sovietų Sąjungą buvo sugrąžinti 132 latviai, 9 lietuviai ir 7 estai. Tolesni jų likimai nėra gerai žinomi. Valentino teigimu, septyniems legionieriams buvo suteikta laisvė mainais į melą – jie privalėjo viešai liudyti apie Švedijoje patirtus sunkumus, apie bado streiką, organizuotą tariamai tam, kad jiems būtų leista sugrįžti, ir apie sovietinio socializmo privalumus. Apie 50 latvių buvo areštuoti ir nuteisti 10–15 metų gulago, kai kurie po Stalino mirties grįžo į Latviją, kiti tremtyje praleido iki 17 metų. Leitenantai Oskaras Rekis ir Peteris Ziemelis bei kapralas Ernestas Baluodis buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, leitenantas pulkininkas Karlis Gailytis ir kapitonas Ernstas Keselis buvo nuteisti mirties bausme, vėliau ji pakeista 17 metų sunkiųjų darbų kalėjimo; Oskaras Duoma 1947 m. lapkričio 29 d. nusižudė, iššokdamas iš važiuojančios mašinos; Laimduotas Uozuolinis nusišovė 1950 m. liepos 4 d. po tardymo NKVD; Oskaras Daugulis grįžo į Latviją, praleidęs 5 metus gulage, o 1993 m. žuvo keista mirtimi – buvo rastas netoli savo namų suskaldyta galva; Valentinas 1950 m., praėjus mėnesiui po vestuvių, buvo nuteistas 25 metams lagerio, praleidęs keletą metų Vorkutoje, po Stalino mirties, 1955 m., grįžo į Latviją.

Oficialioje kalboje Valentinas Silamikelis pabrėžė, kad nekaltina Švedijos ir kad lig šiol prisimena ekstradicijos laikotarpiu vykusius Švedijos žmonių protestus, paramą ir palaikymą.

1992 m., atkūrus Latvijos nepriklausomybę, Švedijos karališkoji šeima lankėsi Rygoje. Pasakojama, esą vieno renginio metu, kai buvo leista pasisakyti auditorijai, kažkoks žmogus panoro užduoti klausimą – jis priėjo prie karaliaus, atsitraukė rankoves ir parodė pjūvių randais paženklintas rankas. Tas žmogus buvo Valentinas Silamikelis.

1994 m. birželio 20 d. Valentinas kartu su kitais legionieriais (35 latviais, 4 estais ir lietuviu) Švedijos karaliaus kvietimu apsilankė Stokholme, kur išgirdo viešą oficialų atsiprašymą. Susitikime dalyvavo ekstradicijos metu nusižudžiusio leitenanto Peterio Vabulio sūnus ir dukra. Valentino teigimu, dauguma legionierių – darbininkai, fronto eiliniai, lagerių kaliniai – gyvenime nebuvo matę tokios prabangos kaip 5 žvaigždučių viešbutis, kiti pirmąkart skrido lėktuvu. Oficialioje kalboje Valentinas Silamikelis pabrėžė, kad nekaltina Švedijos ir kad lig šiol prisimena ekstradicijos laikotarpiu vykusius Švedijos žmonių protestus, paramą ir palaikymą.

Istorinėse nuotraukose Valentinas ir karalius stovi greta ir kalbasi. Karaliaus veidas santūrus, Valentinas, kadaise supjaustytais riešais trijų policininkų jėga nutemptas į garlaivį „Beloostrov“, šypsosi, po pusės šimtmečio vėl sugrįžęs į Švediją ir sulaukęs pavėluoto atsiprašymo.

Valentino Silamikelio atsiminimų knyga „Su Baltijos vėliava: per tris okupacijas“ buvo parašyta 1998 m., išleista latvių ir švedų kalbomis, 2005 m. išversta į anglų kalbą. Valentinas Silamikelis mirė 2005 m.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"