Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Radvilų giminė: kai mirdavo kas antras kūdikis

 
2017 11 07 15:00
"Kaip į karą išvykdami vyrai rašydavo testamentus, taip juos surašydavo ir pastojusios moterys, nes gimdymas dažnai baigdavosi mirtimi", - sakė istorikė dr. Raimonda Ragauskienė.
"Kaip į karą išvykdami vyrai rašydavo testamentus, taip juos surašydavo ir pastojusios moterys, nes gimdymas dažnai baigdavosi mirtimi", - sakė istorikė dr. Raimonda Ragauskienė. Alinos Ožič nuotraukos

„Pagrindinė priežastis, kodėl 200 metų gyvavusi Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų giminė išnyko, buvo epidemiologinio perėjimo laikotarpis, kuriame jie gyveno, – teigė monografiją apie šios giminės sveikatą ką tik išleidusi istorikė prof. dr. Raimonda Ragauskienė. – Dažniausiai žmonės mirdavo nuo infekcinių ligų. Būtent jos ir pakirto tris ketvirtadalius Radvilų.“

Naujausia knyga „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pab. – XVII a.)“ R. Ragauskienė norėjo atkreipti dėmesį į šią tematiką, kurios, kaip ji teigia, moksliniuose tyrimuose ignoruoti negalima. „Norint suprasti istoriją, neužtenka vien politinės istorijos, kasdienybės aspektų, reikia matyti visumą, – sakė ji. – Biologinis istorijos matas, fizinė ir psichinė sveikata, gyvenimo trukmė, mirties priežastys, šeimos struktūra ir jos modelis yra svarbi integralios istorijos dalis, praplečianti žinojimą apie praeities visuomenę.“ Ši R. Ragauskienės monografija yra apskritai pirmas Lietuvoje leidinys, apžvelgiantis didikų biologinę istoriją.

Radvilos (šalia Lietuvos metrikos, bajorijos archyvų) – pirmasis ir pagrindinis R. Ragauskienės mokslinių tyrimų objektas. Pirmoji jos knyga apie Barborą Radvilaitę jau 1999 metais išsklaidė mitą, jog Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė galėjo būti nunuodyta.

Prof. Raimonda Ragauskienė: „Apie 50 proc. Radvilų šeimose gimusių kūdikių mirdavo nesulaukę pilnametystės.“

Laiškuose aptarinėjo sveikatą

„Ieškodami žinių apie XV – XVII amžiaus žmonių sveikatą, tokios informacijos galime rasti tik apie didikus. Išlikę gausūs šaltiniai yra būtent šio visuomenės sluoksnio palikti. Ir ypač Radvilų, – pasakojo profesorė. – Apskritai, nagrinėdami bet kurią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikų temą, neišvengiamai atsiremsime į iš dalies išlikusį Radvilų archyvą.“ Istorikės teigimu, jame sukaupta milžiniška medžiaga, leidžianti plėtoti daugelį įvairių temų.

Biologinę giminės istoriją apžvelgianti monografija - pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.
Biologinę giminės istoriją apžvelgianti monografija - pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.

„Tyrimų objektu pasirinkau 52 Biržų ir Dubingių Radvilų giminės asmenis. Juos tyriau trimis aspektais – istoriniu, demografiniu ir medicininiu“, – teigė monografijos autorė. Šis tyrimas atskleidžia ir to meto medicinos lygį, kuris, pasak istorikės, buvo labai žemas. „Todėl Radvilos, puikiai supratę, kad sveikata yra brangiausias turtas, daug investavo į sveikatos priežiūrą. Kai kurie istorikai, plačiau nenagrinėję sveikatos temos, skaitydami Radvilų laiškus linkę juos apibūdinti kaip hipochondrikus, pernelyg hiperbolizavusius savo negalavimus. Tačiau kai patyrinėji atidžiau, kai matai, kad mirtis buvo kiekviename žingsnyje, toks jų rūpinimasis sveikata visai suprantamas, – aiškino R. Ragauskienė. – Be to, tuo metu neturėta veiksmingų antibakterinių priemonių, todėl net menkiausias peršalimas galėjo grėsti mirtimi. Ir taip nutiko ne kartą. Todėl Radvilos į sveikatą žiūrėjo labai rimtai.“

Išnagrinėti Radvilų biologinę istoriją R. Ragauskienei prireikė septynerių metų. „Šaltiniai labai įvairūs, bet iš jų labai sunku po kruopelytę išrankioti žinias apie sveikatą, – pasakojo ji. – Mes neturime specifinių medicinos istorijai skirtų šaltinių, kokius turi Vakarų Europa. Pavyzdžiui, mes neturime pribuvėjų dienoraščių, gydytojų užrašų. Daugiausia žinių apie XV amžiaus pabaigos – XVII amžiaus Radvilų sveikatą radau laiškuose. Laiškų yra tūkstančiai. Tarkime, vien Boguslavo Radvilos suregistravau daugiau kaip tūkstantį laiškų. Perskaičiusi daugybę laiškų, žinučių apie sveikatą kartais randi vienetus. Ištisinių laiškų, skirtų vien tik sveikatai, nėra.“

Informatyvūs Radvilų laiškai savo gydytojams, jie pasipasakodavo, kuo skundžiasi. Gydytojai atsakydavo jiems, kaip elgtis esant tam tikriems simptomams. Pavyko rasti ir tokių laiškų, kuriuose nurodomas vienas kitas receptas.

Testamentai rašyti ir prieš gimdant

Istorikei pavyko išsiaiškinti vidutinį Radvilų amžių. „Jį galima skaičiuoti dvejopai. Arba nuo gimimo (bet tai problemiška, nes ne visų tikslūs gimimo duomenys yra žinomi), arba nuo brandos (18 – 21 metų). Skaičiuojant nuo brandos, Radvilų gyvenimo trukmės vidurkis – 43 metai. Tai atitinka ir to meto Europos duomenis, – teigė R. Ragauskienė. – O jei skaičiuosime nuo gimimo, tai tas vidurkis katastrofiškai žemas – 26 metai. Pagrindinė priežastis, kodėl 200 metų gyvavusi Radvilų giminė išnyko, buvo epidemiologinio perėjimo laikotarpis, kuriame jie gyveno. Tada buvo labai aukšti gimstamumo ir mirtingumo rodikliai. Radvilų ši problema neaplenkė. Apie 50 proc. jų šeimose gimusių kūdikių mirdavo nesulaukę pilnametystės.“

Kita priežastis, kuri mažino vidutinį gyvenimo trukmės vidurkį buvo labai dažnos jaunų Radvilų moterų mirtys. Kaip pasakojo istorikė, jei moteris įkopdavo į trečią dešimtmetį ir pastodavo, labai dažnai tai baigdavosi mirtimi. „Kaip į karą išvykdami vyrai rašydavo testamentus, taip juos surašydavo ir pastojusios moterys. Daugelis jaunų Radvilų moterų mirė nesulaukusios nė 30 metų“, – teigė R. Ragauskienė.

Gydytojų konsiliumas. XVI amžiaus graviūra.Knygoje naudotos iliustracijos
Gydytojų konsiliumas. XVI amžiaus graviūra.Knygoje naudotos iliustracijos

Giminaičių likimai

Istorikė neaptiko, kad giminėje būtų kokių nors sunkių paveldimų ligų. Apskritai, pasak jos, tai buvo ganėtinai gyvybinga ir sveika šaka, skirtingai nei jų giminaičiai katalikai iš Olykos ir Nesvyžiaus šakų. „Beje, pastaroji Radvilų šaka, nors ir ne tokia sveika, bet gyvuoja iki šiol. Pradedant nuo Radvilos Juodojo šeimos, iš devynių jo vaikų tik vienas mirė kūdikystėje. Tiesa, vėliau demografinius rodiklius sumažino Radvilos Juodojo sūnaus – Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio – lytinė liga, dėl kurios daugelis jo sūnų negalėjo turėti palikuonių, – pasakojo monografijos autorė. – Daug vaikų turėjusi ši giminės šaka sugebėjo išgyventi iki šių dienų.“

Biržų ir Dubingių šakos likimas, pasak istorikės, klostėsi ne taip sėkmingai: daug jaunų moterų ir kūdikių mirė. „Paskutinė šios šakos palikuonė – Liudvika Karolina Radvilaitė. Ji mirė tradiciškai – po ketvirto gimdymo. Prasidėjusios karštligės, kraujavimo, sepsio nesugebėta išgydyti. Nuo to mirė ir jos mama, ir močiutė. Tokios nelaimės moteris dažnai ištikdavo jei ne po pirmojo, tai po kitų gimdymų, – sakė R. Ragauskienė. – Iš Liudvikos Karolinos vaikų gyva liko tik trečioji dukra – Elžbieta Augustė. Nutekėjusi į Vokietiją ji pratęsė giminę, bet, kaip žinome, jos palikuonys jau nelaikomi Radvilomis. Beje, tarp jos palikuonių buvo Bavarijos karalius ir aukšti Vokietijos didikai.“

Receptai Barborai Radvilaitei

Daug informacijos istorikei suteikdavo ir sąskaitų knygos, kur matyti, kiek daug lėšų kunigaikščiai išleisdavo vaistams ir gydytojams. „Skaitydama Barboros Radvilaitės vaistininko Florijano Carborto gamintų vaistų receptus aptikau, kad, pavyzdžiui, iš 19 sudėtinių dalių sudarytas antiseptinis tepalas kainavo 6 auksinus. Tai tikrai prabangos prekė, nes paties vaistininko metinis atlyginimas siekdavo 50 auksinų. Šiuo tepalu karalienė gydėsi atsivėrusius pūlinius, – pasakojo R. Ragauskienė. – Radau ir kvepalų receptą (atsivėrusių pūlinių kvapui pašalinti).“

Gydymo priemonių gamyba. XVI amžiaus raižinys.
Gydymo priemonių gamyba. XVI amžiaus raižinys.

Mitą apie tai, kad Barbora Radvilaitė galėjo būti nunuodyta, jau seniau paneigusi R. Ragauskienė sakė, kad tai galutinai patvirtino 2001 metais lietuvių antropologų atliktas jos palaikų tyrimas. Tada buvo atmesta versija ir apie sklandžiusį mitą, neva ji sirgusi sifiliu. „O dabar, surinkus gausius istorinius duomenis ir pasikonsultavus su medikais, galima drąsiai teigti, kad jos ligos priežastis – gimdos kaklelio vėžys. Beje, šis onkologinis atvejis Radvilų giminėje – vienetinis. Daugiau tokių neteko aptikti“, – tvirtino istorikė.

Kaip ji išsiaiškino, Biržų – Dubingių Radvilų giminėje nepasitaikė psichikos ligų, tik viena kita emociškai ne visai subalansuota asmenybė. „Pavyzdžiui, Jonušas Radvila II buvo neurastenikas, o viena iš Radvilienių, nesusiklosčius santykiams šeimoje, įniko į alkoholį. Ją galima laikyti viena pirmųjų moterų alkoholikių Lietuvos istorijoje“, – teigė R. Ragauskienė.

Trūko profesionalių gydytojų

Radvilų receptuose dominuoja natūralūs vaistažoliniai preparatai. „Medikamentai tais laikais buvo labai brangūs. Daugelis komponentų atvežti iš tolimų šalių. Radvilos – nekarūnuoti LDK valdovai – naudojosi pačios aukščiausios kvalifikacijos, labiausiai pasižymėjusių to meto medikų iš visos Europos paslaugomis. Jie galėjo pasisamdyti bet ką. Radvilas gydydavo samdomi medikai iš užsienio – vokiečiai, italai, prancūzai“, – aiškino pašnekovė. Tačiau, pasak jos, XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pirmoje pusėje profesionalių, universitetus baigusių gydytojų labai trūko. Tais laikais net Radvilos Lietuvoje neturėjo asmeninių gydytojų. Tokie atsirado nuo XVI amžiaus vidurio.

Apie gydomuosius augalus rašoma 1568 metais Krokuvoje išleistoje knygelėje.
Apie gydomuosius augalus rašoma 1568 metais Krokuvoje išleistoje knygelėje.

Be to, buvo įprasta konsultacijoms kviestis kelis gydytojus. Vienu nepasitikėdavo. „Kai liga būdavo rimta ar jau grėsdavo mirtis, ši protestantiška Radvilų šaka peržengdavo religinį barjerą ir kviesdavosi gerus katalikų gydytojus. Nors šiaip buvo įprasta labiau pasitikėti savais, protestantais gydytojais“, – sakė R. Ragauskienė. Protestantai anksčiau pradėjo revizuoti gyvavusią galeninę mediciną, pradėjo kelti naujesnes idėjas, atkreipti dėmesį į anatominių žinių svarbą.

„Viduramžiais, uždraudus skrodimus, žmogaus supratimas apie organus buvo labai prastas. Net Leonardo da Vinci, piešdamas žmogaus organus, ne visus juos nupiešdavo arba netaisyklingai išdėstydavo, – pasakojo istorikė. – Protestantai, kaip religinis judėjimas, peraugęs į platesnį judėjimą, kvietė revizuoti senuosius antikinius medicininius tekstus, versti juos iš pirminių šaltinių, taip pat atkreipė dėmesį į gydymo praktiką, į anatomines žinias.“

. . .

Barborai Radvilaitei vaistininko Florijano Carborto pagaminti kvepalai:

Pulvis Cariophilorum (pulvis Caryophyllorum) – sutrinti gvazdikėliai.

Pulvis macis (Macys) – sutrintas muskatas.

Pulvis ligni aloes – sutrintas alavijas.

Pulvis cardamomi – sutrintas kardamonas.

Galliae muscatae Mesue – (mišinys, susidedantis iš alavijo, muskuso, ambros, susidarančios kašalotų virškinamajame trakte, kulkšnės genties augalų dervos ir rožinio vandens).

Styracis citr. aa dr. I – stirakinė derva.

Musci – muskusas.

Ambrae aa gr V – ambra.

Aq. rosarum unc. VI – rožių vanduo.

Aq. lavandulae unc. III – levandų vanduo

. . .

6 auksinus kainavęs Barborai Radvilaitei vaistininko F. Carborto išrašytas receptas gydomajam tepalui:

Miros derva iš miramedžio ir kitų sakus išskiriančių medžių.

Alijošiaus sultys.

Kvepiantis briedgaurės aliejus.

Vadinamasis drakono kraujas – sakai iš palmių nendrių.

Kvepiantys palmių sakai.

Tiršta derva iš Persijoje augančių medžių, vartojama žaizdoms gydyti.

Šafranas, naudojamas dažymui ir kaip gydomasis augalas.

Stirako derva, išgaunama iš labai vertinamo medžio, kvepia dėl joje esančio vanilino, cinamono ir benzoinės rūgščių.

Iš bosfelijų gauta derva derva, vartojama imunitetui stiprinti, turi antibiotinių, priešgrybelinių, antiseptinių, priešuždegiminių savybių.

Aromatinė derva, išgaunama iš mastikinio medžio.

Mumijus– labai vertinta smala, naudota ir balzamavimui.

Saldžioji mira. Tai populiarus kvapas smilkalų gamyboje, kvepaluose. Turi priešgrybelinių, antiseptinių, antispazminių savybių. Stimuliuoja imuninę, kraujotakos sistemas, naudinga gimdos auglių profilaktikai.

Armėniškasis molis – tepalo pagrinas.

Vaisių ir sėklų balzamas.

Arabiška guma, išgaunama išdžiovinus kai kurias akacijos dalis.

Milteliai iš išdžiovintų bebro liaukų dėl kvapo.

Terpentinas, muscusas ir kt.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"