Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Sovietmečio nepritapėliai: „Reikia laisvos Lietuvos su karčiamomis šalia kelio“

 
2017 12 05 15:59
Vadinamieji metalistai. Vėlyvuoju sovietmečiu konfliktų priežastimi galėjo tapti muzikos stilius ar socialiniai interesai. / 
Vadinamieji metalistai. Vėlyvuoju sovietmečiu konfliktų priežastimi galėjo tapti muzikos stilius ar socialiniai interesai. /  Asmeninio archyvo nuotrauka

Nepritapėliai prie sovietinės sistemos ką nors iškrėsdavo, tada patekdavo į KGB akiratį, sostinės mikrorajonų gaujos kumščiais aiškindavosi tarpusavio santykius, – apie tokius sovietmečio reiškinius prisimenama retokai. Tai žmonių istorijos, sulaukusios tyrinėtojų dėmesio.

Paprastų žmonių istorijos, į kurias beveik nesigilinta, – tokia sritimi susidomėjo Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016) autorius, ir Evaldas Balčiūnas, spaudai rengiamo leidinio apie sovietmetį „Nepritapėliai“ autorius. Apie tai jiedu pasakojo per renginį „Istorija, kurios nemokė mokykloje“.

Anot D. Pocevičiaus, jiedu abu, rinkdami medžiagą knygoms, nusileido „nuo aukštybių iki žemybių“ ir ėjo į gatves tyrinėti istorijos, ieškoti kasdienybės reliktų.

Miesto gaujų muštynės

Vilniaus tyrinėtojas D. Pocevičius susidomėjo sovietmečio miesto rajonų jaunimo gaujų tema. „Tai buvo fenomenas. Tarpukario Vilniuje tokio dalyko neteko užfiksuoti“, – sakė jis.

Kaip išsiaiškino tyrinėtojas, jaunimo grupuotės, kurios pradėjo tarpusavyje konfliktuoti, atsirado nuo pokario. Jis pasakojo, kad, kuriantis mikrorajonams, grupuotės pasivadino jų vardais. Kastetais ginkluotos gaujos eidavo muštis į centrą ar kitas miesto vietas.

„Buvo krokodilai, kitaip sakant, Krasnuchos arba Savanorių prospekto grupuotė. Dar garsioji Losiovka iš Žirmūnų pradžios, rajono už Neries upės – ten kur yra Sporto rūmai, Rinktinės gatvė“, – žinomesnes gaujas vardijo D. Pocevičius.

Sostinės tyrinėtojas pasakojo, kad grupuotės per muštynes aiškindavosi, kuris rajonas „kietesnis“. Kumščiuotis neretai rinkdavosi dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje. Kita vieta buvo dabartinis Bernardinų sodas. „Ten stovėjo garsusis Sarajus – šokių paviljonas. Prie jo jaunimas dažnai aiškindavosi santykius“, – sakė D. Pocevičius.

O vėlyvuoju sovietmečiu, kaip jis prisiminė, mušdavosi arba pankai su metalistais – sunkiojo roko gerbėjais, arba urlaganai su pankais. Tad tuo metu konfliktų priežastys būdavo socialiniai interesai, muzikos stiliai, bet jau ne gyvenamieji miesto rajonai, kai anksčiau.

Kaip sakė tyrinėtojas, po 1985 metų, kai prasidėjo kooperatyvų judėjimas, iš apačios kūrėsi verslo struktūros, iš šių grupuočių susiformavo kriminalinės gaujos. Jas „nugesino“ jau po Nepriklausomybės atkūrimo.

E. Balčiūnas teigė, kad anuomet ir Šiauliuose kovojo gaujos. Kai pastatydavo naują rajoną, po kurio laiko ten susiformuodavo būrys mušeikų. Vienos paskutinių muštynių, kurias jis matė, būdamas gal aštuntokas, buvo tarp rajonų, kuriuos vadino Paryžiumi ir Taškentu, grupuočių. „Pamenu, kad iš kiekvienos pusės mušėsi gal po šimtas žmonių“, – sakė E. Balčiūnas.

Jis pritarė, kad sovietmečiu viena iš vietų, kur jaunimas tarpusavyje aiškindavosi santykius, būdavo šokiai.

Laiškai „užsienio balsams“

Pasak E. Balčiūno, sovietmečiu būdavo daug nutikimų dėl muzikos, viena priežasčių – anuomet jaunimui jos trūko. Žmonės „užsienio balsams“, tai yra sovietinei erdvei transliuojančių užsienio radijo stočių redakcijoms, apie tai net laiškus rašydavo.

„Nepritapėlių“ autorius pasakojo, kad vienas jaunuolis iš Alytaus parašė „Amerikos balsui“, prašydamas atsiųsti plokštelę „The Beatles“. E. Balčiūno teigimu, vaikinas už tai žadėjo bet ką papasakoti, suteikti bet kokios informacijos. Tą laišką atsekė KGB. O jei ši organizacija susidomėdavo kokiu nors asmeniu, galima buvo tikėtis nemalonumų.

E. Balčiūnas prisiminė dar vieną istoriją: jaunuolis, kurį pakvietė tarnauti sovietų armijoje, prieš tai „pašventė“ ir nukabino kelias sovietines vėliavas. Dėl to jis buvo teisiamas.

Radijo stotis iš Klausučių

„Buvo ir „muzikinių teroristų“. Akmenėje vienas vairuotojas po darbo prisijungdavo prie radijo taško ir normalūs sovietiniai piliečiai girdėdavo ne kokį nors karinį Aleksandrovo orkestrą, bet džiazą, kurį jis leisdavo tam tikru spinduliu, – pasakojo rengiamo leidinio „Nepritapėliai“ autorius. – Žinoma, jį pagavo ir paaiškino, kad taip negražu elgtis.“

Anot E. Balčiūno, nuo 1972 iki 1986 metų buvo populiaru įkurti nelegalią – savo radijo stotį. Tai darydavo radijo mėgėjai, kai sumanydavo patys ką nors transliuoti radijo bangomis. Pasak „Nepritapėlių“ autoriaus, viena radijo stotis veikė iš Klausučių, transliuodavo reportažus iš karčiamos, leisdavo užsieninę muziką.

„Pašto viršininkė netyčia išgirdo tą bangą. Jaunuolius pagavo. Po kurio laiko vienos mokyklos moksleiviai išleido atsišaukimus, kad jiems reikia laisvos Lietuvos su karčiamomis šalia kelio, juos patampė saugumas, – pasakojo E. Balčiūnas. – Tokių istorijų būdavo labai daug.“

Darius Pocevičius (kairėje), knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016) autorius, ir Evaldas Balčiūnas, spaudai rengiamo leidinio apie sovietmetį „Nepritapėliai“ autorius. / Rasos (LŽ) Pakalkienės nuotrauka
Darius Pocevičius (kairėje), knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ (2016) autorius, ir Evaldas Balčiūnas, spaudai rengiamo leidinio apie sovietmetį „Nepritapėliai“ autorius. / Rasos (LŽ) Pakalkienės nuotrauka

Kasdienybės reliktai

LŽ klausiamas, kokiais šaltiniais naudojosi, rinkdamas medžiagą apie sovietmečio nepritapėlius, E. Balčiūnas sakė, kad KGB ataskaitomis ir sovietinės spaudos straipsniais, be to, bendravo su kai kuriais įvykių liudytojais ar dalyviais.

Anot D. Pocevičiaus, jiedu abu, rinkdami medžiagą knygoms, nusileido „nuo aukštybių iki žemybių“ ir ėjo į gatves tyrinėti istorijos, ieškoti kasdienybės reliktų. „Kiekvienas reliktas pasakoja vienokią ar kitokią istoriją, – teigė sostinės tyrinėtojas. – O ji kartais prieštarauja didžiajai istorijos daliai.“

Pasak D. Pocevičiaus, tai – kitokia istorija, tyrinėjanti kasdienį paprastų žmonių, jų grupių ir bendruomenių gyvenimą. Šis istorijos tyrinėjimo būdas dažniausiai vadinamas „žmonių istorija“ (angl. „people's history“). Jis leidžia pažvelgti į tam tikras epochas ne valdančiųjų, o valdomųjų akimis. Anot prancūzų istoriko Lucieno Febvre'o, tai – istorija, matoma iš apačios, o ne iš viršaus.

Renginys „Istorija, kurios nemokė mokykloje“ buvo Paviljono knygų savaitgalio dalis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"