Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Stebuklas prie Nevėžio

 
2017 02 17 11:30
Patriarchas Jonas Basanavičius su karo invalidais Karo muziejuje Kaune. Iš kairės ir dešinės sėdi, bei už jo centre stovi Kėdainių fronto herojai: pirmasis Lietuvos karo invalidas Antanas Sereika, dviejų Vyties Kryžių kavalierius Jonas Karutis ir pirmasis kautynėse sužeistas Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Kiaunis. 1922-ųjų liepa./Nuotrauka iš laikraščio "Vyties ženklas"
Patriarchas Jonas Basanavičius su karo invalidais Karo muziejuje Kaune. Iš kairės ir dešinės sėdi, bei už jo centre stovi Kėdainių fronto herojai: pirmasis Lietuvos karo invalidas Antanas Sereika, dviejų Vyties Kryžių kavalierius Jonas Karutis ir pirmasis kautynėse sužeistas Lietuvos kariuomenės savanoris Jurgis Kiaunis. 1922-ųjų liepa./Nuotrauka iš laikraščio "Vyties ženklas"

Naujųjų 1919 metų išvakarėse Kėdainių geležinkelio stotyje iš Vilniaus traukinio išlipo inteligentiškas vyras. Mieste jis ilgai sukinėjosi palei apleistas kareivines, o radęs kampą pernakvoti kitą dieną pradėjo savo naują – Kėdainių srities apsaugos viršininko – tarnybą. Šis žmogus buvo Juozas Šarauskas, vykdantis ypatingos svarbos ir skubos užduotį – Lietuvos viduryje suburti ginkluotąsias pajėgas ir apsaugoti miestą nuo artėjančios Sovietų Rusijos kariuomenės.

Pirmasis ir tuo metu vienintelis Lietuvos kariuomenės karininkas į Kėdainius buvo atsiųstas vienui vienas, negavęs nei ginklų, nei smulkesnių nurodymų. Jis buvo vienas iš devynių asmenų, numatytų mesti į dar raudonarmiečių neužimtus miestus gesinti besiplečiančio gaisro.

J. Šarausko dispozicijai priklausė ir Kauno bei Ukmergės kreizai, kuriuose jis turėjo vykdyti šauktinių verbavimą. Atvykstantys savanoriai privalėjo turėti „gerus batus, šiltus drabužius, baltinių pamainą, 5 dienoms maisto“ ir, kaip rašoma pirmojoje savanorių šaukimo instrukcijoje, „ant pečių maišelį, panašų į vokišką rancą„.

Vienišas generolas

Tokio pat ką tik paskirto Kėdainių apskrities viršininko Prano Morkaus ir apskrities komiteto padedamas, jis perėmė iš vokiečių apniokotas, išdaužytais langais kareivines, virtuvę, malkas ir kitą mantą.

Būrio štabas įsikūrė bankininkui ir visuomenės veikėjui Stanislovui Kognovickiui priklausiusiuose namuose. Apskrityje per valsčių atstovus buvo išplatinti atsišaukimai į jaunimą, raginantys stoti į savanorių būrius. Tarp pirmųjų savanorių buvo Povilas Lukšys. Su penkių vyrų buriu iš Kazokų kaimo jis atvyko užsirašyti į miliciją, tačiau pasitarę visi įstojo į kariuomenę. Greitai būryje jau buvo 30 savanorių.

Atsišaukimas, raginantis stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. vasario 15 d./"Lietuvos ūkininkas"
Atsišaukimas, raginantis stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. vasario 15 d./"Lietuvos ūkininkas"

Sausio pirmoje pusėje ėmė aiškėti Rusijos kariuomenės puolimo kryptys Lietuvoje. Tapo akivaizdu, kad būsimo puolimo tikslas bus Kaunas. Jį supusių apskričių centrų karinė strateginė reikšmė nebekėlė abejonių. Tai suvokdamas, J. Šarauskas savo padėjėją viršilą Vincą Vainauską ir savanorį Antaną Bukauską sausio 11 dieną pasiuntė į Kauną. Raudonoji armija jau buvo prisiartinusi prie Kėdainių apskrities. Krašto apsaugos ministerijoje jie raportavo apie pasigailėtiną srities apsaugos ginkluotės arsenalą ir paprašė atsiųsti ginklų bei amunicijos. „Nors 50 šautuvų, apie 150 rankinių granatų bei 50 kariškų kepurių“, – tokius viršininko maldavimus perdavė srities pasiuntiniai.

Tačiau ministerijoje kėdainiečiai ne tik nieko negavo, bet jiems buvo prisakyta dalį savanorių atsiųsti į Kauną. Pasiuntiniams tuščiomis grįžus į dalinį, po kelių dienų Vakarų armijos Lietuvių šaulių divizijos I brigados 1-asis ir 2-asis lietuvių šaulių pulkai su Vitebsko kavalerijos eskadronu bei 4 lengvaisiais pabūklais pajudėjo Jonavos ir Kėdainių kryptimis. Netrukus 2-ojo pulko žvalgai pasiekė Šėtą ir daliniai neskubėdami užėmė miestelį bei apylinkes. Sovietų Rusijos kariuomenė, iki tol nekliudomai peržygiavusi pusę Lietuvos, priartėjo prie Kėdainių miesto, kuriame buvo jai dar nematyta „buržujų“ kariuomenė. Šėtos-Kėdainių apylinkėse susidarė pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovų frontas.

1919-ųjų vasario 3 dienos Krašto apsaugos ministerijos štabo pranešimas spaudai apie kariuomenės kovas frontuose.
1919-ųjų vasario 3 dienos Krašto apsaugos ministerijos štabo pranešimas spaudai apie kariuomenės kovas frontuose.

Karo scenos grimasos

Vargu ar kitose ką tik prasidėjusio karo scenose buvo tiek komiškų pasirodymų, kiek jų būta Kėdainių fronte. Prie nuolatinių „spektaklių“, kuriuos miestų ir miestelių aikštėse rengė Vinco Kapsuko valdžios siųsti agitatoriai profesionalai ir vietiniai mėgėjai idealistai, visi jau buvo įpratę. Bažnyčių šventoriuose, dvaruose ir akalicose vykdoma Lenkijos patriotų propaganda už ojczyzną buvo jau pabodusi. Į baigiančią išsikvėpti politinio šou sceną netikėtai įžengė tuntas kareivių, vedamų pabėgėlio „generolo“ Jono Variakojo. Jis buvo antrasis iš minėto kariuomenės „apaštalų“ devyneto, tačiau Panevėžyje stebuklo nesukūrė. Miestą užėmus vietiniams bolševikams, su Panevėžio srities apsaugos būriu jis traukėsi tol, kol pasiekė Kėdainius. Kareivių pasirodymas apstulbino visus, įskaitant ir vietinę lietuvių valdžią. Apie būrio atvykimą nežinojo net apskrities milicijos viršininkas. Vėliau jis prisipažino, kad „visos blusos numirė“ juos pamačius.

Tokiam netikėtumo efektui buvo rengiamasi. Prieš panevėžiečiams atvykstant į nepažįstamus Kėdainius, ten buvo pasiųstas pasiuntinys, turintis ištirti situaciją ir parūpinti kareiviams gyvenamąją vietą. Tai atlikti buvo paskirtas būrio vado adjutantas Justinas Kibirkštis. Šis įsiveržė tiesiai į posėdį, kuriame dalyvavo Kėdainių srities apsaugos viršininkas, apskrities viršininkas ir vietos valdžios atstovai. P. Morkui paklausus pasiuntinio, kiek gi kareivių atvyksta į miestą, pastarasis nedvejodamas išpyškino, kad „apie tris šimtus žmonių, visi ginkluoti, su kulkosvaidžiais“. Likęs akis į akį su J. Šarausku, J. Kibirkštis prisipažino, kad posėdyje karių skaičių jis padidino bene tris kartus, nes nenorėjo visiems išduoti „karinių paslapčių“.

Paslaptys buvo tokios – karių tebuvo apie 80, o apie sunkiąją ginkluotę jie tik... svajojo. Panevėžio kariauna į miestą atvyko anksti rytą, prabudusiame mieste sukeldama kuo didesnį netikėtumo efektą. Tuo metu panevėžiečiai turėjo 35 arklius ir 8 roges. Į miestą rinktinė įžygiavo ilga grandine, kad atrodytų didesnė. Keturi karininkai ir kai kurie savanoriai buvo raiti ir ginkluoti, kiti savanoriai daugiausia maišais „pabalnotais“ arkliais. Apranga buvo marga. Anot J. Šarausko, „kas juodu švarku ir batais apsiavęs, kas pilka sermėga ar kailiniais apsivilkęs, ir naginėmis ar klumpėmis dėvėjo. Vieni jojo, kiti rogėse važiavo, treti pėsti ėjo“. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad visi neblogai ginkluoti. Tačiau iš tikrųjų jie buvo ginkluoti kas kuo gali: vieni senais ir daugiausia netinkamais naudoti kariškais šautuvais, revolveriais, kiti medžiokliniais šautuvais, kardais be makščių ir makštimis be kardų. Miesto gyventojams ir priešams stengtasi sudaryti įvaizdį, kad ginkluotėje jie turi ir svarbių tuometinių ginklų – kulkosvaidžių. Vienas iš šio būrio karininkų Juozas Mikoliūnas prisiminimuose rašė: „Neturėdami kulkosvaidžių, pasidarėme dirbtinius – įritinę porą medžių į roges, pridengėme brezentais“. Iškilmingai pražygiavę iki miesto centre buvusių kareivinių, kariai greitai uždarė vartus, kad „smalsieji žiūrovai nematytų mūsų turto ir nežinotų tikro žmonių skaičiaus“. Įsikūrę nekūrentose kareivinėse, jie nuolat keitė sargybą ir dainuodami marširuodavo miesto gatvėmis – „kad atrodytų, jog vis nauji būriai eina“.

Kėdainietiškas pokeris

Šie „vaidinimai“, amžininkų liudijimu, davė rezultatų. Lietuvių valdžios skeptikai pritilo, kalbos apie gerai ginkluotų lietuvių kariuomenės dalių atvykimą pasiekė Šėtos raudonarmiečius. Vienas svarbiausių jų politinių vadovų buvo 1917 metų revoliucijos Petrograde veikėjas Jonas Bikelis. Dar prieš įsiveržiant į Šėtą bolševikams, jis miestelyje drąsiai skelbė „Laikinosios revoliucinės Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžios“ manifestą. Savo štabe komisaras surašė raštą, kuriame reikalaujama išformuoti „besiorganizuojančias baltagvardiečių dalis“, o ginklus ir turtą perduoti „darbo žmonių valdžiai“.

Per pasiuntinį įteiktas jo grasinimas Kėdainių kariuomenės įgulos vadams sukėlė susirūpinimą. Pastarųjų atsakymo rašymas priminė garsųjį dailininko Iljos Repino paveikslą „Zaporožiečiai“, kuriame vaizduojami laišką turkų sultonui rašantys kazokai. Kvatodami lietuviai surašė atsakymą, o jį pasirašė neva aukšto rango karininkai. Raštas buvo patvirtintas dviem tyčia neišskaitomai uždėtais abiejų sričių apsaugos būrių antspaudais. Jie turėjo sudaryti įspūdį, kad Kėdainiuose esama didelių kariuomenės formuočių. Žinodami, kad raudonieji pasiuntinį kamantinės apie priešo pajėgas, jam girdint, karininkai davinėjo įsakymus nesantiems Kėdainiuose raitelių, artilerijos ir kitiems dideliems junginiams.

Gandai, tai, kad su Kaunu nebuvo telefono ryšio, ir gana prastas abejų kariaujančių pajėgų žvalgybinis darbas šiame fronto ruože lėmė kuriozinį faktą – tiek lietuvių, tiek raudonarmiečių pajėgos nusprendė atsitraukti toliau nuo Kėdainių. Nesulaukusios nei ginklų, nei amunicijos, sausio 15 dienos naktį savanorių pajėgos pasitraukė į Kruopių kaimą, nutolusį maždaug 10 km nuo apskrities centro. Priešingai, nei buvo įžygiuota, iš miesto išeita tyliai, paliekant jį, anot J. Mikoliūno, Dievo apvaizdai.

Monumentas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kėdainių karių kapinėse. Už jo - Povilo Lukšio kapas. Fotografas - Kazys Daugėla, 1938 m./Kėdainių krašto muziejaus fondų nuotrauka
Monumentas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kėdainių karių kapinėse. Už jo - Povilo Lukšio kapas. Fotografas - Kazys Daugėla, 1938 m./Kėdainių krašto muziejaus fondų nuotrauka

Rusijos pulkai tuo pačiu metu taip pat atsitraukė iš Šėtos į Ukmergės pusę. Tačiau apskrityje ramiau netapo. Raudonomis replėmis ji buvo spaudžiama nuo rytų iki šiaurės vakarų. Pasiėmę savivaldybės iždą ir svarbesnius dokumentus, iš miesto kas kur pasitraukė ir daugelis valdininkų. Nusprendę, kad viskas baigta, kai kurie jų nebegrįžo į tarnybą. Dar net neprasidėjus kovoms, iš dalinio spruko ir kai kurie savanoriai.

Lietuvių kariuomenė į Kėdainius grįžo po savaitės.

Fronto herojų gimimas

Įtampa Kėdainių fronte pradėjo augti paskutinėmis sausio dienomis. Į Šėtą sugrįžę raudonieji taip pat kaupė jėgas. Pirmą vasario savaitę padvigubėjo jų pajėgos Šėtoje. 2-ajame lietuvių šaulių pulke buvo apie 1000–1200 karių, 18 kulkosvaidžių, apie 100 žvalgų būrys ir pusė baterijos. Saujai lietuvių išvaikyti iš Kėdainių nereikėjo nė pusės tokios kariaunos. Žvalgų susirėmimai, susišaudymai užtvarose, pasalos ir kiti požymiai liudijo, kad kulminacija artėja.

Vasario 7 dienos rytą gyvenimas Kėdainiuose plaukė įprasta vaga. Miestiečiai zujo savo reikalais, įgulos kuopose buvo muštruojami naujokai, štabas buvo įsigilinęs į savo darbus. Ramybę išsklaidė įbėgęs savanoris. Gaudydamas orą jis pranešė, kad priešas užpuolė užtvarą gretimame Koliupės kaime. Lietuviai atsišaudydami atsitraukė. Karininkai skubiai surikiavo savo kuopas ir Didžiąja gatve nubėgo Šėtos vieškelio link. Dar neišėję iš miesto jie buvo apšaudyti iš kulkosvaidžių – bolševikai įsitvirtino užmiesčio kaime.

Karininkų Kazio Dragunevičiaus ir J. Mikoliūno komandomis „pirmyn!“ prasidėjo ne tik karas su Sovietų Rusija, bet ir ištisa Lietuvos nepriklausomybės kovų epocha. Kėdainių priemiestyje ją pradėjo kelių karininkų vadovaujami gimnazistai, mokytojai ir ūkininkų vaikai. Ne vienas jų prie savanorių prisidėjo karių vilkstinei žygiuojant pro jo kaimą, paskubom pagriebdamas kelis būtiniausius daiktus ir galbūt paskutinį kartą pabučiavęs savo mamą.

Daugelis jų tik tada suprato, kas yra karas. Raudonosios armijos pabūklai įvarė siaubą tokios grėsmės niekada nepatyrusiems naujokams. Karininkas Aleksandras Šimkus savo artilerijos „krikštą“ bolševikų fronte aprašo taip: „Nuo vieno sviedinio sprogimo ligi kitas atlėkęs sprogs pasidaro lyg koks laisvas, nepavojingas laikotarpis, ir žviegiančių kulkų pavojus darosi lyg mažesnis, belaukiant atlekiančių artilerijos sviedinių sprogimo, šiek tiek užmirštama apie šautuvų ugnį. Daugiau šiurpo nuo artilerijos sviedinių, kai jie sprogsta netoli tavęs akmenuotoj dirvoj: keliasi aukštyn žemių, akmenų bei juodų dūmų švirkšlys ir, pasiekęs 10–15 metrų aukštį, leidžiasi žemyn; krisdami akmenys sudaro panašų į griaustinį bildesį, kurio pasibaigiant laukia susikūprinęs kovotojas, tikėdamasis tuo būdu apsisaugoti nuo krintančio ant jo akmens, kartais – mirštamo smūgio.“ Panika naujokus ėmė ne tik nuo Arvistavos dvare stovinčios rusų baterijos gaudesio. Po kelių valandų gulėjimo kariai su ja apsiprato. Tačiau šiauriniame Kėdainių dvaro rūmų pakraštyje, tuometinėje kryžkelėje Surviliškis-Vilainiai, su dviem pabūklais atsistojo vokiečių artileristai. Kazys Kubilius prisimena: „Karius kiekvieną sykį apimdavo baimė, kai per mūsų galvas pragariškai zvimbdamas bolševikų pusėn lėkdavo patrankos sviedinys. Daugumai savanorių artilerijos ugnis tiek pat baimės įvarė, kiek ir man. Ir jie po kiekvieno patrankos šūvio pasilenkdavo prie žemės ir laukdavo, kol sviedinys pralėks ir sprogs tolumoje. Tiktai po valandukės, atsipeikėjęs, pradėjau atskirti priešų ir savųjų ugnį.“

Ugnies tramdymas

Raudonarmiečiai, užėmę Koliupę, sudarė grandinę miškelyje, iš šiaurės ir pietų puslankiu supančiame Eigulių kaimą. Iš ten, ėmę smarkiai šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų, toliau slinko pirmyn. Lietuviai, buvę nors ir retoje grandinėje, bet užėmę patogią poziciją, atsilaikė. Priešas, matydamas, kad šioje pozicijoje negali sumušti grandinės ir užimti Kėdainių, pradėjo supti miestą iš pietų pusės. Čia buvo negausi sargyba, sauganti geležinkelio tiltą per Obelies upę. Prasidėjus kautynėms, jai į pagalbą atėjo J. Šarausko vedama Kėdainių apsaugos būrio atsarga. Daugiau lietuvių karių mieste nebebuvo. 40 savanorių, prigulusių į retą grandinę pietinio miesto pakraščio patvoriuose, pasiruošė gynybai. Rusai, dengiami Eigulių kaime veikiančio kulkosvaidžio ugnies, pasileido į ataką. Vis dėlto kėdainiečių dalinys šautuvų ugnimi sugebėjo atmušti lygiu lauku puolantį priešą.

Norėdamas užkirsti kelią galimiems netikėtumams, J. Šarauskas ėmėsi griežtų priemonių ir mieste paskelbė apgulties padėtį. Buvo įsakyta uždaryti krautuves, vartus, duris bei langines iš gatvės pusės ir niekam neišeiti iš namų. Į gatves buvo pasiųstas patrulis, jam įsakyta griežtai įspėti gyventojus, kad šie nesirodytų mieste. Prieš neklusnius ir besipriešinančius žmones leista panaudoti jėgą ir ginklą. Tuometis apskrities milicijos viršininkas Leonas Lingvis-Lingvevičius vaizdingai aprašė tos dienos Kėdainius: „Miestas išrodė kaip išmiręs; langinės ir durys uždarytos, gatvėje nė vieno žmogaus, tik mudu su karo valdininku Konstantinu Kregžde kaip paklydę šešėliai jodinėjome gatvėmis. Retkarčiais tik kareiviai zovada atjodavo paimti šovinių ar šiaip kokių reikmenų ir vėl staiga, su trenksmu, sukeldami sniego debesį, išnykdavo Šėtos vieškelio pusėje.“

J. Šarausko paskelbta komendanto valanda buvo toliaregiškas veiksmas. Po kelių dienų Raudonajai armijai puolant Alytų vietiniams ginkluotiems bolševikams pavyko mieste sukelti chaosą. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl iš jo pasitraukė visiškai demoralizuotos vietinės lietuvių ir vokiečių pajėgos.

Stebuklas prie Nevėžio

Lietuviai laikėsi iš paskutiniųjų, tačiau jėgos buvo nelygios – jie neturėjo sunkiųjų ginklų. Apie vidurdienį J. Šarauskas telefonu iš Kėdainių dvaro rūmų raportavo Krašto apsaugos ministerijai apie kritinę padėtį ir paprašė pagalbos. Iš Kauno buvo atsakyta, kad pagalbos nebus. Tačiau tuo metu vokiečių baterija nukreipė ugnį į Juodkiškių miško pakraštyje bolševikų puolimą dengusį rezervą. Tai sukėlė sumaištį ir jų kareiviai pradėjo netvarkingai trauktis. Kiek susilpnėjus priešo ugniai, lietuviai užėmė Koliupę. Kautynių dalyvis Jonas Karutis pasakojo, kaip ieškodami pasislėpusių raudonarmiečių jie šukavo kiekvieną šio kaimo sodybą. Į vieną kulkų ir sviedinių skeveldrų suniokotą trobą atsargiai įėjusius karius apstulbino pamatytas vaizdas. Pirkios viduryje kulkų suvarpytame karste gulėjo pašarvotas žmogus. Velioniui kompaniją palaikė tik galvūgalyje deganti žvakė – gyventojai seniai buvo išsilakstę iš apšaudomo kaimo... Atidavę mirusiajam deramą pagarbą, kariai patraukė toliau.

Tuo metu Rusijos pajėgos pabandė įsiveržti į miestą per pietinę dalį. Jų dalinys pradėjo slinkti Obelies upės pakrantėmis, tikėdamasis pasiekti Kėdainių-Babtų vieškelį ir taip apsupti gynyboje įsitvirtinusius kėdainiečių dalinio karius. Kaip papildomas tikslas galėjo būti ir siekis perkirsti telefono liniją į Kauną, paliekant miesto gynėjus be ryšio su centru. Pasiųstam Povilo Lukšio būriui pavyko užbėgti priešui už akių ir atmušti jį iki Eigulių kaimo, o padedant iš priemiesčio atėjusiai pagalbai – iki Juodkiškių miško.

Karininkų mobilizacijos skelbimas "Laikinosios Vyriausybės žiniose". Kaunas, 1919 m. sausio 15 d.
Karininkų mobilizacijos skelbimas "Laikinosios Vyriausybės žiniose". Kaunas, 1919 m. sausio 15 d.

Kėdainiečių daliniui gerai sekėsi, bet miesto srities apsaugos vadas stebuklais netikėjo. Raudonarmiečiai vis dar buvo netoli ir ištyrę tikrąjį lietuvių karių skaičių bei persigrupavę vėl galėjo pulti miestą. J. Šarauskas apie padėtį pranešė štabui Kaune ir iš ten išgirdo pirmą gerą žinią – su vokiečiais susitarta ir šie į pagalbą kėdainiečiams pasiuntė lėktuvų. Netrukus, vadui vos spėjus grįžti į pozicijas, pasigirdo bombonešių motorų gausmas.

Pažymėtina, kad pirmą kartą Nepriklausomybės kovose pasitelkiant aviaciją pati pradžia nebuvo labai sklandi. Lėktuvai ėmė mėtyti bombas ant Eigulių kaimo, nežinodami, kad jis jau užimtas lietuvių. Iš išsigandusių savanorių rodomų ženklų supratę, kad tai – sąjungininkai, lakūnai nuskrido bombarduoti Juodkiškio miško, kur iš Eigulių buvo pasitraukę bolševikai.

Pergalingas miežinės košės skonis

Susišaudymai įvairiose vietose truko dar ilgai, tačiau raudonarmiečiai daugiau nebesiryžo atakuoti miesto. Naktį kautynės buvo galutinai nutrauktos, o visą dieną speige ir sniege išgulėję kareiviai gavo progą pavalgyti. Krovininiais automobiliais atvyko vokiečių kulkosvaidininkų pastiprinimas. Lietuvių dalių vadai Kėdainių dvaro rūmuose susitiko su vokiečių hauptmanu, supažindino jį su karine situacija ir aptarė būsimos dienos bendrą kovų planą. Rusijos pajėgos tik atsitraukė Arvistavos ir Apytalaukio dvarų kryptimis, tačiau pasiduoti dar neketino. Išsiaiškinti jų pozicijų naktį buvo pasiųsti sąjungininkų žvalgybos ekipažai. Vienam iš jų paklydus bei patekus į pasalą, žuvo P. Lukšys. Jis tapo pirmuoju kovos lauke žuvusiu savanoriu.

Rytą Raudonoji armija nedelsdama atnaujino Kėdainių puolimą įvairiomis kryptimis. Tačiau šį kartą, remiami apie 50 saksų savanorių, ginkluotų keliais kulkosvaidžiais, lietuviai atrėmė atakas ir perėjo į kontrpuolimą. Visą dieną užsitęsusiose kautynėse jų grandinės, kulkosvaidžių ugnies padedamos, stūmėsi pirmyn. Naktį bolševikai apleido visas dar turėtas pozicijas ir atsitraukė į Šėtą. Po dienos poilsio lietuvių pajėgos, padedamos vokiečių, išmušė raudonuosius Lietuvių šaulių divizijos pulkus ir iš Šėtos miestelio bei apylinkių. Sumušti raudonarmiečiai atsitraukė Ukmergės link, palikdami nukautuosius, sužeistuosius ir karišką turtą. Tai buvo pirmas mūšyje lietuvių kariuomenės paimtas karo trofėjus: trys Raudonosios armijos vėliavos, keliasdešimt šautuvų, keliolika tūkstančių šovinių, 18 lauko telefono aparatų, 10–15 km kabelio, rankinės granatos ir kitas turtas.

Kėdainių srities apsaugos būrio savanoriai. Viduryje - karininko uniforma vilkintis būrio vadas Juozas Šarauskas. Kėdainiai, 1919 m./Robertas-balakauskas.blogspot.lt nuotrauka
Kėdainių srities apsaugos būrio savanoriai. Viduryje - karininko uniforma vilkintis būrio vadas Juozas Šarauskas. Kėdainiai, 1919 m./Robertas-balakauskas.blogspot.lt nuotrauka

Apie šių pergalių strateginę reikšmę kariai tuo metu dar negalvojo. Tai buvo savanorių gelbėjamo Kauno miesčionių pokalbių tema Kauno restoranuose. Tuo metu kariai džiaugėsi papildomu miežinės košės su taukais daviniu. Pergalingai nusiteikę jie laukė ir artėjančios Vasario 16-osios šventės. Iš kuopų buvo parinkti padoriau apsirengę ir apsiavę savanoriai, kuriems liepta apsilopyti mūšiuose nutrintas drapanas. Dviem kuopoms ir raitųjų žvalgų komandai išsirikiavus Kėdainių Didžiosios rinkos aikštėje, į ją iškilmingai fajetonu įvažiavo paradą priimantis J. Variakojis. Po įprastų šventinių kalbų ir ceremonijų kariai, išsirikiavę po keturis, pražygiavo centrine miesto gatve iki kareivinių. Ir dabar nesvarbu, kad parade karius vedantys karininkai vienas teturėjo rusų policininko kardą, kitas – iš vokiečio pasiskolintą rapyrą. Į istoriją šis įvykis bus įrašytas kaip pirmas fronto linijoje savo pergalę švenčiančių Lietuvos kariuomenės karių paradas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"