Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
ISTORIJA

Tie baisūs žodžiai – „sovietinis Vilnius“

 
2017 07 13 12:10
Darius Pocevičius. Alinos Ožič nuotrauka

1944–1990 metų Vilniaus istorija yra kur kas spalvingesnė, kontrastingesnė ir prieštaringesnė, negu piešiama, šio sostinės laikotarpio negalima vertinti juodai arba baltai, teigė sostinės tyrinėtojas Darius Pocevičius. „Nepriklausau nei sovietmečio garbintojų šutvei, nei tam masyvui, kuris niekina tą laikotarpį arba iš jo juokiasi“, – sakė jis.

„Tie baisūs žodžiai – „sovietinis Vilnius“ – taip pavadinęs temą, susirinkusiesiems į Vilniaus rotušę apie to laikotarpio Lietuvos sostinės pasakojo D. Pocevičius. Jis, knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų“ autorius, sakė esąs nei sovietinio miesto laikotarpio niekintojas, nei garbintojas, bet yra „aktualizuotojas ir problematizuotojas“.

D. Pocevičiaus žodžiais, daugeliu požiūrių net dabar Vilnius vystosi pagal XX amžiaus 6–8 dešimtmetyje priimtus strateginius planus. Tad nesupratus, kaip buvo anuomet, būtų sunku susigaudyti, kaip miestas vystomas dabar.

Vilniaus tyrinėtojas pažymėjo keturis punktus, dėl ko labiausiai kritikuojamas anas sostinės laikotarpis: „Skamba ganėtinai tiesmukai. Ką sovietų valdžia padarė Vilniui? Pirmas punktas. Sugriovė senamiestį. Antras. Išdraskė bažnyčias. Trečias. Pristatė „stalininių“ namų ir „chruščiovkių“. Ketvirtas. Privertė vilniečius stovėti nuolatinėse ilgose eilėse, maitino juos „šlapianke“ ir girdė degtine.“ Pasak D. Pocevičiaus, tokios nuostatos buvo suformuotos 1989–1992 metais, tai yra Sąjūdžio laikotarpiu, ir sėkmingai gyvuoja iki šiol.

„Jos yra ir teisingos, ir ne, – teigė jis. – Kiekvienas teiginys apie sovietmetį turi ir šviesių, ir tamsių ir pilkų pustonių.“

Vokiečių gatvė pokariu. Miestai.net nuotrauka

„Nušluoti“ senamiesčio namų masyvai

D. Pocevičius pristatė architekto Zigmunto Mečislovo Čaikovskio 1944 metų tyrimus, pagal kuriuos iš 525 Vilniaus senamiesčio pastatų sugriauta 11, griautina 45, o kapitalinio remonto reikia 125 namams. Tai sudaro 34,1 proc. senamiesčio pastatų. Tokių nuorodų buvo prisilaikoma iš dalies. Kaip pavyko D. Pocevičiui sužinoti, tarkime, dėl neaiškių priežasčių iš 45 griautinų namų trys buvo atstatyti.

Tačiau iš 125, numatytų kapitaliniam remontui, keliasdešimt namų buvo „tiesiog nušluota“. Vilniaus tyrinėtojas teigė, kad architektas Z. M. Čaikovskis skaičiavo atskirais pastatais, ką palikti, atstatyti, bet kai buvo priimta „kvartalinė užstatymo strategija“, negalėjo palikti atskirų išsikišusių namų, tad griovė visus.

Kaip pavyzdžius D. Pocevičius rodė Rūdininkų skvero, buvusio vadinamo Mažojo žydų geto ir kitas nuotraukas, tose vietose buvo nugriauti namų masyvai.

„Kodėl nebuvo atstatyti, o iš Z. M. Čaikovskio sąrašo išbraukti namai, kuriems reikėjo kapitalinio remonto? Tyrinėjau dokumentus, kaip valdžia, niekur neskubėdama, 1945–1952 metais tuos namus kaip kokias karštas bulves svaidė įvairioms organizacijoms, fabrikams, įmonėms, ministerijoms, tikėdamasi, kad ims ir atstatys. Tarkime, buvęs „Europos“ viešbutis, stovėjęs Vokiečių gatvės pradžioje, kaip suskaičiavau, 12 kartų buvo perduotas skirtingoms organizacijoms ir įmonėms. Tai truko šešerius metus“, – pasakojo sostinės tyrinėtojas. Galiausiai tokių namų nelikdavo. Organizacijos ir įmonės mieliau statydavo naujus pastatus, nei renovuodavo senus.

„Išdraskytos“ bažnyčios

Pasak D. Pocevičiaus, šia tema – bažnyčių likimo sovietmečiu – prabilta 1987–1988 metais. „Vladas Drėma, pats dirbdamas toje srityje, driokstelėjo trijų straipsnių ciklą žurnale „Švyturys“ – kaip kaltinamąjį aktą sovietų valdžiai, kuri nesirūpino bažnyčiomis ir su jomis darė negerus dalykus“, – pasakojo jis.

Tyrinėtojas vardijo, kad iš 30 Vilniaus bažnyčių pokariu buvo palikta tik 10 – pagal geografines vietoves. Kas atsitiko su kitomis 20 bažnyčių? Šių likimas klostėsi įvairiai, teigė D. Pocevičius. Priklausė nuo to, į kokias rankas patekdavo. Didžiausia bažnyčių ardytoja jis vadino tų laikų vyriausiąją vyno tiekimo įmonę Glavvino – „armėnų, gruzinų mafiją“. Bažnyčios buvo verčiamos vyno sandėliais be jokių sentimentų. D. Pocevičius vardijo, kad į šios „mafijos“ rankas įvairiu metu pateko Bazilijonų, Augustinų vienuolynai, Šv. Kazimiero bažnyčia.

Keturios bažnyčios sovietmečiu buvo paverstos įvairiomis kultūros institucijomis. Nedidelė Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčia tapo Mažąja baroko sale, kurioje vykdavo koncertai. Visų Šventųjų bažnyčioje buvo įrengtas liaudies meno muziejus. Arkikatedra virto Paveikslų galerija, ten buvo eksponuojami meno kūriniai ir rengiami koncertai.

Ateizmo muziejus – veikęs 1961–1988 m. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. dievukapines.wordpress.com nuotrauka

O Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurtas Ateizmo muziejus, nors prieš tai norėta ją paversti planetariumu. D. Pocevičiaus teigimu, sovietmečiu Vilniuje kelios bažnyčios – Žvėryne ir Gerosios Vilties gatvėje – atvėrė duris tikintiesiems. „Tai paradoksalu, kad ateistinėje šalyje buvo atidarytos kai kurios naujos bažnyčios“, – sakė jis.

„Stalininiai“ namai ir „chruščiovkės“

Kaip sakė D. Pocevičius, savoka „stalininiai“ namai vartojama, lyg Stalinas būtų architektas. Teigė, kad tokio architektūros stiliaus apskritai nėra. Diktatoriaus Stalino valdymo laikais Sovietų Sąjungoje buvo statomi namai, pabrėžiant gigantomaniją kaip neva tuometės valdžios amžinumą. Pastatai turėdavo klasicizmo elementų, buvo ir eklektikos, perdėtos puošybos.

Kita šiol vartojama sąvoka – „chruščiovkės“. Taip apibūdinami gyvenamieji namai, statyti Nikitos Chruščiovo vadovavimo Sovietų Sąjungai laikotarpiu. Iki dabar sakoma: „Pristatė chruščiovkių.“ D. Pocevičiaus teigimu, jų negalėjo nebūti. Tokie namai vadinami stambiaplokščiais, juos statydavo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose šalyse. Tokia anuomet buvo pasaulinė tendencija.

Justiniškės. Miestai.net nuotrauka

„Tokiais namais praktiškai buvo užstatytas visas naujasis Vilnius, – sakė sostinės tyrinėtojas. – Didžiausia bėda – kad jie buvo tipiniai.“ Jis priminė sovietinę komediją „Likimo ironija, arba po pirties“, kai herojai supainioja net miestus, nes visi namai vienodi.

Šiuos namus galima buvo statyti greičiau bei pigiau, ir taip butais aprūpinti daugiau Vilniaus gyventojų, o jų skaičius sparčiai didėjo. Vis dėlto architektai pradėjo rengti skirtingesnius projektus, kad namai nebūtų tokie nuobodžiai vienodi. Taip siekdavo išvengti monotonijos ir tipizavimo. „Statybininkai ir valdžia dėl tokių architektų išmonių niurnėjo, nes tai kirsdavo per savikainą – didindavo kainą ir lėtindavo statybą“, – sakė D. Pocevičius. Jis pridūrė, kad Vilniui padėjo ir monolitinių namų statyba, atliekama salelėmis – Lazdynuose, Šeškinėje bei kituose rajonuose. D. Pocevičiaus akimis, jie labai gražūs – „grėsmingi daugiaaukščiai“, pagyvinę miesto landšaftą.

Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, pasklido panika, kad „chruščiovkės“ greit sugrius, jog tokių namų terminas – 30 metų. D. Pocevičius tai paneigė: „Ekspoatacinėje knygelėje, kurią turėdavo kiekvienas namas, buvo nurodyta: po 30 metų reikia atlikti netgi ne kapitalinį, bet eksploatacinį remontą.“ Jis tikino, kad šie namai pagal konstrukcines savybes yra ganėtinai ilgaamžiai, statyti gal šimtmečiui, „nebent ten kažkas labai nekokybiškai padaryta“. Todėl jaudintis nereikėtų, o derėtų remontuoti, atnaujinti, renovuoti ir toliau juose gyventi.

Deficitas

„Deficitas iš tikrųjų buvo dar viena sovietmečio bėda“, – pripažino D. Pocevičius. Tačiau pažymėjo, kad į šią problemą galima žiūrėti įvairiai. Pasak jo, turintiesiems dabartinį vartotojų požiūrį sovietmetis atrodo varganai, Vilniaus parduotuvės su anuomečiu asortimentu – skurdžiai.

Eilės parduotuvėje sovietmečiu. Miestai.net nuotrauka

Vis dėlto vartotojiškos visuomenės užuomazgos buvo jau prie sovietų, teigė sostinės tyrinėtojas. Buvo tam tikra sistema – komunistų partijos viršūnėlės apsirūpindavo bazėse, sandėliuose, „pro kitas duris“. O ir paprasti žmonės sugebėdavo įsigyti į madą atėjusius džinsus ar velveto kelnes, vinilo plokšteles ir taip toliau. „Beveik viską galima buvo gauti – tik už tam tikrą pinigų sumą“, – pažymėjo D. Pocevičius.

Pirmieji prekybos centrai pradėjo rastis apie 1970-uosius, teigė sostinės tyrinėtojas. Sakė, kad parduotuvių tinklas buvo neblogai išplėtotas, nors žmonių eilės ir būdavo. „Valdžia stengdavosi jas mažinti gerindama aptarnavimą, diegdama savitarną, prekybą išsinešimui ir taip toliau“, – pasakojo D. Pocevičius.

Vėliau buvo laikotarpis, kai visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo ekonominė krizė, tęsė pasakotojas. Tai buvo Michailo Gorbačiovo vadovavimo laikais – apie 1987–1988 metus. Valdžia, taip pat ir Lietuvos, nebuvo tam pasiruošusi. „Ji buvo nustebusi: kaip iš visų parduotuvių galėjo dingti muilas, aliejus, kitos vartojimo prekės? – sakė D. Pocevičius. – Buvo prieita prie kortelių sistemos.“

Ekonominė krizė, kaip jis teigė, užkabino sovietmetį, o pats apogėjus buvo Sąjūdžio metais. Tada visiems teko stovėti beprotiškose eilėse, pirkti pagal korteles. D. Pocevičiaus nuomone, dabar šis laikotarpis dažnai priskiriamas visam sovietmečiui.

KAIP ATRODĖ IR KAIP DABAR ATRODO KAI KURIOS VILNIAUS VIETOS GALITE PAMATYTI ČIA

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"