Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Tomas Venclova: Pilsudskį dera suvokti ne kaip vieną iš Lietuvos tėvų įkūrėjų, o kaip dėdę

 
Józefas Piłsudskis, parodoje eksponuojama nuotrauka /
Józefas Piłsudskis, parodoje eksponuojama nuotrauka / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Gruodžio 5 – 6 dienomis Vilniuje vyko mokslinė lietuvių ir lenkų konferencija, skirta Juzefui Pilsudskiui (Józef Piłsudski) „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie Piłsudskį“. Jos metu pranešimus, apie legendinę asmenybę, abejingų nepaliekančią tiek lenkų, tiek lietuvių tarpe, skaitė įvairių sričių akademikai iš Lietuvos bei Lenkijos.

LŽ su savo skaitytojais dalinasi Tomo Venclovos įžvalgomis apie Józefą Piłsudskį ir profesoriaus skaityto pranešimo „Józef Piłsudski lietuvio akimis: nuo mito ligi apgalvoto įvertinimo“ stenograma.

Smetona ir kiti reikalavo simboliškai pasisavinti Vilnių ir grąžinti jo gyventojus į pradinės Lietuvos laikus, kada visi jie tautinio atgimimo veikėjų manymu buvo lietuviai. Nebuvo atsižvelgiama, kad tai reiškia kai ką kitą, negu dvidešimto amžiaus lietuviakalbiai.

Todėl, kai tik atsirado galimybės, lietuviai ėmė kurti Vilniuje savo įstaigas, dažnai pralenkdami lenkus. Na, „Vilniaus žinios“ atsirado anksčiau nei lenkų dienraštis, Lietuvių dailės draugija anksčiau negu lenkų, lietuvių spektakliai anksčiau negu lenkiški ir taip toliau. Turbūt galima sakyti, kad lietuvių literatūra, kuri tada Vilniuje plėtojosi, buvo įdomesnė ir įvairesnė negu lenkiškoji Vilniaus literatūra.

Dėl gana suprantamų priežasčių nemėgstama pripažinti, kad Lietuva tada praleido per savo teritoriją bolševikų karius, esmėje virsdama jų sąjungininke. Tai savo ruožtu buvo didelė klaida, nes laimėję bolševikai būtų be jokios abejonės Lietuvą prisijungę.

Vilniaus vyskupu virto Jurgis Matulaitis, anaiptol ne nacionalistas, bet lietuviakalbis. Vilniuje gyveno Jonas Basanavičius ir įvyko Didysis Vilniaus seimas. Žodžiu, Vilnius tapo aiškia ir vienintele lietuvių kultūros sostine. Tuo tarpu lenkai turėjo kitų, svarbesnių sostinių – Varšuvą, Krokuvą, Lvovą. Galima pasakyti daugiau, kaip sykį išsireiškė Adamas Michnikas – „Vilnius lietuviams buvo drauge Varšuva, Krokuva, Gnieznas ir Čenstakava“. Tai antras ir svarbus argumentas Lietuvos naudai, ko gero svarbesnis už Gedimino argumentą.

Lenkai, tarp jų – Piłsudskis, turėjo savų argumentų. Per visa XIX amžių, kuris buvo artimesnis ir dėl to svarbesnis nei visi Viduramžiai, neabejojama, lenkų kultūros sostinė buvo Vilnius. Mickiewiczaus, Slowackio, Moniuszkos, Syrokomlės, Orzeszkos miestas tada Lenkijai reiškė daugiau, negu Krokuva ir Varšuva. Netgi plito palyginimas: Krokuva esanti saulėlydžio miestas, Medina, o Vilnius – saulėtekio miestas, Meka. Mickiewiczius ir Gediminas Piłsudskiui buvo lietuviai. Bet jų abiejų lietuvybė jam reiškė senlietuvybę, tai yra vietinį, geresnįjį lenkybės variantą, kaip ir jo paties atveju.

Taigi ir lietuviams, ir lenkams Vilnius buvo savotiška Jeruzalė. Taip pat ir žydams, bet žydai turėjo ir tikrąją Jeruzalę, todėl šitame konflikte nedalyvavo. Ketvirtą Jeruzalę, arba Sioną, bandė susikurti Vilniuje ir baltarusiai. Išspręsti šitą mitų konfliktą buvo lygiai taip pat neįmanoma, kaip atlikti skritulio kvadratūrą. Ir nesakyčiau, kad čia susidūrė tik du mitai, susidūrė dvi racijos. Ar tai mums patinka, ar ne – lietuviai nebuvo šimtu procentų teisūs, o lenkai nebuvo šimtų procentų neteisūs. Demografinė situacija aiškiai bylojo lenkų, gal tiksliau pasakius – senlietuvių, ne naujalietuvių naudai. Skritulio kvadratūra buvo sprendžiama chaotišku laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo. Pašnekesyje su lietuvių delegacija 1918 metų gruodžio mėnesį, Piłsudskis pareiškė esąs „lietuvių bičiulis, bičiulis, kuris nori jiems padėti. Bet kad tai būtų įmanoma, kad Lenkija padėtų savo seseriai Lietuvai, reikia, kad lietuviai apribotų savo pretenzijas į etnografinę Lietuvą. Nes į istorinę Liteuvą įeina neabejotinai lenkiškos teritorijos. Lenkai neturi jokio noro pasisavinti etnografinę Lietuvą. Lenkija neturi nieko prieš, kad atsirastų nepriklausoma Lietuvos valstybė. Bet atrodo, kad Lietuva bus valstybiškai susijusi su Lenkija.“

Skirtingai negu NDkai, Piłsudskis sutiko su nepriklausoma Lietuvos valstybe, tačiau be tų istorinės Lietuvos plotų, kur aiškiai vyravo lenkų kalba ir lenkų tautinė savimonė. Jau tada jis galvojo apie Lietuvos ir Lenkijos federaciją, kuri, anot jo, galėjo išspręsti ir skritulio kvadratūros klausimą.

1919 metų balandžio devynioliktą dieną bolševikus iš Vilniaus išstūmė lenkiški Władysławo Belinos – Prażmowskio daliniai. Ir tada lietuviams atrodė, nors jie ir protestavo, kad lenkų valdžia visgi priimtinesnė už bolševikų valdžią. Jie galėjo kurti Vilniuje mokyklas ir laikraščius, nors ne be sunkumų. Tas pats Juozas Tumas – Vaižgantas, Lietuvių mokslo draugijos vardu pasakė kalbą per lenkiško Stepono Batoro universiteto atidarymo iškilmes. Kiek vėliau Piłsudskis planavo Lietuvoje POV, poviakų perversmą, tikėdamas sudaryti Kaune vyriausybę, kuri būtų palankesnė jo federacinių idėjų atžvilgiu. Be abejonės tai buvo klaidingi veiksmai, atitikę jo konspiracinį ir avantiūristinį mentalitetą. Perversmą sulikvidavo ne kas kitas, o Liudas Gira, kuriam šiandien lietuvių NDkai linkę nepripažinti absoliučiai jokių nuopelnų. Vienas iš poviakų, turėjusių palikti Lietuvą, buvo Czeslovo Miloszo tėvas. Tai nulėmė būsimojo poeto ir Nobelio laureato likimą.

Piłsudskis čia patyrė fiasko, kuris labai apsunkino jo tolimesnius santykius su Lietuva, taip pat ir jo vidinę padėtį Lenkijoje. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį, memorandume Paryžiaus konferencijoje, Voldemaras rėmė Vilniaus priklausymą Lietuvai trimis argumentais. Pirma – Vilnius yra Lietuvos istorinė sostinė, antra – jis yra ekonomiškai būtinas Lietuvai, Lietuva – jam. Trečia – aplinkinėse Vilniaus, Gardino ir Minsko gubernijose lenkai sudarą ne daugiau, kaip 10 procentų gyventojų, o ir tie patys esą sulenkėję lietuviai.

Iš tų argumentų visiškai neginčijamas buvo tik pirmasis. Stipresnis buvo argumentas, kad plebiscitas Vilniuje nepageidaujamas, nes esant Vilniuje lenkų kariuomenei, negalįs būti objektyvus. Ir to ypač nenorį žydai, kurie ypač bijo pogromų. Tikrai įžengus į Vilnių Belinos – Prażmowskio ulonams pogromas įvyko. Piłsudskis ir toliau galvojo apie Lietuvą, savotišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęsinį, sudarytą iš trijų dalių: Kauno dalies, arba Kaunijos, kurią galėjo valdyti kad ir Smetona su Voldemaru, mišrios Vilnijos ir Baltarusiškos Minsko dalies, kurią galėjo valdyti antibolševikiškas baltarusių veikėjas Stanislovas Bulak-Balachovičius.

Tomas Venclova / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka
Tomas Venclova / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Smūgį tai idėjai sudavė lietuviai, pradėję mūšius dėl Seinų, Suvalkų ir Augustavo. Tuo metu vyko lenkų-bolševikų karas. Dėl gana suprantamų priežasčių nemėgstama pripažinti, kad Lietuva tada praleido per savo teritoriją bolševikų karius, esmėje virsdama jų sąjungininke. Tai savo ruožtu buvo didelė klaida, nes laimėję bolševikai būtų be jokios abejonės Lietuvą prisijungę.

Piłsudskiui sumušus bolševikus prie Varšuvos vėl iškilo Vilniaus klausimas. Miestą buvo užvaldę bolševikai, kurie traukdamiesi perleido jį lietuviams su neabejotina reservatio mentalis. Na, toliau konspiracinis Piłsudskio mentalitetas pagimdė naują idėją, būtent Żeligowskio maištą. Pabrėžtina, kad Piłsudskio vagone per jo pasitarimus su Żeligowskiu buvo rusų antibolševikas, tokio pat konspiracinio ir avantiūristinio mąstymo atstovas Borisas Savinkovas, planavęs tolesnį puolimą per Baltarusiją į Maskvą. Vardan teisybės taip pat reikia pasakyti, kad lietuviai per pulkininką Mackevičių buvo perspėti apie galimą sukilimą. Tolesni įvykiai visiems žinomi. Jie baigėsi Vilniaus ir Vilnijos formaliu inkorporavimu į Lenkiją.

Per Belinos-Prežmovskio žengimo į Vilnių trejų metų jubiliejų įvyko oficiali ceremonija, kurioje dalyvavo Piłsudskis, Żeligowskis, vidurio Lietuvos nominalus vadovas Aleksandras Meysztowiczius ir trys vyskupai. Nesu profesionalus istorikas ir neradau informacijos apie tuos tris vyskupus, bet spėju, kad jų tarpe buvo ir Jurgis Matulaitis. Tai labai toks nesmagu tvirtinimas, kad Matulaitis tada parėmė savo autoritetu Vilniaus inkorporaciją į Lenkiją ir jis tikrai gali sukelti pasipiktinimą, taigi kreipiuosi į šioje salėje esančius istorikus, kad jie patvirtintų, ar taip buvo, ar nebuvo. Gal ir nebuvo.

Bet reikia visiškai sutikti su Mykolu Römeriu, kuris buvo Piłsudskio šalininkas ir jo artimas bičiulis, tačiau po visų šių įvykių parašė jam laišką: „Vilnius – Lietuvos kūrinys ir sostinė yra ir liks toks, kokį sukūrė kartų ir tautos valia. Visos priešingos kombinacijos sužlugs. Visos spekuliacinės pastangos sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį per inkorporacijos aktą subyrės, kaip negrabus dabartinis pastatas vardan pelno suręstas Varšuvoje, ar tame pačiame Vilniuje dabartinių lenkų. Vilnius atgaus savo padėtį, vėl susiriš su Lietuva kaip teisėta jos sostinė, Lietuvos sukurta.“ Toliau Römeris taip pat rašė, kreipdamasis į Piłsudskį: „Kelias, kurį pasirinkai, veda ne į sintezę, o į skilimą ir į primityvaus etninio nacionalizmo viešpatavimą.“

Pridursiu, kad šitas primityvus etninis nacionalizmas dėl Piłsudskio klaidos įsiviešpatavo ne tiktai lenkų pusėje. Dėl to pradėjo nykti ir šiuo metu jau yra pranykusi pati senlietuvio sąvoka. Susitaikymo šansą, kol vidurio Lietuva dar nebuvo formaliai inkorporuota į Lenkiją, teikė Hymanso projektas. Jis leido suderinti du tais laikais nesuderinamus postulatus: etninės Lietuvos postulatą ir Lietuvos su sostine Vilniumi postulatą. Deja, primityvusis etninis nacionalizmas abejose pusėse laimėjo prieš blaiviau mąstančius žmones. Tarp tų blaiviau mąstančių žmonių buvo Ernestas Galvanauskas, Mykolas Krupavičius, Oskaras Milošas. Taip pat laimėjo sovietai, kurie varė prieš Hymanso projektą kampaniją, galbūt nevengdami papirkimų. Nes gerai suprato, kad sunormalėję Lietuvos ir Lenkijos santykiai žalingi pirmiausiai jiems. Galimas daiktas ilgainiui būtų skilusi ir Hymanso projekto numatoma valstybė, kaip ilgainiui skilo ir Jugoslavija ir Čekoslovakija. Bet tai – jau alternatyvios istorijos pratybos, kurios toli neveda.

Po Vilniaus aneksijos Lietuvoje, kaip visi žinome, prasidėjo intensyvi ir kategoriška propagandinė kampanija, reikalaujanti gražinti sostinę. Tas pats Mykolas Römeris sykį išsireiškė: „Mintis, jog Vilnius yra lietuviškas ir tik lietuviškas tapo tvirtesne dogma, nei kad katalikų dogmos apie nekaltą prasidėjimą ir popiežiaus neklystamumą.“ Vaižgantas, kuris anksčiau linkdavo Vilniaus atsisakyti, vadindamas jį gangrenuota širdimi, dvidešimt šeštais metais jau tvirtino: „Arba Vilnius per trumpą laiką bus išvaduotas, arba Lietuva ir lietuvių kultūra žus.“

Šiandien Piłsudskį dera suvokti anaiptol ne kaip vieną iš Lietuvos tėvų įkūrėjų, o, sakyčiau, kaip dėdę. Tokį dėdę, su kuriuo bylinėtasi dėl žemės, bet šiaip ar taip to paties kraujo ir esmėje artimą žmogų.

Dvidešimt devintais metais tas pats Vaižgantas sakė: „Jei nebūtų Vilniaus klausimo, jį reikėtų išrasti, nes tauta turi turėti kilnų tikslą, už kurį negaila paaukoti gyvybę.“

Nėra neįmanoma, kad ta lietuvių pozicija 1939 metais turėjo reikšmės netgi Stalinui, kuris nusprendė atiduoti Vilnių ne sovietinei Baltarusijai, kaip atrodo iš pradžių buvo planuojama, o Lietuvai, kurią jis dar tik numatė sovietizuoti.

1939 metais Vilnių atgavę lietuviai nustebo, kada praktiškai nerado mieste ir jo apylinkėse pavergtų, išsiilgusių tautiečių. Mitas apie lietuvišką, tiksliau naujalietuvišką Vilnių sužlugo. Lenkų okupacijos sąvoka tapo šiek tiek abejotina, nes iš jos sekė kad lenkai, tiksliau – senlietuviai, okupavo patys save. Tačiau mitologija lengvai nesitraukia, juo stipresnis tapo noras Vilnių nedelsiant ir nesiskaitant su priemonėmis sulietuvinti. O tai lėmė naujus, iki šiol galutinai neužgesusius konfliktus.

Kaip turbūt kiekvienas lietuvis laikau Vilniaus grįžimą Lietuvai istorinio teisingumo pavyzdžiu. Tik reikia pripažinti, kad istorinis teisingumas dažnai žengia keistais aplinkiniais keliais ir neprotinga šičia nedaryti jokių išlygų. Jei situacija būtų kiek kitaip susiklosčiusi, senlietuvis Piłsudskis, gal net Żeligowskis, būtų galėję užimti Lietuvos istorijoje vietą, panašią į švedų Mannerheimo ir Svinhufvudo Suomijos istorijoje. Susiklostė kitaip. Šiandien Piłsudskį dera suvokti anaiptol ne kaip vieną iš Lietuvos tėvų įkūrėjų, o, sakyčiau, kaip dėdę. Tokį dėdę, su kuriuo bylinėtasi dėl žemės, bet šiaip ar taip to paties kraujo ir esmėje artimą žmogų. Vėlesnis Piłsudskio vaidmuo Lenkijoje labai nevienareikšmis. Jis įvedė diktatorišką režimą, Antanas Smetona po kelių mėnesių pasekė jo pavyzdžiu – susidorojo su politiniais priešininkais ir šiaip jau nesilaikė demokratinių principų. Tačiau savo amžiaus fone, sakyčiau, jis priklausė prie gerybinių diktatorių, davusių daugiau naudos, negu žalos. Prie tokių priskirčiau Kemalį Atatürką, Smetoną, Ulmanį, Pätsą, ir su didžiulėmis išlygomis taip pat Franco ir Tito.

Beje, rimtas lietuvių persekiojimas Vilnijoje prasidėjo tik Liudviko Bocianskio laikais, po Piłsudskio mirties. Ligi tol vyravo veikiau abipusiškumo – akis už akį – taisyklė – lenkai nepriklausomoje Lietuvoje taip pat nebuvo glostomi. Užėmusi Vilnių 1939 metais Lietuvos valdžia skyrė garbės sargybą ne tik Basanavičiaus, bet ir Piłsudskio širdies kapui. Tai buvo orus ir garbingas sprendimas, nors tautininkai, Julius Smetona rašė, kad „didžiausiam Lietuvis skriaudikui užtektų ir policininko“, Lietuvos Aidas, 1939 metų rugsėjo vienuolikta.

1944 metais kažkoks sovietų karys paleido į kapo plokštę automato seriją, bet plokštė net ir sovietmečiu nebuvo pašalinta. Jos nereikalauja šalinti ir dabartiniai mūsų lenkofobai. Ko mums būtinai reikėtų, neskaitant to gerbiamo ir gerbtino sarkofago? Manau, kad pirmiausiai reikėtų moksliškos, protingos, objektyvios, ir drauge platiems skaitytojų sluoksniams skirtos Józefo Piłsudskio biografijos, kuri vengtų įprastinių juodai – baltų schemų, nušviestų Lenkijos ir Lietuvos konfliktą su visais jo tragiškais, taip pat – komiškais aspektais, primenančiais „Pone Tade“ aprašytą paskutinį antpuolį Lietuvoje. Tebūnie tai iš tikrųjų paskutinis antpuolis. Jo svarbiausioji pamoka: tarptautinių susitarimų pažeidimas neapsimoka, net jeigu jie pažeidžiami painiais laikais, jeigu jie pažeidžiami netgi tokio žymaus veikėjo, kaip Józefas Piłsudskis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"