Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Vakaro skaitiniai. Winston S. Churchill. Antrasis pasaulinis karas

 
2017 11 08 19:09
Laivai su evakuotais iš Diunkerko britų ir prancūzų kariais atvyksta į Pietų Anglijos uostą.
Laivai su evakuotais iš Diunkerko britų ir prancūzų kariais atvyksta į Pietų Anglijos uostą.

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – sero Winstono S. Churchillio atsiminimų „Antrasis pasaulinis karas“ antrąjį tomą „Vieni“. Už šiuos memuarus jam suteikta Nobelio literatūros premija.

Antrajame W. Churchillio knygų serijos tome „Vieni“ toliau pasakojama apie Europoje vis labiau įsiliepsnojantį karą.

Didžiosios Britanijos sąjungininkė Prancūzija nesėkmingai bandė priešintis galingam iš šiaurės per Belgijos teritoriją smogusiam vokiečių kumščiui. Prancūzijos pajėgos traukėsi, užleido miestą po miesto, štabe įsivyravo slogios nuotaikos. Vokiečiams pristabdžius puolimą, Diunkerke užspeistam ekspediciniam britų kariuomenės korpusui ir kai kuriems prancūzų kariuomenės daliniams vargais negalais pavyko evakuotis į Didžiąją Britaniją.

1940 m. birželio 14 d. vokiečiai įžengė į Paryžių, kur netrukus triumfuodamas apsilankė ir pats A. Hitleris. W. Churchillis rašo: „Nacių Vokietijai atėjo didingos dienos. Hitleris šoko džiugų pergalės šokį, privertęs prancūzus patirti pažeminimą ir Kompjene pasirašyti paliaubų sutartį.“

Kapituliavus Prancūzijai, Britų imperija liko vienui viena kovoti prieš galingą priešą. Šalis ėmė rengtis galimai vokiečių invazijai per Lamanšą, statė pakrantės įtvirtinimus, pašaukė į karo tarnybą daugybę civilių, šalies ekonomika ėmė veikti ypatingu karo meto režimu.

Nors, kaip parodė laikas, vokiečių įsiveržimo į Britanijos salą planams nebuvo lemta išsipildyti, padangėje ir jūrose užvirė aršios kovos. Londonas nuolat patirdavo vokiečių bombonešių antskrydžius, ištisi miesto kvartalai buvo sulyginti su žeme, bet atkaklaus ir užsispyrusio premjero W. Churchillio vedami, visas karo negandas kenčiantys britai nė nemanė pasiduoti.

Be nacistinės A. Hitlerio vadovaujamos Vokietijos, ne mažiau agresyvią politiką vykdė ir B. Mussolinio Italija. Fašistinė Roma siekė plėsti savo įtaką Pietų Europoje ir Šiaurės Afrikoje. 1940 m. rugsėjį italai įsiveržė į britų valdomą Egiptą, o netrukus ir į Graikiją.

Kai Afrikos dykumose šauniai kovęsi britai kur kas gausesnes italų pajėgas privertė trauktis, šiems į pagalbą atskubėjo legendiniu tapęs E. Rommelio vadovaujamas Afrikos korpusas. Kitas kovos veiksmų židinys įsižiebė Graikijai priklausančioje Kretos saloje. Čia vokiečių parašiutininkams pavyko išstumti salą kontroliavusius britus.

1941 m. birželio 22 d. įvykiai pakrypo daug kam netikėta linkme. Trečiasis reichas įsivėlė į karą su buvusia savo sąjungininke ir ekonomine partnere Sovietų Sąjunga.

Diunkerko pakrantėje susirinkę sąjungininkų kariai tikisi sulaukti evakuoti juos turinčių laivų.
Diunkerko pakrantėje susirinkę sąjungininkų kariai tikisi sulaukti evakuoti juos turinčių laivų.

Nors W. Churchillis buvo aršus kruvinojo komunizmo priešas nuo pat bolševikų perversmo Rusijoje laikų, jis suprato, kad bendra grėsmė Londoną neišvengiamai stumia į suartėjimą su Maskva. Britų žvalgyba ne kartą bandė įspėti J. Staliną apie gresiantį vokiečių puolimą, tačiau vienvaldis Kremliaus šeimininkas bet kokiems įspėjimams liko kurčias. Netrukus karo pabūklai nugriaudėjo ir Europos rytuose...

******

Apie britų ir prancūzų karių evakuaciją iš Diunkerko parašyta daug tikslių ir puikių pasakojimų. Nuo gegužės 20 d., vadovaujant admirolui Ramsay’ui, ėmėme rinkti didelius ir mažus laivus. Gegužės 26 d. vakarą pagal Admiraliteto signalą prasidėjo operacija „Dinamo“, ir tą pačią naktį namo buvo parvežti pirmieji kariai. Praradę Bulonę ir Kalė, kontroliavome tik Diunkerko uosto likučius bei atvirą pakrantę prie Belgijos sienos. Tuo metu manėme, kad per dvi dienas pajėgsime išgelbėti daugiausia 45 tūkst. žmonių.

Ankstyvą kitos dienos (gegužės 27 d.) rytą imta skubiai ieškoti daugiau mažų laivų atlikti „specialiai užduočiai“. Užsibrėžėme tikslą evakuoti visas britų ekspedicines pajėgas. Buvo aišku, kad, be didesnių laivų, kurie galėjo laipinti karius Diunkerko uoste, mums reikės daug mažesnių laivų evakuacijai iš pakrančių. X. S. Riggso iš Laivybos ministerijos siūlymu Admiraliteto karininkai apžiūrėjo įvairias prieplaukas nuo Tedingtono iki Braitlingsio ir rado daugiau kaip 40 tinkamų naudoti motorinių valčių, kurios kitą dieną surinktos Širnese. Tuo pačiu metu buvo mobilizuotos gelbėjimo valtys iš keleivinių laivų, stovinčių Londono dokuose, Temzės vilkikai, jachtos, žvejybos laivai, lichteriai, baržos ir keleiviniai laivai – trumpai tariant, visi laivai, kuriuos buvo galima panaudoti evakuacijai iš pakrančių. Gegužės 27 d. naktį didžiulis pulkas mažų laivų išplaukė į jūrą, iš pradžių į mūsų uostus prie Lamanšo, o paskui prie Diunkerko pakrantės gelbėti mūsų mylimos armijos.

Kai tik slaptumo režimas buvo sušvelnintas, Admiralitetas nedvejodamas suteikė visišką laisvę stichiniam sąjūdžiui, apėmusiam jūrininkus, gyvenančius mūsų pietinėje ir pietrytinėje pakrantėje.

Kiekvienas jūrininkas, turintis nors kokį laivą, garinį ar burinį, išplaukė Diunkerko link; puiki didžiulio masto savanorių improvizacija labai padėjo pasirengti evakuacijai (laimei, rengtis jai ėmėme prieš savaitę).

Gegužės 29 d. prie Diunkerko atplaukė nedaug laivų, bet gegužės 31 d. ten sugužėjo 400 mažų laivų, kurie labai padėjo pervežti beveik 100 tūkst. žmonių nuo pakrantės iki jūroje inkarą išmetusių didelių laivų. Tomis dienomis pasigesdavau kapitono Pimo – Admiraliteto žemėlapių kambario viršininko – ir keleto kitų pažįstamų žmonių. Vienu olandų laivu jie per keturias dienas pervežė 800 karių. Iš viso mūsų armijos gelbėjimo operacijoje, nuolat bombarduojant priešo lėktuvams, dalyvavo apie 860 laivų, iš kurių beveik 700 priklausė britams, o kiti – sąjungininkams. (...)

Iš Diunkerko evakuojamas į galvą sužeistas prancūzų karys.
Iš Diunkerko evakuojamas į galvą sužeistas prancūzų karys.

Britanija su nerimu ir viltimi stebėjo evakuacijos eigą. Gegužės 27 d. vakarą laivyno vadovybei lordo Gorto padėtis atrodė kritiška, ir kapitonas Tennantas iš Admiraliteto, kuris buvo paskirtas vyriausiuoju laivyno atstovu Diunkerke, pranešė, kad būtina nedelsiant siųsti į pakrantę visus turimus laivus, nes „atlikti evakuaciją rytojaus naktį bus sunku.“ Padėtis atrodė sunki, net beviltiška. Buvo dedamos visos pastangos įveikti šį iššūkį, ir išsiųstas vienas kreiseris, 8 eskadriniai minininkai ir 26 kiti laivai. Gegužės 28-oji buvo įtempta diena, bet įtampa pamažu atslūgo, kai padėtis sausumoje didžiulėmis Karališkojo oro laivyno pastangomis stabilizavosi. Nepaisant didelių nuostolių, gegužės 29 d., kai trys eskadriniai minininkai ir 21 kitas laivas buvo paskandinti, o daugelis kitų apgadinti, laivyno planai įgyvendinti.

Gegužės 30 d. sušaukiau Admiralitete trijų ginkluotųjų pajėgų ministrų ir štabo viršininkų pasitarimą. Aptarėme situaciją Belgijos pakrantėje. Bendras evakuotų karių skaičius išaugo iki 120 tūkst., tarp kurių buvo tik 6 tūkst. prancūzų; operacijoje dalyvavo 860 visų tipų laivų. Admirolas Wake-Walkeris iš Diunkerko pranešė, kad, nepaisant intensyvių bombardavimų ir aviacijos antskrydžių, per ankstesnę valandą į laivus įlaipinti 4 tūkst. žmonių. Walkeris manė, kad nuo rytojaus Diunkerko jau turbūt bus neįmanoma išlaikyti. Aš pabrėžiau, kad būtina evakuoti daugiau prancūzų karių, kitaip nepataisomai sugadinsime santykius su savo sąjungininkais. Taip pat pasakiau, kad kai britų karių liks ne daugiau kaip vienas korpusas, turėsime pasiūlyti lordui Gortui sėsti į laivą ir grįžti į Angliją, palikus vietoj savęs korpuso vadą. Pasilikęs korpusas turi laikytis kuo ilgiau, kad galėtų tęstis prancūzų evakuacija. (...)

Diunkerke palikta sąjungininkų technika. Didžioji dalis jos buvo sugadinta, kad nepasinaudotų vokiečiai.
Diunkerke palikta sąjungininkų technika. Didžioji dalis jos buvo sugadinta, kad nepasinaudotų vokiečiai.

Gegužės 30 d. lordo Gorto štabo karininkai, pasitarę su admirolu Ramsay’umi Doveryje, pranešė jam, kad rytinę placdarmo gynybos liniją galima išlaikyti tik iki birželio 1 d. ryto. Todėl evakuaciją imta vykdyti kuo greičiau, siekiant palikti ant kranto, jei įmanoma, anglų ariergardą, kurį sudarytų ne daugiau kaip 4 tūkst. žmonių. Vėliau paaiškėjo, kad tokio ariergardo nepakanka ginti paskutines gynybos pozicijas, ir nuspręsta išlaikyti britų sektorių iki birželio 1–2 d. vidurnakčio ir vykdyti prancūzų bei britų karių evakuaciją visiškos lygybės pagrindu. (...)

Knygą galite įsigyti paspaudus ČIA

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"