Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Vos šimtmetis: kaip teko vytis krikščioniškąją civilizaciją

 
2017 10 31 11:17
Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje XV a. nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska (fragmentas). Ant žirgų joja „Hungaria"(Vengrija) ir „Polonia"(Lenkija). Iš paskos eina „Oriens" (Rytai) ir paskutinė Europos pagonė „Litavia"(Lietuva).
Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje XV a. nutapyta „Tautų žygio prie kryžiaus” freska (fragmentas). Ant žirgų joja „Hungaria"(Vengrija) ir „Polonia"(Lenkija). Iš paskos eina „Oriens" (Rytai) ir paskutinė Europos pagonė „Litavia"(Lietuva).

Žalgirio mūšyje kryžiuočius įveikė jau krikščioniška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. Lietuviai buvo visai neseniai priėmę didžiojo kunigaikščio neštą naują tikėjimą, tačiau su juo jau kūrė ir to meto reikalavimus atitinkančią valstybę ir naują visuomenę. Daugeliu atžvilgių Europą pavyko pasivyti vos per šimtmetį.

Apie tai, ką to meto visuomenei reiškė krikštas ir ką naujame tikėjime rado ir kodėl taip greitai, palyginus su kai kuriais kaimyniniais kraštais, tiek bajoras, tiek valstietis, LŽ kalbėjosi su istoriku dr. Dariumi Baronu.

– Lietuvos virtimas katalikišku kraštu – viena didžiausių visuomenės transformacijų per visą mūsų istoriją. Kaip Lietuvos visuomenė priėmė naują, valdovo atneštą religiją?

– Valstiečiai sudarė gausiausią visuomenės sluoksnį, tačiau duomenų apie juos labiausiai trūksta. Tuo metu valdovo vaidmuo iš tiesų buvo labai svarbus, o jo žodis – lemiamas. Šiuo atžvilgiu lietuviai nebuvo išskirtiniai: pradedant imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju ir tęsiant savo valstybes krikštijusiais anglų, lenkų, čekų ir vengrų karaliais.

Valdovas savyje įkūnijo valstybę ir tautą ir jei jis pasakė, kad reikia priimti krikščionybę – valdiniai turėjo paklusti. Atsisakantieji tai padaryti rizikavo užsitraukti jo nemalonę. Panašų pavyzdį matome Kijevo Rusios krikšto istorijoje, kai didysis kunigaikštis Vladimiras paskelbė, kad kiekvienas, kas nesikrikštys – bus prieš jį. Norinčių rizikuotivaldovo nemalone neatsirado.

Kita vertus, Jogailos apsisprendimas krikštytis nebuvo priimtas „vakuume“. Jis tarėsi su savo broliais ir artimiausiais bajorais. Tai užfiksuota ir dokumentuose, ir LDK kronikose. Vadinasi, bajorų luomui toks sprendimas negalėjo būti „perkūnas iš giedro dangaus“.

– Taigi, bajorai vadovavosi savais interesais, o žemesnieji luomai tiesiog pakluso valdovo valiai?

– Siūlyčiau šiuo klausimu kategoriškai neatskirti įvairių visuomenės sluoksnių. Pavyzdžiui, Žemaitijoje visuomenė nebuvo taip aiškiai išsisluoksniavusi, o ir Jogailos ir Vytauto laikų bajoras nebuvo tas žemesnių sluoksnių išteklius siurbiantis despotas, kaip neretai jį įsivaizduojame šiandien. To meto bajoras rūpinosi valstiečiais, su kuriais sudarė vieną bendruomenę ir nebuvo prarajos tarp jo ir valstietijos.

Be to, krikščionybė nebuvo elito klubo religija ir atliepė įvairių žmonių reikmes. Daugiau žinome apie bajoriją, nes ji buvo toną užduodanti visuomenės dalis, diktuojanti „madas“ ir nurodanti raidos kryptį. Tačiau valstiečiams naujoji religija taip pat nebuvo visiškai svetima, o krikščionių Dievas jiems turėjo būti bent jau kažkuo įdomus.

Nors Dlugošo kronika ir nėra labai patikimas informacijos šaltinis, iš jos galime spręsti, kad krikštijami lietuviai patyrė ir „stipresniojo Dievo“ galios demonstraciją. Senieji dievai nenubaudė krikščionių, kirtusių jų šventąsias giraites, ir to meto žmogaus akyse naujasis tikėjimas tikėtinai jau vien tuo galėjo pelnyti pagarbą. Taigi, krikščionių Dievas lietuviams siūlė niekuo ne prastesnę globą, prašant gero derliaus arba sėkmingo gimdymo.

Tuo pat metu matome, kad Lietuvos bajorams greitai tapo priimtinos tokios idėjos, kaip bendra kova su krikščionybės priešais, o tai rodo, kad jie kalbėjo ta pačia kalba ir veikė taip pat kaip ir likusios lotyniškosios Europos dalies kilmingieji. Skirtingi luomai krikščionybėje įžvelgė skirtingus privalumus, tačiau tuo pat metu būta ir visus viliojančių koncepcijų, kaip sielos nemirtingumas ar artimo meilė.

– Ar yra duomenų apie pasipriešinimą katalikiškam krikštui?

– Žinių apie pagonių pasipriešinimą krikštui Lietuvoje neturime, tačiau įdomu, kad vieną pasipriešinimo pavyzdį XV amžiaus pradžioje mini Maskvos metraščiai, teigę, kad „du didieji lietuviai“ (stačiatikiai) atsisakė tapti katalikais ir buvo nužudyti. Jų vardai nepaminėti ir tikėtina, kad tokiu pavyzdžiu bandyta heroizuoti „pasipriešinimą žiauriems katalikams“, o gal šie „du lietuviai“ buvo Jogailos politiniai priešininkai ir todėl susilaukė tokio likimo.

Galime numanyti, kad bausmių už nepaklusimą valdovo valiai būta, tačiau abejotina, ar jos palietė daug stačiatikių. Ypač atsižvelgiant į tai, kad paties Jogailos aplinkoje buvo gana gausu stačiatikių – jo artimiausias bendražygis Skirgaila ir įtakinga kunigaikščių Alšėniškių giminė.

Daugiau duomenų kalba už tai, kad stačiatikius į katalikybę bandyta patraukti ne prievarta, o valdovo pavyzdžiu.

Kartais prie pasipriešinimo krikštui priskiriamas ir 1418 metų žemaičių sukilimas. Tačiau tai klaidingas teiginys, kylantis iš „romantiškosios“ istorijos sukurto įvaizdžio, esą žemaičiai buvę nepalenkiami kovotojai prieš krikščionybę. Iš tiesų gi iš rašytinių šaltinių žinome, kad žemaičiai nepuolė nei kunigų, nei bažnyčių, o jų sukilimas buvo aiškiai nukreiptas prieš bajorus, kuriems Vytautas Žemaitijoje skyrė žemes ir valstiečius.

"Lietuvos krikštas". Janas mateiko, 1889
"Lietuvos krikštas". Janas mateiko, 1889

– Maskvos metraščiuose paminėti du stačiatikiai žuvę dėl to, kad atsisakė priimti katalikybę, bet naujasis valstybės tikėjimas nebuvo aktyviai skleidžiamas rusėnų žemėse? Jos juk taip ir liko stačiatikiškos.

– Vytautas ir Jogaila nesiėmė drastiškų rusėnų atvertimo į katalikybę veiksmų. Atvirkščiai, žinome, kad jie rašė popiežiui, prašydamas leisti laikyti mišias, tokiomis sąlygomis, kai jų aplinkoje buvo stačiatikiai, argumentuodami, kad pastarųjų nederėjo atstumti, o tokiu būdu gal bus galima juos patraukti į katalikų tikėjimą. Tokį leidimą Vytautas gavo, kaip kad ir leidimą kelionių metu laikyti mišias ne bažnyčioje ir prieš aušrą, kad rytinių žemių valdiniams tokiu būdu taip pat duotų pavyzdį.

Apskritai, stačiatikiams katalikybė nebuvo brukama per prievartą, o ir valdiniai stačiatikiai neprieštaravo tokiam valdovo pasirinkimui. Viena vertus, nenorėjo dėl to su valdovu konfliktuoti, o vienas kitas ir laisva valia pereidavo į naująjį tikėjimą.

– Nuo mokyklos suolo atsimename pasakojimus, kad katalikai pagonis lietuvius krikštijo papirkdami nemokamai dalijamais marškiniais ir jų dievaičių atvaizdus tose pačiose vietose pakeisdami šventųjų paveikslėliais. Ar taip ir buvo krikštijama Lietuva? Koks buvo šio veiksmo modelis?

– Taip tiesmukai negalime sakyti, nes turime per mažai amžininkų liudijimų. Svarbiausias būdas, kaip buvo vykdoma christianizacija – parapinių bažnyčių steigimas. Parapinė bažnyčia tapdavo vietos bendruomenės centru, vienijančiu religiniu ir socialiniu požiūriu. Jei ankstesniu laiku bendruomenės pagrindą Lietuvoje sudarė gimininiai ryšiai, tai bažnyčia į bendruomenę telkė visus tam tikros teritorijos gyventojus.

Vytauto laikų Lietuva – kraštas, kuriame gyventojai buvo išsibarstę gana plačiai, dažnai gyveno viensėdžiuose ir nepainiokime dabartinių miestų ir miestelių toponimikos sąvokos su anais laikais. Vilnius buvo miestas, tačiau Raseiniai ar Ariogala buvo ne miestelių, o tik tam tikros teritorijos pavadinimai. Parapinės bažnyčios tapdavo tokių teritorijų sėslumo centrais.

Šiandien tokios sąvokos, kaip teritorinis bendruomeniškumas, atleidimas artimui ir kitos krikščionybės neštos idėjos skamba gana „šaltai“, tačiau viduramžiais žmonės jas priimdavo kur kas rimčiau ir Velykinis sakramentas jiems buvo iš tiesų karštai išgyvenama, bendrumą atkurianti ir kurianti šventė.

Pagal tai, kokiu intensyvumu buvo kuriamas parapijų tinklas, galima atsekti ir viso christianizacijos proceso eigą.

– Pakrikštyti visą kraštą – sudėtinga užduotis. Iš kur buvo renkami misionieriai šiam darbui? Be to, reikėjo ne tik krikštyti, bet ir dirbti vietoje. Vargu, ar Lietuvoje veikusiose misijose užteko dvasininkų, kurie bent jau galėjo susikalbėti su lietuviais jų kalba.

– Misionieriška veikla Lietuvoje vykdyta gerokai prieš viso krašto Krikštą. Turbūt neatsitiktinai pirmieji du Vilniaus vyskupai – Andriejus ir Jokūbas – buvo pranciškonai ir priklausė vienuolijai, kuri nuo seno vykdė misijas Lietuvoje ir turėjo bendravimo su mūsų krašto žmonėmis patirtį. Todėl vargu, ar Lietuvos Krikšto metu kilo labai daug komunikacijos problemų. Viena vertus, į Lietuvą iš kitų šalių atvykę dvasininkai tiesiog turėjo per keletą metų išmokti vietinę kalbą, nes to reikalavo jų pareiga, o kita vertus, neseniai atvykusiems kunigams galėjo talkinti ir nuo seniau čia dirbę ir vietinę kalbą mokantys dvasininkai.

Žinoma, tokioje didelėje teritorijoje, kokia buvo LDK, neįmanoma buvo išsiversti be dvasininkų iš kitų krikščioniškų kraštų pagalbos. Tas pats galioja praktiškai bet kuriai Krikštą priėmusiai šaliai – svetimtaučiai misionieriai vyko iš Romos į Angliją, iš Anglijos – į Vokietiją ir Norvegiją, vokiečių misionieriai vyko į Lenkiją, Čekiją ir Vengriją, pas mus vyko lenkai, čekai ir vokiečiai. Nenorėčiau rizikuoti ir tiksliai įvardyti laikotarpio, kada didžiąją dalį Bažnyčios „personalo“ Lietuvoje ėmė sudaryti vietinės kilmės kunigai, tačiau manau, kad galime teigti, jog XV amžiaus antroje pusėje – XVI amžiaus pradžioje didelė dalis čia dirbusių dvasininkų jau buvo vietinės kilmės. Tuo pačiu laikotarpiu Lietuvos visuomenė tapo tipine krikščioniška visuomene.

Dr. Darius Baronas
Dr. Darius Baronas

– Vėliau krikštytoje Žemaitijoje procesas vyko taip pat, ar buvo pasitelktos kitokios priemonės?

– Nuo oficialaus Lietuvos krikšto 1387 metais prireikė dar trijų dešimtmečių, kol buvo įkurta Žemaičių vyskupija. Pirmiausiai tai lėmė politinės priežastys – tuo metu ilgai ginčytasi, kam šios žemės priklausė. Vytautui ir Jogailai teko demonstruoti, kad jie buvo uolūs krikščioniški valdovai ir būtent jie turėjo krikštyti žemaičius. O iš esmės žemaičių krikštas vyko panašiai, kaip ir kitur Lietuvoje.

Galima pastebėti, kad tiek Vytautas su Jogaila, tiek ir neseniai susikūrusi Lietuvos katalikų dvasininkija iš tiesų karštai ėmėsi žemaičių krikšto, o ir patys žemaičiai jo laukė. Kai į Žemaitiją 1417 metais atvyko Vilniaus vyskupas Petras ir Lvivo arkivyskupas Jonas Žešovskis, juos pasitiko minios žmonių, norinčių gauti krikšto malonę. Vargu, ar tai labai perdėtas krikšto norinčiųjų gausumo įvardijimas, nes atsižvelgus į gamtines krašto sąlygas, naivoka būtų tikėtis, kad net valdovo kariauna gebėtų daugumą gyventojų iš miškų sugaudyti ir varu suvaryti krikštytis. Didelė dalis žemaičių tiesiog nenorėjo likti nuošalyje nuo visoje Lietuvoje vykusio proceso – nepriimdamas krikšto žmogus tuo metu lyg ir tapdavo „ne piliečiu“, atsiribojančiu nuo valdovo ir jam tarnaujančių „gerųjų žmonių“.

Noriu pabrėžti, kad šiandien taip pat dažnai nuvertinamas tas faktorius, kad krikštas taip pat formavo lietuvių visuomenės bendrybę. Priklausymas tam pačiam tikėjimui ir vienai Bažnyčiai teikė mintį, kad net ir politinis tavo oponentas turi kažką bendro su tavimi – bent jau jo gyvybė – šventas dalykas.

– Naujo tikėjimo priėmimo procesas galėjo trukti ilgai. Ar krikščionybė iš tiesų ilgą laiką žmonių buityje „sugyveno“ su pagoniškomis apeigomis?

– Pirmiausiai reikia pasakyti, kad apie pagonių apeigas žinome labai nedaug ir šiandien dažnai painiojame religines apeigas su liaudies tradicijomis ir papročiais. Nemanau, kad christianizacijos laikotarpiu Lietuvoje veikė kažkoks slaptas pagoniškas pogrindis.

Šiuo atžvilgiu lietuviai taip pat matyt nebuvo išskirtiniai ir nesiskyrė nuo kitų, anksčiau Krikštą priėmusių kraštų. Atokiau nuo sėslumo centrų gyvenę žmonės ilgiau išsaugojo valstietišką gyvenimo būdą lydinčias tradicijas, tačiau taip pat laikė save krikščionimis – krikštijo vaikus ir bent retsykiais nuvykdavo į lengviausiai pasiekiamas bažnyčias. Pasirinkę „galingesnį Dievą“ jie taip pat sėkmingai vis dar tikėjo, kad pasaulyje apstu įvairių dvasių ir dievaičių. Senu įpročiu ir juos numaldyti būdavo pravartu.

Pagonybės ir jos ritualų sakrališkumo sampratą taip pat kūrė to meto krikščionys. XIV amžiuje Vokiečių ordinas praktiškai nekreipė dėmesio į prūsų šventes ir papročius apskritai, nes kaip tik ir laikė juos viso labo liaudies tradicijų apraiška. Tik po pralaimėjimo Žalgirio mūšyje kryžiuočiai ėmė svarstyti apie tai, kad galbūt Dievas juos nubaudė už tokį atmestinį požiūrį ir tai lėmė „teisingosios“ pusės pralaimėjimą kautynėse. Štai taip pasikeitė katalikų požiūris ir prūsų šventės tapo smerktina „pagonybe“. Kitaip tariant, pakitus sąvokai, kas yra „geras krikščionis“, atsiranda ir „pagonis“, kuris 100 metų lig tol buvo laikytas doru, Velykas švenčiančiu ir duoklę Bažnyčiai mokančiu kataliku.

Taip pat ir su lietuviais, turėjusiais (ir dar visai neseniai) įvairiausias javų sėjimo, nurinkimo ar kiaulės pjovimo tradicijas. Jos niekam neužkliuvo, kol neatsirasdavo „uolesnių“, šiose tradicijose nuodėmę įžvelgiančių krikščionių.

Beje, aršiausiai prieš senuosius papročius sukilo ne katalikai, o protestantai, kurie ir pagonis, ir katalikus peikė, kaip stabmeldžius.

Taigi, „bedieviškumas“ ir „teisuoliškumas“ buvo kiekvieno laikotarpio sukurti konstruktai, o valstietis dainuodavo jam nuo seno žinomas dainas ir užmaldydavo dvasias, kad šios krušos ant javų neatsiųstų.

Šiuo požiūriu dabartiniai pagonybės gaivintojai nedaug skiriasi nuo radikalių entuziastų krikščionių, pastariesiems atrodžiusius „blogus“ papročius įkraudami kažin kokiu dvasingumu, „senumu“, „archaika“, „savumu“, „gerumu“, nors tokios prasmės jos neturėjo tiems, kas gyveno autentišką valstiečio gyvenimą nuo seno krikščioniškoje Lietuvoje. Neverta šių laikų vertinimų primetinėti viduramžių žmogui. Juk kaip tik įdomiausia mėginti suprasti, kaip žmogus mąstė anuomet ir be reikalo netapatinti jo su savimi.

– Kuriuo laikotarpiu dedame tašką ir sakome, kad lietuviai tapo „dorais katalikais“?

– Kaip ir minėjau, per „ilgąjį XV amžių“ (kaip šį laikotarpį pavadino Stephenas Rowellas), lietuviai tapo tipine krikščioniška visuomene. Teko vytis Europą ir tai buvo padaryta XVI amžiuje. Į Lietuvą atėjus Reformacijai, Lietuva jau buvo virtusi brandžios krikščionybės šalimi. Tai įvyko be ženklaus valstybės įsikišimo – viduramžių Lietuvos visuomenė labai sparčiai (kai kuriose mūsų regiono šalyse šis procesas truko ilgesnį laiką) tapo sąmoningai krikščioniška.

Tiesa, galime apgailestauti ir dėl minėtos būtinybės vytis Europą. Lietuvoje buvo per mažai elito – raštingų žmonių – ir per mažai laiko jam formuotis. XVI amžiaus pradžioje tokius žmones skaičiuoti rankos pirštais, tačiau neturėjome jų tiek, kiek šalys, kuriose vienuolynai jau kelis šimtmečius kaupė bibliotekas ir skleidė žinias. Šiuo atžvilgiu reikia atiduoti pagarbą didžiajam kunigaikščiui Vytautui, sukūrusiam didžiąją dalį raštingos valstybės institucijų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"