Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Apie kultūrą ekonomikoje

 
2017 10 12 6:00

Kažkaip nepastebėta liko žinia, kad į Lietuvos biudžetą pajamų surinkta per 300 mln. eurų daugiau, negu planuota. Galima būtų pasidžiaugti, jei ne tuo pat metu paskelbti duomenys apie 4,5 proc. padidėjusias vartojimo prekių kainas. O tai reikštų, kad didesnės biudžeto pajamos nulemtos ir kainų augimo.

Viena objektyvių kainų augimo priežasčių – Lietuvos ekonomikos artėjimas prie Europos Sąjungos (ES) vidutinio lygio, vadinamasis konvergencijos procesas, paspartėjęs įvedus eurą.

Euras suteikia galimybę lengvai palyginti kainas visose euro zonai priklausančiose ES šalyse.

Dabar internete galima pamatyti Lietuvoje, Vokietijoje ar Italijoje parduodamų prekių kainų skirtumus. Tas pats ir su darbo užmokesčio dydžiu: sužinojus, kiek už darbą moka Lietuvos darbdavys, galima nesunkiai palyginti, kiek už tą patį darbą galima gauti, tarkime, Prancūzijoje ar Suomijoje.

Tai, kad įvedus eurą, kainos turi tendenciją susilyginti sparčiau, o darbo užmokesčio augimas šiek tiek atsilieka, buvo žinoma ir anksčiau. Todėl Lietuvos ministrų kabinetai turėjo laiko pasirengti šiam procesui. Antai Estijos vyriausybė pradėjo iš anksto didinti darbo užmokestį, todėl dabar metinis estų šeimos su dviem vaikais darbo užmokestis, atskaičius visus mokesčius, siekia apie 23,9 tūkst. eurų.

Latvijos vyriausybė daugiau dėmesio skyrė kainų kontrolei įsivedus eurą. Latviams padėjo ir tai, jog latas buvo brangesnis nei euras, todėl įvedus eurą vizualiai atrodė, kad kainos sumažėjo. Be to, latvių šeimos darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, irgi didėjo sparčiau ir siekė 15,8 tūkst. eurų per metus.

Lietuvos valdžia, nepaisydama skambių pažadų kontroliuoti, kad kainos būtų perskaičiuotos sąžiningai, ir sau už tai išmokėtų premijų, realiai nieko nepadarė ir neskubėjo didinti ankstesnės valdžios dirbtinai sumažintų algų, tad Lietuvos šeima su dviems vaikais vidutiniškai per metus uždirba 14,5 tūkst. eurų atskaičius mokesčius, arba 61 proc. estų šeimos metinio uždarbio. Žinoma, gal šeimos turėjo papildomų pajamų – iš savo amato, nedidelio ūkio, važinėjimo uždarbiauti į užsienį. Tačiau bet kuriuo atveju padėtis nėra gera.

Klausimas – ką daryti toliau? Kainos didėja, apyvarta mažėja, todėl kainos dar kils. Žinoma, jei smulkesnis verslas įgyvendintų modernizavimo programą, tarkime, modernizuotų apskaitą sandėliavimo ar tiekimo srityse, tuomet rezultatai būtų geresni. Bet tam trukdo didelės bankų paskolų palūkanos, alternatyvų nebuvimas kapitalui pritraukti vertybinių popierių rinkoje, nelanksti teisinė verslo darbo aplinka, nenoras įsileisti pažangių užsienių įmonių.

Galimybės greitai pagerinti ekonominę padėtį tėra kelios – grįžti prie ankstesnio pridėtinės vertės mokesčio dydžio (18 proc.) ir taip pristabdyti kainų augimą, didinti investicijas, panaudojant ES lėšas ir pritraukiant užsienio investicijų.

Didinant darbo užmokestį kartu reikia modernizuoti visos socialinės srities valdymą – naudojant pažangias technologijas, efektyvesnius metodus, kad ir garsųjį „blockchain“ metodą, pereinant prie e. vyriausybės darbo principų, dėl kurių neseniai sutarta Taline, šį pusmetį pirmininkaujančios ES Tarybai valstybės sostinėje.

Sprendimai priimami remiantis asmenine patirtimi, o ta patirtis nedidelė ir dažnai – iš visai kitos srities.

Realiai dabar lyg bandoma ką nors panašaus daryti, bet investicijos didinamos administraciniu metodu, sutelkiant lėšas vienose rankose, nors reikia nuosekliai įgyvendinti strateginį valstybės planą.

Strateginio planavimo sistema Lietuvoje veikia, bet atėję nauji žmonės net nežino, kas tai yra, universitetai šias studijas primiršo. Todėl šaliai vadovauja tiek daug žmonių, kurie nesusipažinę su valstybės politikos įgyvendinimo priemonėmis ir galimais jų rezultatais.

Sprendimai priimami remiantis asmenine patirtimi, o ta patirtis nedidelė ir dažnai – iš visai kitos srities.

Žinoma, reikia tik stebėtis jaunais žmonėmis, kai einama dirbti į aukščiausius postus neturint nei politinės paramos, nei aiškaus suvokimo, ką ketinama daryti, o tik dėl „paukščiuko“ biografijoje. Reikia dažniau rodyti jų susitikimus su žmonėmis, vargstančiais dėl tokio jų neatsakingo elgesio, ir jiems tiesiog būtų gėda.

Kultūra gali būti suvokiama ir dar viena prasme – kaip verslo ir valstybės institucijų darbo kultūros puoselėjimas.

Kas tai galėtų padaryti? Ateina jubiliejiniai valstybės atkūrimo metai. Prieš 100 metų daug jaunų žmonių grįžo į savo Tėvynę, norėdami padėti atkurti jos vardą, paversti ją iš kaimo provincijos šiuolaikine valstybe. Būtų gerai, jeigu būtų galima tai pakartoti.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"