Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

 
2017 11 14 10:18

Einant į pabaigą Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtiems Lietuvių kalbos kultūros metams, įvairiomis progomis bus kalbama apie konkrečius atliktus darbus, išleistus leidinius, surengtas diskusijas, minėjimus, šventes, konferencijas – tai bus pateikta ir įvairiose ataskaitose. Tačiau vargu ar jose bus tai, kas man šiandien atrodo labai svarbu: valdžios ir žmonių požiūris į lietuvių kalbą ir jos priežiūrą. O juk, kaip mėgstama dabar sakyti, viskas priklauso nuo požiūrio.

Lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko tarptautinė konferencija „Kalbos, kultūros ir švietimo politikos sąveika ir sankirtos“. Tai buvo gera proga, atsitraukus nuo kasdienių kalbos reikalų, pažvelgti į mūsų visuomenėje abejingų nepaliekančius lietuvių kalbos, jos gyvavimo ir priežiūros reikalus. Juolab jaučiu pareigą apibendrinti tai, ką, esant pastaruosius penkerius metus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nare, dažnai tekdavo apmąstyti. Kartu noriu atkreipti naujosios kadencijos VLKK narių akis į kai kuriuos neišleistinus iš akiračio klausimus.

Emocinis, moralinis ir politinis požiūris į kalbą

Kiekvieno iš mūsų emocinį požiūrį į kalbą nesunku patikrinti keliais klausimais. Pavyzdžiui, ar pamenate, kada paskutinį kartą nuoširdžiai gėrėjotės savo gimtąja kalba,

jautėte džiaugsmą dėl jos grožio? Man pačiai tai nutiko visai neseniai, kai šį rudenį kaimo sodyboje išgirdau sūnų studentą sakant: Ta obelis visa obuoliais apskerusi. Suklusau, nes žodžio apskerti mano kalbos atsargose nebuvo. Nulėkiau į didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“. Radau: veiksmažodis apskerti, apskęra, apskero reiškia „apkibti, aplipti, apkerti“:

Tai rytų aukštaičių – anykštėnų, uteniškių – tarmės žodis, jį vartojo ir iš to kraštų kilę mūsų literatūros klasikai – Antanas Baranauskas, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis. O po kelių dienų išgirdau šį žodį gyva uteniškių šnekta ir iš savo tetos. Iš tikrųjų mane buvo apėmęs atradimo ir kalbos grožio jausmas, kartu ramus žinojimas, kad to šiandien jau reto žodžio gyvenimo linija dar nesibaigia. Bet ar dažnai mokame pasidžiaugti tokiais, tegu ir nedideliais, kalbos atradimais?

Jeigu klausčiau, kas jus pastarąjį kartą labiausiai papiktino kalboje, manau, atsakymų tikrai netrūktų. Ką nors erzintų kokia plintanti anglybė, nelietuviški viešieji užrašai, „nežmoniškas“ kokio žodžio kirčiavimas, galbūt sakytumėte, kad nebeliko valdininko, kuris nepradėtų sakinio žodžiais šiai dienai ar netgi šiandien dienai – neįtikėtinai atgijusiais sovietinių laikų vertalais. Tiesa, lietuviai nėra išskirtiniai, kartais vis pasiskųsdami dėl netinkamo kalbos vartojimo. Apie požiūrį į kalbininkų darbą nė nežadu klausti. Esu ne kartą jį tyrusi, rašiusi ir žinau, ką žmonės apie tai mąsto ir šneka.

Tie džiaugsmai ar piktumai, taip pat viešos ir uždaresnės diskusijos įvairiais kalbos klausimais rodo, kad esame kalbiškai jaudri visuomenė. Jaudri – ne tik jautri, bet ir greitai įsiaudrinanti dėl įvairių kalbos dalykų.

Kodėl lietuvių kalba mums ne tik čia, Lietuvoje, bet ir išeivijoje, yra svarbu?

Kalba mums – nesumeluotas pasididžiavimas, kurį dažnai nuslopina kasdienybė, bet kilus grėsmėms, jis išsiveržia į paviršių ir eina greta su tautos, valstybės, istorinės tiesos gynimo jausmu. Kartu kalba – ir mūsų moralinis įsipareigojimas, atsakomybė pasauliui už vieną iš dviejų likusių gyvų báltų kalbų.

Lietuvių kalba visada buvo siejama su tautos kūrimusi ir yra bendrosios mūsų kultūros dalis. Kaip pažymi kultūros žmonės, kalba su visa kultūra yra politinės lietuvių pozicijos formuotoja, Lietuvos ir jos žmonių dvasinio, moralinio, intelektinio turinio kūrėja. Taigi kalbą laikome viena iš svarbiausių vertybių ir siejame ją su savo tapatybe, su tauta ir valstybe. Tai įtvirtinta Konstitucijos lygmeniu.

Ne kartą esu girdėjusi klausiant: jeigu iš esmės viskas taip gerai, tai ko daugiau reikia? Kodėl mums kalba dažnai ne kelia sparnus, o nešiojama kaip akmuo ant širdies?

Kur krypsta (kreiptina) kalbos politika Lietuvoje?

Valstybės vykdoma kalbos politika yra vienas iš valstybės raidos instrumentų. Ji apima viešiesiems reikalams skirtos kalbos teisinio įforminimo, vartojimo ir sklaidos visuomenėje klausimus. Globalizacija, internetizacija, ekonominiai, kultūriniai ryšiai ir kalbų sąveika, didėjanti migracija ir kiti ryškūs pokyčiai natūraliai brandina lūžį Lietuvos valstybės kalbos politikoje. Turime iš naujo apmąstyti, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas lietuvių kalbai gyvuoti ir plėtotis nuolat kintančiame pasaulyje, kad ji atlieptų šia kalba kalbančios visuomenės reikmes.

Pirmiausia reikia ilgalaikės sutartinai priimtos lietuvių kalbos raidos strategijos, kuri nebūtų pavaldi kintančiam politinių jėgų santykiui valstybėje. Beje, mūsų kaimynai estai ir čia yra mus aplenkę: jie jau yra atlikę parengiamuosius 10-ies metų (2018–2027) Estų kalbos strategijos darbus, įvertinę įvairių estų kalbos vartojimo sričių būklę.

Taigi, mano akimis, šiandien vienas iš svarbiausių kalbos politikos uždavinių Lietuvoje – paskatinti sistemingus lietuvių kalbos būklės bei kalbų sąveikos Lietuvoje tyrimus, kurie padėtų iš naujo įvertinti lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykį. Tyrimų, be abejo, yra, ir kai kurie iš jų atlikti bebaigiančios kadenciją Kalbos komisijos iniciatyva (pavyzdžiui, dėl lietuvių kalbos vartojimo kokybės aukštosiose mokyklose), bet jie gana fragmentiški ir nerodo padėties visumos. Tai iš dalies lemia ne kryptingas užsakomasis, o suneštinis (kas kam įdomu, tas tą tiria) įvairių šaltinių finansuojamų tyrimų pobūdis.

Lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykis

Klausimas dėl mūsų kalbos ir kitų kalbų santykio yra persmelkęs visas mūsų diskutuojamas kalbos temas: tai lietuvių kalbos ir kitų kalbų vartojimas viešosiose vietose (pvz., gatvių pavadinimų lentelėse ir kituose viešuosiuose užrašuose, viešajame transporte), verslo įmonių pavadinimai, savų ir svetimų žodžių santykis vartosenoje, nacionalumo ir tarptautiškumo santykis mokslo ir švietimo politikoje, nelietuviškų asmenvardžių rašymas Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose.

Šie dalykai turi būti teisiškai reglamentuojami, kad nekeltų kalbų vartojimo keblumų ir nesutarimų etniniu pagrindu. Dėl sudėtingos mūsų istorijos požiūris į lietuvių kalbą iki šiol buvo daugiausia gynybinis, t. y. nukreiptas ginti ir saugoti kalbos savitumą, ypač tomis sąlygomis, kai šalies gyvenime vyravo kitos kalbos.

Šiandien esame atsivėrę pasauliui ir suprantame, kad mūsų pačių požiūris į lietuvių kalbą turi keistis. Dar labai mažai svarstoma, kaip į mūsų kalbinę aplinką integruosis kitakalbiai imigrantai, dar tik pradedame susivokti esantys per mažai pasirengę, kad grįžtančių į Lietuvą mūsų pačių emigrantų vaikai nesijaustų svetimi lietuviakalbėje aplinkoje. O tai vis labiau dažnėjantys reiškiniai.

Siekiamybė – stipri kalba

Kad kalba būtų visavertė savo valstybėje, ji turi būti stipri, gyvybinga, nuolat atsinaujinanti, o ją vartojantys žmonės turi pasitikėti kalbos galiomis. Tik būdama stipri, kalba gali atlaikyti kitų kalbų poveikį ir neprarasti savitumo. Tai būtina sąlyga, jei norime nustatyti šiuolaikišką ir aiškesnį nei iki šiol lietuvių kalbos santykį su kitomis kalbomis.

Taigi jeigu mūsų siekiamybė – stipri kalba, kas trukdo skleistis šiam požiūriui? Kas trukdo džiaugtis savo kalba ir išnaudoti tikrai didžiules jos kūrybines galias?

Paminėsiu keletą destruktyvių momentų, kuriuos, kalbėdami apie kalbos politiką Lietuvoje, turime ne tik įvardyti, bet ir galvoti, kaip juos paversti konstruktyviais.

Kalbos ir valstybės ryšio destrukcija

Jau kuris laikas viešumoje matome atkaklias pastangas pilietinėje sąmonėje atsieti esminius lietuvių kalbos klausimus nuo valstybės ir paversti juos kiekvieno paskiro žmogaus asmeniniu reikalu. Kaip ši destrukcija reiškiasi?

Viešai nuolat stengiamasi palaikyti tikrovės neatitinkantį mitą, kad dabartinė kalbos politika Lietuvoje yra represinė ir skirta varžyti asmens kalbos laisvę. Stipriais neigiamos reikšmės žodžiais kuriamas atgrasus, bauginantis kalbos politikos ir ją vykdančių institucijų vaizdas: grėsmės, baudos, draudimai, persekiojimas, represijos... Iškraipant faktus piešiamas kraupus paralelinis pasaulis. Tai peržengia bet kokios pozityvios kritikos ribas. Pavyzdžiui, sudaromas įspūdis, kad kiekvienas žmogus, ką nors gatvėje ne taip pasakęs, gali čia pat būti nubaustas pinigine bauda ar net persekiojamas. Sąmoningai nutylima, kad Valstybinė kalbos inspekcija dirba prevencinį (aiškinamąjį) darbą su leidyklomis, žiniasklaida, reaguoja į piliečių skundus, įspėja dėl valstybinės kalbos pažeidimų, o nuobaudas skiria tik išimtiniais atvejais, kai kitos priemonės nepadeda, ir tik tam tikriems pareigūnams, o nei paprasti žmonės, net ir Seimo nariai prie tokių nepriklauso.

Pasitelkus žiniasklaidą, diskredituojamos kalbos priežiūros institucijos, net nepasigilinus, ką jos iš esmės veikia. Siūloma jas naikinti, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios veiklą aiškiai reglamentuoja įstatymai, vadinama „paskutiniu KGB padaliniu Lietuvoje“.

Diskusija dėl kalbos priežiūros institucijų darbo reikalinga, senokai pribrendusi, tačiau ne tokiu tonu, kuris rodo, kad nė nesiekiama kokių nors konstruktyvių sprendimų.

Negana to, atmetamas taisyklingos kalbos reikalavimas ir siūloma jį išbraukti iš visų Lietuvos Respublikos įstatymų (Kultūros barai, 2017, nr. 10). Iš kalbos mokymo sistemos siekiama išstumti bendrinės kalbos ir jos normų sampratą ir raginama: „Kalbėkite, kaip kalbate“. Kalbą mėginama pateikti be jokio vertybinio pagrindo ir be sąsajų su visuomene – tik kaip individo poreikius tenkinančią bendravimo priemonę.

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai vienoje viešoje diskusijoje pasakė: „Individas nėra politinė sąvoka, ir jo pavertimas visuomenės gyvenimo atskaitos tašku sunaikina politiką“. Pridurčiau: tai naikina ir kalbos politiką.

Ką rodo toks destruktyvus požiūris į valstybinę kalbos priežiūrą? Nepasitikėjimą valstybe. Kalbos anarchijos siekį ir kalbos stūmimą į savireguliaciją pagal laisvosios rinkos principus. Norą skaldyti visuomenę ir kalbos galios centrą iškelti už valstybinio kalbos reguliavimo ribų. Bet turbūt nereikia nė klausti, ar ši kraštutinė individualistinė ideologija galėtų tapti naujos kalbos politikos pagrindu.

Būtų galima nekreipti per daug dėmesio į tokias, sakyčiau, demokratijos grimasas, – laisvoje šalyje niekam neuždrausta reikšti nuomonę. Tačiau keistai atrodo, kai tai tampa nuolatine pagrindinės, ne bulvarinės, žiniasklaidos, net nacionalinio transliuotojo, veido išraiška.

Kur veda Lietuvos mokslo politika?

Dar vienas destruktyvus momentas, kuris nesudaro sąlygų mūsų kalbai skleistis, yra nepalanki lietuvių kalbai ir jos tyrimams (o ir plačiau suprantamai lituanistikai) mokslo politika. Metai iš metų nesubalansuojamas nacionalumo ir tarptautiškumo santykis vertinant mokslo institucijų darbus. O nuo vertinimo rezultatų priklauso, kiek biudžeto lėšų gaus kiekviena institucija. Apie mokslo biurokratų požiūrį į lituanistiką neseniai žiniasklaidoje rašė Seimo narys Stasys Tumėnas.

Mokslo tyrimams tarptautiškumas labai svarbu, to niekas neneigia, turint galvoje ypač tai, kad mūsų kalba įdomi pasaulio mokslininkams. Tačiau tarptautiškumas yra natūralus aktyvaus mokslininko poreikis, mokslininko laisvės raiška, ir jis negali būti priešinamas su tuo, kas svarbu nacionaliniu mastu. Štai spalio mėnesį švietimo ir mokslo ministrė įsakymu patvirtino „Kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir meno veiklos vertinimo reglamentą“, kuriame nurodyti skirtingų mokslo sričių už mokslo darbo mato vienetą skiriami taškai. Humanitarinių mokslų srities darbų vertinimo proporcijos tokios: tarptautiniu mastu pripažintos mokslo leidyklos išleistos mokslo monografijos autorinis lankas – 15 taškų; kitos (pvz., nacionalinės) mokslo leidyklos išleistos tokios pačios, bet, suprantama, lietuvių kalba, monografijos autorinis lankas – 7 taškai; taikomojo darbo (pvz., žodyno, praktinės gramatikos) autorinis lankas – 2 taškai.

Galima įsivaizduoti, kaip gyvena (nusigyvena) mokslo institucija, kuri rengia ir leidžia žodynus ir gramatikas. O gal žodynų ir gramatikų žmonėms nebereikia? Gal tikrai „kalbėkite, kaip kalbate“?

2015 metais Vilniaus knygų mugėje Lietuvių kalbos institutas atliko 553-jų lankytojų apklausą, kurioje, be kita ko, klausta, kokių žodynų reikėtų išleisti artimiausiu metu. Gavome tokį pageidaujamų keliasdešimties žodynų ir kalbos žinynų sąrašą, kad saujai Lietuvos leksikografų neužtektų ir dviejų gyvenimų tiems žodynams parašyti. Taigi menkindami nacionalinio lygmens darbus, iš viso pjauname šaką, ant kurios patys sėdime.

O kaipgi socialinis mokslininkų dialogas su mokslo politikos biurokratais? Jis, kiek man teko susidurti per dešimtmetį, meistriškai imituojamas. Seminaruose ir diskusijose visos pastabos ir siūlymai tvarkingai išklausomi, visi rašomi raštai priimami. O už durų tie raštai dingsta ir daromi tokie sprendimai, kokių reikia tik tam, kad būtų patogiau ir lengviau skirstyti biudžeto pinigus.

Kaip kalbos mokoma mokykloje?

Trečias dalykas, kuris slopina kalbos stiprybę, yra kalbos mokymo sistema. Tiesa, lietuvių kalbos ugdymo programa pagaliau pertvarkyta taip, kad nuo komunikacinių mokymo metodų (kurie tinka užsienio, bet ne gimtajai kalbai) po 15-os metų vėl sugrįžtama prie sisteminio kalbos mokymo. Tačiau ir iš intercijos, ir dėl mokymo priemonių, prikeptų pagal tas užsienines metodikas, mokykloje kalba dažnai tebėra pateikiama kaip „klaidų nedarymas“, o ne kaip kalbos įvairovės, bendrinės kalbos sistemos bei normų pažinimas ir neišsenkantis saviraiškos šaltinis. Per mažai ugdomi realūs sakytinės ir rašytinės kalbos vartojimo įgūdžiai, kurie skatintų pasitikėjimą savo kalba ir gebėjimą naudotis jos raiškos priemonėmis pačiose įvairiausiose situacijose. Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas mokiniams apskritai yra tapęs nemaža trauma.

Nepalanki viešoji kalbinė aplinka trukdo ugdyti kalbos vertybines nuostatas ir neskatina mokymosi motyvacijos. Tenka nemažai kalbėtis su mokytojais lituanistais, dėstytojais. Jie su mokiniais nagrinėja viešas kalbos diskusijas ir pripažįsta, kad vyrauja vienos – destrukcinės, gąsdinamosios pusės argumentai. Mokiniai ir studentai neranda atramos tam, ko mokosi mokykloje, nes valstybinis požiūris į kalbą atspindimas labai silpnai. Koks tada gali būti pasitikėjimas kalba ir tikėjimas valstybe?

Kalbą reglamentuojančių įstatymų bazė – įšalusi?

Tai ketvirtas kalbą silpninantis dalykas. Nepriimtų kalbos politikai svarbių įstatymų sąrašas vis ilgėja: Valstybinės kalbos įstatymas (priimtas 1995 metais, o nuo 2006 metų Seime vis dar svarstomas naujas jo projektas); Kalbos politikos gairės (arba strategija) – nejuda, kol nėra atnaujinto Valstybinės kalbos įstatymo; nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymas (jau taip pat ne vienos Seimo kadencijos ilgio); lituanistikos prioritetą įtvirtinančios nuostatos ir kt.

Dėl nelietuviškų asmenvardžių asmens dokumentuose prirašyta jau gal daugiau kaip dešimt projektų, bet diskusijos dėl jų gana paviršutiniškos. Nėra nei noro, nei politinės valios šį klausimą kantriai ir iki galo išnarstyti atskirai po kiekvieną argumentą ir kontrargumentą, apsvarstyti įvairius galimus variantus ir realius jų sprendinius su visais konkrečiais padariniais – kartu susėdus politikams, teisininkams ir kalbininkams. Laiko tam buvo sočiai.

Kalbos politikos trukdžiai ir siekiai

Taigi kas menkina pasitikėjimą valstybe ir jos kalbos politika?

1) valstybinės kalbos statusą ir funkcionavimą reguliuojanti teisinė bazė katastrofiškai atsilieka nuo šių dienų poreikių;

2) nesubalansuota mokslo politika: lituanistikos prioritetas yra tik deklaratyvi Mokslo ir studijų įstatymo eilutė;

3) nelanksti švietimo politika, negebanti reaguoti į šių dienų kalbos ugdymo poreikius;

4) silpnas valstybinių kalbos institucijų ryšys su visuomene ir dėl to tarpstanti ideologinė destrukcija.

Mano supratimu, artimiausi kalbos politikos siekiai turi susieti dvi jėgas: visuomenės norą rūpintis gimtąja kalba ir valstybės pastangas sudaryti palankiausias sąlygas lietuvių kalbai visavertiškai gyvuoti visose visuomenės veiklos srityse. Kalbos komisijai, keičiantis kadencijoms, atsiranda puiki proga apsvarstyti savo darbo kryptis, būdus ir rezultatyvumą. Šiuokart neturiu tikslo nagrinėti vidinių VLKK reikalų, ne visi jie būtų visuomenei įdomūs, bet vieną dalyką pabrėžiu dažnai: viešoji šios institucijos komunikacija, neturint jokio viešųjų ryšių specialisto, yra menka ir nedovanotinai neatskleidžia visų įdomių ir visuomenei svarbių jos darbo aspektų.

Mąstant apie tolesnius kalbos politikos žingsnius Lietuvoje, reikėtų pradėti nuo šių dalykų:

* ugdyti visuomenės nuostatą, kad lietuvių kalba – stipri ir gyvybinga, o ne susigūžusi savyje nuo grėsmių;

* siekti, kad būtų atnaujinta kalbą reguliuojančių įstatymų bazė;

* siekti, kad būtų realiai įgyvendinamas lituanistikos tyrimų prioritetas;

* kartu su švietimo specialistais ieškoti būdų, kaip racionalizuoti švietimo sistemą, kuri ugdytų vertybines kalbos nuostatas ir realius kalbos vartojimo įgūdžius;

* bendradarbiaujant visoms valstybinėmis kalbos institucijomis, stiprinti ryšius su visuomene.

Šiems siekiams (o jų būtų galima išvardyti ir daugiau) įgyvendinti turi būti keliami konkretūs uždaviniai. Tam neabejotinai reikia sutelktų kalbos, švietimo ir kultūros politikos jėgų. Ar pavyks naujos kadencijos Kalbos komisijai žengti į priekį, priklausys nuo to, ar mūsų valstybėje bus pereita iš pasyviojo lygmens į kuriamąjį ir ar bus imtasi realių sprendimų, kurie mūsų kalbą stiprintų ir didintų jos kūrybines galias.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"