Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Biudžetas kaip šventė

 
2017 11 10 6:00

Jeigu šią savaitę lankėtės prekybos centre, tikrai pastebėjote, kad sezoninių prekių skyriuje jau išdėliota Kalėdų atributika. Ir kaip kasmet, žiniasklaidoje galite rasti nuomonių, kad galbūt per anksti ta atributika ten atsirado.

Jeigu šią savaitę lankėtės prekybos centre, tikrai pastebėjote, kad sezoninių prekių skyriuje jau išdėliota Kalėdų atributika. Ir kaip kasmet, žiniasklaidoje galite rasti nuomonių, kad galbūt per anksti ta atributika ten atsirado.

Bet juk iš didžiųjų mūsų kultūros švenčių po Visų Šventųjų dienos, kai kuriems – ir Helovino, eina būtent Kalėdos, lygiai kaip Joninės su palapinėmis ir griliais eina iškart po Velykų, net jeigu Velykas švenčiame kovo ir balandžio sandūroje. Sezoninių prekių skyrius juk negali būti tuščias. O palikti kapinių žvakes ar šokoladinius kiaušinius po Visų Šventųjų arba Velykų irgi kažkaip neišeina.

Tad kada turime pradėti rengtis Kalėdoms? Nuomonių gali būti įvairių. Dvi populiariausios grindžiamos skirtingomis vertybėmis – praktiškumo ir šventiškumo. Praktiškiesiems akivaizdu, kad rengtis kitoms Kalėdoms reikia iškart po praėjusių Kalėdų. Liaudies išmintis tokius žmones palaiko – slides žiemai tepk vasarą. Ir tikrai, jeigu turite kur sandėliuoti, geriausia kitoms Kalėdoms dovanas supirkti tarp gruodžio 25-osios ir sausio 2-osios. O jei taip elgtumėtės ir po Vėlykų, Joninių bei Visų Šventųjų dienos, kasmet savo biudžetą papildytumėte solidžiu santaupų krepšeliu. Kitos nuomonės atstovai sako, kad šventė yra šventiška dėl ypatingo jausmo per ją, tad rengiantis labai anksti dingsta pats įvykio stebuklingumas – šventei atėjus jau būsime nuo jos pavargę.

Ar nebus taip, kad ir sudarant valstybės biudžetą praktiškumas ir šventiškumas yra svarbūs veiksniai?

Čia yra tiesos. Pagalvokite, ar nebūtų keista, jei nupirktumėte labai gerą, reikalingą dovaną artimajam ir laikytumėte ją dūlančią 350 dienų, kad paskui įteiktumėte? Išties paaiškinti, kodėl nedavei anksčiau – juk visas tas dienas daiktas būtų davęs naudos – sudėtinga. Bet yra ir kompromisinis variantas šeimoms, norinčioms „praktiškų“ švenčių – švęsti katalikų Kalėdas pagal Julijaus kalendorių. Mano šeimoje, deja, ši inovacija jau daug metų niekaip nesulaukia pritarimo.

Sunku pasakyti, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje, kai mūsų profesijos, įpročiai, šeiminiai santykiai yra tapę labai skirtingi, šventės išlieka tokios svarbios. Aišku, kad šventės yra svarbios valdžiai, nes gyvos tradicijos yra bendros kultūros garantas, o lojalius piliečius valstybė gali turėti tik tuo atveju, jeigu tie piliečiai jaučiasi bendros kultūros dalimi. Ko gero, ir be valdžios pastangų daugeliui mūsų norisi jaustis bendros kultūros dalimi. Tad mes drąsiai, labai nepraktiškai, bet labai šventiškai einame į parduotuves ir permokame už daugybę prekių.

Taip jau nutiko, kad Kalėdos ir Naujieji metai mūsų kultūroje yra šalia. Maža to, daugelyje valstybių fiskaliniai metai sutampa su kalendoriniais metais. Ir tai verčia susimąstyti, ar nebus taip, kad ir sudarant valstybės biudžetą praktiškumas ir šventiškumas yra svarbūs veiksniai?

Jei dėmesingai sekėte savaitės naujienas, turėjote pastebėti, kad dvi didžiausios viešojo sektoriaus darbuotojų grupės kone vienu metu sulaukė valdžios dėmesio. Pirmoji – mokytojai – pasirašė su Vyriausybe pirmąją kolektyvinę sutartį, kurioje numatyti mokytojų atlyginimo pokyčiai. Taip pat medikų bendruomenė garsiai atkreipė dėmesį į tai, kad valstybė nevykdo savo prisiimtų įsipareigojimų sveikatos apsaugos srityje. Tad kodėl toks sutapimas? Ogi todėl, kad valdžia ir prekybos centrai kitam dideliam kalendoriniam įvykiui pradeda rengtis panašiu metu. Jei peržiūrėtumėte Seimo komitetų ir komisijų posėdžių darbotvarkes, įsitikintumėte, kad biudžetas tampa pagrindine tema. Tad jei norite kitąmet iš valstybės gauti dovanų, pats laikas pradėti rašyti laiškus. Ne Kalėdų Seneliui, žinoma.

Vyriausybė šiemet „neutralizavo“ mokytojus, jiems nurodžiusi, kad dovanos bus dalijamos palaipsniui. Labai praktiškai, bet ne šventiškai. Su penkiamečiu jums tikrai nepavyktų pasirašyti sutarties, kokius ir kada lego konstruktorius jam įteiksite pagal grafiką iki 2020-ųjų. Su medikais valstybė galbūt bandys susitarti panašiai. Ir galbūt pavyks.

Visa tai, žinoma, gerai, išskyrus vieną bet. Ar tikrai biudžetas yra dovana? Ar tikrai gydytojai ir mokytojai neuždirba sau atlyginimų? Ar tikrai valstybė yra mama, iš kurios vaikai turi reikalauti didesnio lego, negu ji gali nupirkti?

Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Baltarusiją ar Rusiją, bet ir už Lenkiją, Estiją ir Latviją. Tačiau nuvykę į Lenkiją ar Estiją pamatysite, kad daugelio profesionalų – mokytojų, gydytojų ar policininkų – atlyginimai skiriasi iki dviejų kartų. Bet kaip tai gali būti? Kur tie didžiuliai pinigai Lietuvoje? Duobėtais Pavilnių vieškeliais važinėjant pro prabangias vilas ir bandant išvengti avarijos su prabangiais visureigiais akivaizdu, kad pinigų viloms yra, o gatvėms – ne. Estijoje ar Čekijoje šiek tiek kitaip – pradedama nuo gatvių. Tad kažkas Lietuvoje yra kitaip, tai panašiau į Rusiją negu į Čekiją ar Skandinaviją.

Jei valstybė – mama, tai mūsiškė nemyli visų savo vaikų vienodai. Vieniems ji – praktiška, kitiems – šventiška. Ir gal čia nėra nieko išskirtinio, bet kai artimiausi mūsų kaimynai skandinavai ar vokiečiai elgiasi priešingai – yra itin šventiškai nusiteikę viešojo sektoriaus profesionalų atžvilgiu, negalime sakyti, kad negalime nieko padaryti su protų nutekėjimu, tačiau renkamės nieko nedaryti. Pavyzdžiui, pasiūlymai didinti privalomojo sveikatos draudimo įmokas rodo, kad noro ar vaizduotės valdžiai trūksta net sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų streiko akivaizdoje. Noro valdžiai įskiepys tik baimė, bet jei problema – vaizduotė, bandykime sugalvoti kompromisą tarp šventiškumo ir praktiškumo, savotišką Julijaus kalendoriaus idėją biudžetui.

Mano variantas toks: kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje. T. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai. Ir Seimo nariai liktų patenkinti – prieššventinis stresas būtų labiau susijęs ne su ginčais dėl biudžeto, o su maloniais sprendimais, ką padovanoti artimiesiems šiemet.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"