Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Budėti – tai laukti prasidedančios šventės

 
2017 11 11 6:00

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios jų buvo paikos, o penkios – protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė ir alyvos induose. Jaunikiui vėluojant visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.“ Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.“ Joms beeinant pirkti atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės, jos ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu! Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Iš Evangelijos pagal Matą

Jėzus sako palyginimą savo mokiniams, o kalba apie vestuves, mergaites, įžeidų jaunikį ir apšvietimą. Mokiniai žino, kaip vyksta vestuvės. Anuomet santuokos sutartis būdavo sudaroma sužadėtuvėmis: mergina lieka gyventi savo namuose iki vestuvių, o vestuvių dieną jaunikis keliauja į jaunosios namus jos pasiimti ir parsivesti į savuosius – jau jų šeimos namus, kur vyksta vestuvių pokylis, trunkantis ne vieną dieną.

Palyginime minimos merginos yra vestuvių pulko dalis, kurio viena funkcijų – deglais apšviesti kelią jauniesiems. Tikėtina, kad minėti žibintai – tai audinio juostelės, sumirkytos aliejuje ir pritvirtintos prie lazdos. Protingosios mergaitės pasiėmė alyvos ąsotėliuose, į juos galėjo įmerkti degančių juostelių galus. Mergaitės, susėdusios prie kelio, laukė atvykstančio jaunikio su nuotaka ir užmigo. Pažadintos vestuvininkų, jos turėjo pakirpti nudegusius juostelių dagčius ir vėl uždegti savo žibintus. Paikosios, tuomet pristigusios alyvos, paprašė jos turinčiųjų, bet šios giežtai atsisakė pasidalyti alyva. Kodėl? Kad alyvos nepristigtų visos, nes tuomet jaunieji patektų į nemalonią padėtį, būtų suardytas santuokos apeigų paprotys, o juk žmonės visais laikais norėjo, kad ypač reikšmingos šventės būtų gražios ir sklandžios. Regis, jaunikis įpyko ir paliko mergaites už durų, atsisakęs pripažinti, jog iki tol jas pažinojo. Po visos šios istorijos Jėzus dar liepė mokiniams budėti, nors laukdamos jaunojo visos mergaitės miegojo.

Kiekvienam žmogui būtinas vidinis nusiteikimas, nes jis garantuoja bilietą į vestuves ne tik laikų pabaigoje, bet ir šiuo metu suteikia vidinę laisvę darbuotis bei džiaugtis kiekviena diena.

Bibline kalba vestuvės reiškia laikų pabaigą (pasaulio pabaigą). Tiesa, mums labiau įprastas pasaulio pabaigos vaizdavimo būdas – rodyti gamtos katastrofas ir visiško blogio įsisiautėjimo siaubą. Tačiau antgamtiniu požiūriu šis momentas reiškia Dievo kūrinijos tikslo išpildymą, pabaigą, kai visi Dievo sukurti žmonės, kurie laisva valia per žemišką gyvenimą pasirinko dalyvauti kuriant Dievo Karalystę, pagaliau gyvens visiškoje vienybėje ir meilėje. Biblijoje apie tai užsimenama daugelyje vietų, bet gražiausiai kalbama Apreiškimo knygoje: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes tai, kas buvo pirmiau, praėjo.“

Šiuo palyginimu Jėzus linksmai kreipiasi į kiekvieną žmogų: kuo gi tu gyveni, žmogau? Ar šiandien esi pasiruošęs įžengti į vestuvių pokylį? Ar tavo teisumo ir gerų darbų aliejaus indas yra sklidinas? Visos snaudžiančios mergaitės sako, kad šis pasirengimas išoriškai nepastebimas, jis – vidinis žmogaus nusiteikimas ir pasirengimas atiduoti Dievui visą save (visa tai, ką turiu, kas esu, ką veikiu).

Religine prasme mergelė – tai asmuo (gali būti tiek moteris, tiek vyras), atsidavęs Dievui – padaręs celibato įžadą dėl Dievo Karalystės (vienuoliai, vienuolės, kunigai, pasauliečiai), žemiškajame gyvenime kasdieniu savo prioritetu radikaliai pasirinkęs darbavimąsi Dievui. Šie žmonės yra tarsi ženklai, primenantys, kas gyvenime svarbiausia. Jie savo maldoje apkabina kiekvieną žmogų – gyvą ar mirusį – ir yra dvasinio kelio žinovai, todėl gali palydėti kitus asmenis ugdant šias nuostatas (panašiai kaip vestuvių muzikantai, grojantys ne sau, o tam, kad visiems būtų šventė).

Tačiau kiekvienam žmogui būtinas vidinis nusiteikimas, nes jis garantuoja bilietą į vestuves ne tik laikų pabaigoje, bet ir šiuo metu suteikia vidinę laisvę darbuotis bei džiaugtis kiekviena diena. Sutikę džiugų, laisvą, atsakingą žmogų, pamatysime, kad jis, nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo, turi būtent tokią nuostatą. Juk viskas – taika, darbas, reikšmingi santykiai, sveikata, artimi žmonės – mums tik laikinai paskolinta, viskas yra dovana. Nežinome, ar rytoj iš to ką nors turėsime. Budėti – reiškia šeimoje, darbe ar savo aplinkoje šiandien padaryti tai, ką turime padaryti iš dėkingumo ir meilės už mums patikėtus dalykus. Tad budėkime, nes į pokylį esame pakviesti atvykti su degančiais žibintais.

Sesuo Rasa Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"