Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Geresnis gyvenimas dirbančioms šeimoms? Ne šiandien

 
2017 08 12 6:00

Apie Vyriausybės pasiūlytą mokesčių pertvarką jau daug diskutuota. Nors dalis siūlomų pakeitimų galėtų teigiamai paveikti įsisenėjusių ekonominių problemų sprendimą, tenka konstatuoti, kad tai nėra esminė, ilgalaikė ir tvari visos mokesčių sistemos reforma. Daugelis ekspertų, taip pat ir Lietuvos bankas, vertindamas pateiktus pakeitimus, pastebėjo, kad sumažėjęs gimstamumas, visuomenės senėjimas ir emigracijos tendencijos, kurios turi ir turės vis didesnį poveikį viešojo sektoriaus finansų tvarumui, deja, nėra tinkamai įvertintos.

Apie Vyriausybės pasiūlytą mokesčių pertvarką jau daug diskutuota. Nors dalis siūlomų pakeitimų galėtų teigiamai paveikti įsisenėjusių ekonominių problemų sprendimą, tenka konstatuoti, kad tai nėra esminė, ilgalaikė ir tvari visos mokesčių sistemos reforma. Daugelis ekspertų, taip pat ir Lietuvos bankas, vertindamas pateiktus pakeitimus, pastebėjo, kad sumažėjęs gimstamumas, visuomenės senėjimas ir emigracijos tendencijos, kurios turi ir turės vis didesnį poveikį viešojo sektoriaus finansų tvarumui, deja, nėra tinkamai įvertintos.

Šiandien tikrai svarbu kalbėti apie pažeidžiamiausius ir skurdo gniaužtuose esančius žmones, tačiau, žvelgiant plačiau, reikėtų suprasti, kad būtent vidurinės klasės lokomotyvas į priekį gali stumtelėti lėtėjantį ekonomikos traukinį. Konkrečiau norėčiau išskirti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas. Jos visuose – ekonominiuose, demografiniuose – kontekstuose yra svarbiausia mūsų šalies atrama. Žmonės, kurie dirba, užsidirba, kuria, augina vaikus, moka mokesčius ir turi lūkesčių. Ko jiems reikia labiausiai? Atsakymas paprastas: pajamų ir paslaugų. Ar po siūlomos mokesčių pertvarkos padidės jų pajamos? Jei jie, savo nelaimei, uždirba daugiau nei minimumą, – ne. Ar padaugės paslaugų, kurios padėtų patogiau gyventi tėvams, auginantiems vaikus? Kiek teko susipažinti su siūlymais, – irgi ne.

Kiekvienoje tinkamai funkcionuojančioje valstybėje socialinė parama privalo egzistuoti. Vis dėlto Vyriausybė turėtų skatinti gyventojus dirbti ir užsidirbti, o ne maitinti juos nesibaigiančiomis išmokomis. Nors papildomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) pasiekdavo ne visas šeimas, vien tik universali išmoka neužkerta kelio skurdo spąstams ir nestiprina vidurinės klasės.

Remiantis Vyriausybės pristatytu modeliu, kai išmoka mokama kiekvienam vaikui, ir šį metodą palyginus su senuoju modeliu, taikant papildomą NPD – bendra valstybės parama vaikus auginančiai vidutines pajamas gaunančiai šeimai nesikeičia. Susidaro įspūdis, kad dabartinė Vyriausybė neįvertina vidurinės klasės naštos, kainos ir poveikio emigracijai. Tikimės žmonių noro dirbti, išlaikyti valstybę bei čia kurti savo ateitį, tačiau neskubame atstovauti jų lūkesčiams geriau ir paprasčiau gyventi Lietuvoje. Gal jie dar palauks... O kas jei nepalauks?

Regis, šios reformos tikslas savaime yra pati reforma (gal net labiau semantine prasme). Viena tampa aišku – dabartinė Vyriausybė bijo imtis ryžtingesnių veiksmų, žaidžia su pajamų perskirstymu bei išmokų dalijimu, o dėmesio labiau įsišaknijusioms problemoms neskiria.

Žmonės jau šiandien nori, kad jų pajamos augtų, o paslaugos būtų visiems prieinamos ir atitiktų individualius šeimų lūkesčius. Viskas svarbu: nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigų prieinamumo, galimybės gauti krepšelį auklei pasamdyti iki galimybės dirbti lanksčiu darbo grafiku. Beje, reikėtų nepamiršti ir vaikus auginančių vienišų mamų bei tėčių, jų šeimų specifikos ir išskirtinio dėmesio būtent tokioms šeimoms.

Vyriausybė bijo imtis ryžtingesnių veiksmų, žaidžia su pajamų perskirstymu bei išmokų dalijimu, bet neskiria dėmesio dar labiau įsišaknijusioms problemoms.

Mokesčiais galėtų būti labiau skatinami ir darbdaviai, kuriantys palankesnę aplinką dirbantiems tėvams, investuojantiems į darbuotojų vaikų ugdymą, priežiūrą bei į šeimoms palankios infrastruktūros kūrimą. Būtų svarbu papildomai subsidijuoti tuos darbdavius, kurie investuoja į po motinystės ar tėvystės atostogų grįžusių darbuotojų profesinių įgūdžių atnaujinimą ar jų perkvalifikavimą. Galėtume vardyti daug siūlymų ir idėjų, tačiau viskas, ką šiame kontekste girdime iš Vyriausybės: „Ne šiandien. Ne šiemet.“

Bendraudami su žmonėmis dažnai matome, kad noras išvykti svetur pagrįstas ne vien materialiniais argumentais. Dažnai pasigendama jausmo, kad esi reikalingas, todėl būsi suprastas sunkesniais gyvenimo etapais, gausi tokių viešųjų paslaugų, kokių reikia, ir tada, kai jų trūksta.

Sakoma, kad nėra geresnio laiko už esamąjį. Tad ir šiuo atveju Vyriausybė galėtų užpildyti tuščią paslaugų erdvę, su kuria susiduria šeima prireikus pagalbos mažo vaiko priežiūrai. Įkvėpti pasitikėjimo mamai ar tėčiui, kad pavyks išsaugoti profesinės karjeros galimybes, išlaikyti savo namus ir vaikus Lietuvoje. Deja, ne šiandien.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"