Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kaip vertinti J.Pilsudskį? Atsakymas A.Michnikui ir R.Valatkai

 
2017 12 07 13:43

Pirmosios gruodžio savaitės skandalus papildė dar vienas: siūlyta iškilmingai pažymėti Lenkijos valstybės viršininko (taip jis pats titulavosi) ir Rytų Lietuvos okupanto bei aneksuotojo Juzefo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Visą kampaniją lydėjo Lietuvoje gyvenančių ar atvykusių žurnalistų J. Pilsudskį liaupsinantys straipsniai, ciniškai „randami“ jo nuopelnai Lietuvai ir jos valstybingumui, o dėl Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupacijos siūlyta vos ne vienos rusų humoristinės laidos veikėjo žodžiais – „suprasti ir atleisti“.

A. Michnikas: „Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos be Vilniaus.“

Bravo! Dar pamiršta pridurti – ir be Lvovo. Gal pridurs nuvykęs į Ukrainą, nors abejoju – ukrainiečiai nelinkę nusiiminėti kepurių buvusių okupantų garbei. Galime tęsti: R. Dmovskis neįsivaizdavo Lenkijos be visos Lietuvos ir netgi be pietinės Latgalos. Stalinas neįsivaizdavo Rusijos be gimtosios Gruzijos (1921 m. ją aneksavo), Hitleris neįsivaizdavo Trečiojo reicho be gimtosios Austrijos (anšliusas 1938 m.), taip pat be Čekoslovakijos Sudetų, o netrukus ir be pačios Čekoslovakijos (aneksija 1938 m.), be Klaipėdos (aneksija 1939 m.), o šiais laikais Putinas neįsivaizdavo Rusijos be Krymo (aneksija 2014 m.) ir galbūt Donbaso... Visa „chebra“ neįsivaizdavusiųjų. Joje Pilsudskis chronologiškai pirmas ir yra pavyzdys bei mokytojas likusiems.

Būtent J. Pilsudskis tarpukariu sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės lietuvių kalbos pozicijas, pagarbą šiai kalbai. Sustiprino net neturėdamas tokio tikslo ir to nežinodamas.

Pilsudskis neįsivaizdavo Lenkijos ne tik be Vilniaus, bet ir be Kauno. Gviešėsi ir Klaipėdos, kuri tuo metu nepriklausė niekam, nes 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos. 1920 m. lapkričio mėnesį Želigovskio gaujos pradėjo puolimą Kėdainių link, iš ten tikėdamosi pulti ir Kauną, bet prasibrovė tik iki Giedraičių ir Širvintų, kur Lietuvos kariuomenė jas sumušė ir perėjo į kontrpuolimą.

Čia Pilsudskį nuo tolesnių veiksmų sulaikė ne R. Valatkos teigiama Pilsudskio „meilė Lietuvai“ ar, anot V. Savukyno, jo nenoras užimti visą Lietuvą, o Lenkijos sąjungininkai ir globėjai, pirmiausia Prancūzija. Nuo kontrpuolimo Prancūzija sulaikė ir Lietuvą, netiesiogiai leidusi suprasti, jog „lenkų mušti negalima“, ir liepusi išlaikyti status quo. Pilsudskis tolesnio konflikto nebeeskalavo, vengdamas susikurti dar didesnį regiono silpnintojo ir destabilizatoriaus įvaizdį ir tenkindamasis tuo, ką jo „neklusnusis“ generolas buvo okupavęs. Plėsti konfliktą ir „vaduoti“ dar „Lenkų Infliantus“ (Latgalą) jis taip pat nesiryžo (nors šito labai prašė Želigovskio gaujose tarnavę Latgalos dvarininkai), nes tai būtų reiškę karą dar ir su Latvija. Juo labiau, kad Latvija diplomatiniais kanalais jau buvo įspėjusi Lenkiją, kad, jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija neliksianti neutrali ir būsianti priversta stoti Lietuvos pusėn.

Sakoma, Pilsudskis buvo lietuvis ir save laikė lietuviu, ne lenku. Bet tai nepateisina jo agresijos prieš kaimynines valstybes. Stalinas buvo grynakraujis gruzinas, Hitleris – austras. Paklauskite gruzinų ir austrų, ar XX amžiuje jiems nuo to buvo geriau? Išgamų pasitaiko kiekvienoje tautoje, bet jomis nesididžiuojama. Nacių kolaboranto norvego V. Kvislingo pavardė net tapo bendriniu žodžiu. V. Mickevičius-Kapsukas ir A. Sniečkus su J. Paleckiu irgi buvo lietuviai, irgi mokėję šnekėti lietuviškai. Ar tai kaip nors atperka jų veiklą kitos valstybės naudai? Okupantas yra okupantas, kad ir su kokia vėliava jis eitų – raudona ar balta-raudona.

R. Valatka: „Pilsudskis buvo romantikas. Jis vis dar svajojo apie LDK ir Lenkijos federaciją.“

Nežeminkit J. Pilsudskio ir nedarykit iš jo retrogrado bei donkichoto, nes taip išeitų, kad jis svajojo kaip zombis, nesuvokdamas, jog XX a. Europos realijos buvo visai kitokios nei XVI a.! M. Servanteso Don Kichotas irgi svajojo apie praėjusius riterių laikus. Ir elgėsi atitinkamai, o tai jį darė pajuokos objektu, nes toks elgesys neatitiko epochos. Jis irgi buvo romantikas.

Be to, apie kokią dar LDK (su kunigaikščiu?) svajota, kai nepriklausomybę skelbėsi aplinkinės tautos, iki tol net neturėjusios savų valstybių? Ir pati Lenkija juk ne buvusią karalystę atkūrinėjo.

Buvusi Suomijos kunigaikštystė 1917 m. gruodžio 6 d. deklaravo Suomijos Respubliką. Buvusių chimerinių imperijų neatkūrinėjo nei austrai su vengrais, nei turkai. Tokiu pilsudskiniu donkichotizmu vėliau užsikrėtė tik Italijos dučė B. Musolinis, viešai teigęs siekiąs atkurti didžiąją Romos imperiją. Gal ir jį pavadinkit romantiku? O ar ne romantikas buvo A. Hitleris, „kūręs“ didįjį reichą?

„Kas būtų, jei būtų“

R. Valatka: „Sovietai būtų Lietuvą užgrobę ir sovietizavę iškart, jei tik 1920 m. rugpjūtį nebūtų patyrę triuškinamo pralaimėjimo prie Varšuvos.“ Tai ar pergalė prie Varšuvos suteikė Pilsudskiui teisę netrukus grobti kaimyninių valstybių žemes? Beje, tą pergalę lenkai vadina „stebuklu prie Vyslos“, nes patys pripažįsta, jog ją lėmė ir M. Tuchačevskio kariuomenės neorganizuotumas: nuo pagrindinių pajėgų buvo beviltiškai atsilikęs ariergardas su amunicija, maistu ir kt. Sieti lenkų pergalę prie Varšuvos ir Pilsudskio adoravimą su teise netrukus brautis į Lietuvą bei okupuoti visą jos rytinę dalį su Vilniumi yra tas pat, kas teisinti Lietuvos antrąją sovietinę okupaciją (1944–1990), dangstantis Stalino „triuškinama pergale“ Vokietijos-SSRS kare.

Mes nežinom, kas būtų, jei būtų, užtat puikiai žinom, kas buvo. Išgelbėjęs nuo bolševikų Varšuvą, Pilsudskis tų pat metų rudenį ėjo gelbėti litvinų nuo litvinų. Ir ne bet kaip, o liepęs L. Želigovskiui suvaidinti maištą. Kitose šalyse už tokį maištą ir nepaklusnumą generolo lauktų antpečių netektis ir karo tribunolas. Bet Želigovskis buvo pagirtas tarp vyrų. Visai kaip V. Putino generolai „romantikai“, 2014 m. „išgelbėję“ Ukrainos Krymą nuo, tarkim, galimos turkų okupacijos. Krymas gelbėtas irgi pagal pilsudskinį-želigovskinį scenarijų. Praėjus kuriam laikui, gal tas pats Lietuvoje dirbantis žurnalistas ir rusų generolus siūlys pagerbti už karinį romantizmą. Ir sakys, kad tai būsiąs gražus gestas, sutaikantis ukrainiečius su jų etniniais broliais rusais.

Pagerbkim Pilsudskį ir už karinio perversmo pamoką europiečiams, ir už Baltijos regiono destabilizavimą, kuriuo buvo atrištos rankos Maskvai su Berlynu, už penkiašalio karinio aljanso (Lenkija-Lietuva-Latvija-Estija-Suomija) idėjos sužlugdymą, nes aljansai nesudaromi, jei viena jo narė yra agresorė kitai narei. Pagerbkim maršalą už „Pilsudskio-Hitlerio paktą“ bei draugystę su Hitleriu nuo 1934 m. iki mirties. Galime irgi paspėlioti, „kas būtų“, jei Pilsudskis nebūtų miręs, vėžio pakirstas 1935 m. gegužę.

Nesistebėkim tokia draugyste. Pasak vieno britų diplomato, J. Pilsudskis „neturėjo jokių civilizuoto bendravimo įgūdžių, tačiau turėjo visus tamsaus genijaus požymius“. Toks tokį pažino.

Tad traukinio užpuolimas Bezdonių stotyje ir Vilniaus tramvajui įrengti skirtų pinigų pagrobimas yra niekis, palyginti su tolesniais jau tarpvalstybiniais gangsteriniais „Ginioto“ žygiais ir galbūt jų planais, kuriuos įgyvendinti sutrukdžiusi mirtis (čia irgi į temą „kas būtų, jei būtų“).

Kaip vertinti J. Pilsudskį?

„J. Pilsudskio negalima vertinti vienareikšmiškai“, – teigia A. Michnikas. Be jokios abejonės! Kiekvieno veikėjo, juo labiau valstybės vadovo, vertinimas yra keliabriaunis, žiūrint, kas ir iš kur vertina. Barbora Radvilaitė lietuviams yra romantiškos meilės karaliui pavyzdys, lenkams – paleistuvė, susukusi Žygimantui Augustui galvą. A. Suvorovas rusams yra didis karvedys, Rusijos kovų su Turkija didvyris, lietuviams ir lenkams – T. Kosciuškos sukilimo slopintojas ir pirmosios Lenkijos Respublikos vienas iš duobkasių. Napoleonas Bonapartas prancūzams yra nacionalinis didvyris, rusams – okupantas.

Okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius.

Pamėginkim nevienareikšmiškai įvertinti ir J. Pilsudskį. Aukščiau minėtosios liaupsės imtos iš lenkiškų istorijos naratyvų, kuriuos Lietuvoje atkakliai bruka jau minėtieji autoriai. Tačiau vieno dalyko niekas nenuneigs nei Lenkijoje, nei Lietuvoje – būtent J. Pilsudskis tarpukariu sustiprino lietuvišką savimonę, lietuvių patriotizmą, valstybinės lietuvių kalbos pozicijas, pagarbą šiai kalbai. Sustiprino net neturėdamas tokio tikslo ir to nežinodamas. Jei ne Vilniaus okupacija, Lietuva būtų likusi dvikalbė, lenkų kalba ko gero būtų iš inercijos išlaikiusi aukštesnį socialinį prestižą, o dalies lietuvių tautinė savimonė iki šiol būtų buvusi šizofreniškai susidvejinusi – tai lietuvis (baltas), tai lenkas (slavas), priklausomai nuo situacijos.

Analogišką pavyzdį dabar turime Ukrainoje, kur Rusijos agresija sutelkė ukrainiečių tautą, sustiprino jų tautinę savimonę bei ukrainiečių kalbos reikšmę.

Tad ačiū J. Pilsudskiui, kad padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"