Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Kėdainių prakeiksmas?

 
2017 03 19 17:32

Nors  parlamentarai, regis, atsiėmė įstatymo projektą, kuriuo siekta įvesti viešojoje erdvėje „pozityvo skaičiuoklę“, pradėsiu nuo to, kas džiugina.

Pačiame Lietuvos centre yra turtingą istoriją ir įspūdingą kultūrinį paveldą turintis miestas Kėdainiai. Iškilios Radvilų giminės įkurtas miestas, regis, turi visas prielaidas klestėti. Patogi geografinė padėtis, gerokai sumažinanti logistikos išlaidas, vieni derlingiausių Lietuvoje žemės plotai, sėkmingai veikiančios didelės įmonės, duodančios darbą tūkstančiams šio krašto gyventojų, turistai, kuriuos traukia lenkiškas, žydiškas, škotiškas paveldas. Kėdainių Didžioji gatvė papuoštų net ir Vilniaus Senamiestį, o Džiazo gatvės atradimas liudija, kad šiame mieste yra kūrybingų, drąsiai improvizuoti sugebančių žmonių. Beje, Kėdainiuose net atsirado aktyvistų, kurie įkūrė privačią radijo stotį, transliuojančią kokybišką muziką ir aktualius pokalbius. Dar derėtų pridėti Česlovo Milošo gimtinę prie pat Kėdainių, ant Nevėžio kranto ir jaukią sporto areną, pastatytą vietos verslo lėšomis.

Čia tėvas paskandino savo vaikus šulinyje, o apkvaitusi porelė iki mirties pritalžė keturmetį sūnų, kai nepatiko jo skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai.

Deja, tai tik viena Kėdainių gyvenimo pusė. Ilgą laiką Kėdainius visa Lietuva žinojo ne kaip Radvilų, Č. Milošo, džiazo miestą, bet kaip agurkų tėvoniją, kur iš dangaus beriamos ledų porcijos, rusiškas popsas siaučia „Vikondos“ salėje, o prieš televizijos kameras noriai pozuoja vietos „kunigaikštis“, tarsi voras užmetęs įtakos voratinklį ant viso krašto. Prieš keletą metų atrodė, kad Kėdainiuose pagaliau pasiektas persilaužimas. Darbo partija, patyrusį skaudų pralaimėjimą mero rinkimuose, susvyravo, kiek atleido čiuptuvus, joje prasidėjo vidinės pjautynės. Garsiai prabilta apie tai, kad atverstas naujas miesto istorijos puslapis. Kas atvyksite į Kėdainius po ilgesnio laiko, neabejoju, įsitikinsite, kad labai daug padaryta, jog Kėdainiai taptų Radvilų, originalių kultūrinių iniciatyvų, o ne agurkų miestu.

Nepaisant visų šių pastangų, pastaraisiais metais Kėdainių kraštą persekioja tikras prakeiksmas. Čia tėvas paskandino savo vaikus šulinyje, o apkvaitusi porelė iki mirties pritalžė keturmetį sūnų, kai nepatiko jo skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Pagaliau, būtent čia buvo rastas kastuvu užkapotos merginos, dėl kurios likimo keletą dienų nerimo praktiškai visa Lietuva, kūnas.

Puikiai suprantu, kad visi šie nusikaltimai, apnuoginę kraujuojančias mūsų visuomenės žaizdas, galėjo įvykti bet kurioje Lietuvos vietoje. Tiesą pasakius, tai būtų net logiškiau, nes Kėdainiai, palyginus su dauguma Lietuvos provincijos miestų ir miestelių, regis, turi daugybę pranašumų. Bedarbystė čia santykinai nedidelė, vaikštant po Kėdainių Senamiestį net akys raibsta nuo kavinukių, kuriose verdama labai kokybiška kava, privačių kepyklėlių gausos, pagaliau, būtent Kėdainiuose „Lidl“ atidarė savo parduotuvę – kuri, bent jau atidarymo metu, buvo vienintelė įkurta ne Lietuvos didmiesčiuose.

Kita vertus, jei įdėmiau pasidairysime po Kėdainius ir jų apylinkes, būtinai atrasime ir „kitą Lietuvą“: kenčiančią nuo priklausomybių, gyvenančią iš pašalpų ar svetimo turto pasisavinimo, piktą ir dėl savo bėdų kaltinančią visus, pradedant Landsbergiu, kuris sugriovė kolūkius, baigiant kanceliarinėmis parlamentarų lėšomis, įsitikinusią, kad nusipelnė gyventi geriau, tačiau tą „geriau“ turime ne užsidirbti, pasiekti savo pastangomis – tai turi būti valdžios garantuota ir padovanota.

Į tuos, kurie provincijoje atkakliai bando kurti savo verslą ar įgyvendinti originalią kultūrinę, pilietinę iniciatyvą ir toliau žiūrima kaip į prietrankas donkichotus.

Šiandien įprasta kalbėti apie „dvi Lietuvas’, pabrėžiant skirtumą tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos. Tačiau lygiai taip pat galima kalbėti apie „dvi provincijas.“ Apmaudu kad Vilniuje įaugę politikai paprastai į šį faktą kreipia mažai dėmesio. Su provincijos žmonėmis dažniausiai kalbama kaip su išlaikytiniais, kurių nevalia erzinti, nes nuo jų „protesto balsų“ priklauso politikų karjeros. Todėl ir skelbiami kovos su skurdu „kryžiaus žygiai“, kurie paprastai pasibaigia tuo, kad niekas nepasikeičia į gerą. Priešingai, padaugėja žmonių, kurie renkasi pašalpą, o ne darbo paiešką, o į tuos, kurie provincijoje atkakliai bando kurti savo verslą ar įgyvendinti originalią kultūrinę, pilietinę iniciatyvą ir toliau žiūrima kaip į prietrankas donkichotus, kurie vis vien galiausiai pripažins, kad vėjo malūnų neįveiksi ir išvyks kurti į emigraciją.

Jei tęstume svarstymą apie priežastis, kodėl būtent Kėdainiuose šiandien regime rezonansinių nusikaltimų proveržį, dera pripažinti, kad tai nemaža dalimi yra kaina, kurią mokame už čia tarpusį Darbo partijos populizmą. Keliolika metų, kai „darbiečiai“ „maitino“ žmones nerealiais pažadais ir skatino pykti prieš „liaudį išdavusią valdžią“, labai prisidėjo prie specifinio psichologinio tipo žmonių susiformavimo. Jie nemato prasmės savo gerovę kurti sąžiningu darbu, jaučiasi valdžios nuskriausti, tūžmingai pavydi visiems tiems, kuriems sekasi geriau nei jiems, vis kartoja, kad nusipelnė gyventi geriau ir pasiryžę protestuoti prieš bet ką. Tokio tipo žmonių yra visoje Lietuvoje, tačiau Kėdainiuose politikai taip išpureno dirvą nihilistiniam populizmui, jog jis „derliumi“ gali konkuruoti su žymiaisiais šio krašto agurkais.

Pereinant prie esminio klausimo – „ką daryti?“ – tenka pripažinti, kad, deja, greitai situaciją pakeisti galinčių sprendimų nėra. Tačiau svarbu, jog suprastume, kad, jei norime realių permainų Lietuvos regionuose, mums reikia ne nuo valdžios priklausančios masės, ne parodomųjų akcijų, kurios skirtos ne tiek realiai keisti situaciją, kiek pademonstruoti, kad esą kažkas daroma, bet nuoseklios paramos tiems, kurie, nepaisant visų sunkumų, patys bando kapanotis ir kurti.

Nenormalu, kad šeima, verslininkas ar kurios nors srities specialistas valstybės dėmesį ir pagalbą pajunta tik tada, kai kapituliuoja prieš sudėtingas kasdienes problemas.

Šiandien mums labai svarbu, kad ištuštėjusiose regionuose išliktų atramos – verslininkai, mokytojai, kultūrininkai, inžinieriai, šeimos, bendruomenės. Būtent šioms atramos stiprinti šiandien privalome skirti kur kas daugiau valstybės lėšų ir kitokios paramos. Nenormalu, kad šeima, verslininkas, ar kurios nors srities specialistas valstybės dėmesį ir pagalbą pajunta tik tada, kai kapituliuoja prieš sudėtingas kasdienes problemas.

Mano galva, šiuo atveju itin tinka pasakėčia apie du vilkus, kurie gyvena kiekviename žmoguje. Vienas jų – geras, o kitas – blogas. Kai išminčius buvo paklaustas, kuris vilkas nugalės, jis atsakė – tas, kurį mes nuspręsime maitinti.

Puikiai suprantu, kad, artėjant Savivaldos rinkimams, vėl stiprės populistinė politika, koketuojanti su nusivylusiais ir piktais, tačiau, tai ir vėl tebūtų gaisro gesinimas benzinu. Jei mes norime iš tiesų panaikinti Kėdainių ir kitų provincijos miestų „prakeiksmus“, turime atrasti drąsos ir išminties investuoti į prielaidų „socialiniams gaisrams“ kilti naikinimą, o ne vien pozuoti prieš kameras, juos neva užgesinant. Populiaru kalbėti apie Lietuvą be užmirštų žmonių ir teigti, kad dabar yra svarbesnių problemų nei pagalba kurtis vidurinei klasei, tačiau kur kas daugiau bendram gėriui nuveiktume, jei nebebūtų patogiau ir ramiau gyventi iš pašalpų, o ne ieškoti darbo, jei pagalbos sulauktų ne tik asocialios šeimos, jei nebereikėtų emigruoti, idant galėtum kurti savo verslą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"