Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Ko siekia Kremlius? Lenkijos ir Ukrainos atvejis

 
2017 04 15 6:00

Įsibėgėjantis Seimo nario Mindaugo Basčio apkaltos procesas dėl Lietuvos interesų išdavystės galbūt įkaitins pastarųjų savaičių diskusiją dėl to, kaip Lietuvoje veikia Rusijos slaptosios tarnybos. Ją išprovokavo Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento paskelbta vieša ataskaita apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Bene daugiausia aistrų sukėlė sakinys apie „išskirtinių teisių“ suteikimą Lietuvos lenkams. Esą to gali pareikalauti ir Lietuvos rusai. Nors VSD vadovybė pareiškė, kad turėjo mintyje separatizmą, viešojoje erdvėje kilo diskusija, kas Kremliui palankiau: „išskirtinių teisių“ suteikimas ar jų nesuteikimas. Norint rasti atsakymą į šį klausimą, reikia pasinaudoti mūsų kaimynų patirtimi – neseni Lenkijos ir Ukrainos įvykiai puikiai atskleidė Kremliaus veiklos principus.

Kovo 29-osios naktį Lucke, Vakarų Ukrainoje, iš granatsvaidžio buvo apšaudytas Lenkijos konsulato pastatas. Niekas nenukentėjo, bet užpuolikai, regis, ne to ir siekė. Šūvis beveik kliudė konsulato gyvenamąją dalį, tad akivaizdu, jog taikytasi ten, kur gyvena Lenkijos diplomatai su šeimomis.

Kremliui lenkiškas ir ukrainietiškas nacionalizmas įdomus tik tiek, kiek padeda kiršinti Lenkiją su Ukraina bei izoliuoti šias valstybes nuo Vakarų.

Kitos dienos, kovo 30-osios, rytą apie 100 protestuotojų užblokavo kelią tarp Lvovo ir Lenkijos bei Ukrainos pasienio posto. Tie žmonės dėjosi esantys Ukrainos lenkai, protestuojantys prieš ukrainiečių neva neapykantą lenkams, o savo plakatuose apeliavo į tragiškus 1943–1944 metų Voluinės įvykius ir šaukėsi Lenkijos piliečių solidarumo. Kai dauguma šių protestuotojų buvo suimti, paaiškėjo įdomūs faktai: nė vienas jų nekalbėjo lenkiškai, visi gavo po 200 grivinų grynaisiais, o tarp akcijos organizatoriaus daiktų pareigūnai rado droną, radijo stotį ir kitą sekimo įrangą, greičiausiai naudotą ryšiui palaikyti ir medžiagai perduoti į Kremliaus žiniasklaidos kanalus. Ukrainos pareigūnai teigė turintys žinių apie didžiąją dalį „protestuojančių lenkų“, t. y. smulkių vietinių nusikaltėlių, narkomanų, kurie galėjo būti pasamdyti, kad dalyvautų toje akcijoje.

Norint suprasti šių įvykių reikšmę, reikia peržvelgti platesnį pastarųjų mėnesių Lenkijos ir Ukrainos santykių kontekstą. Jau ilgą laiką Lenkijos ir Ukrainos teritorijoje buvo kurstomos įvairios provokacijos, bjaurojami ukrainiečių ir lenkų kapai bei paminklai, ypač skirti 1943–1944 metų Voluinės tragedijos aukoms. Vyko ir Lenkijos nacionalistų organizacijų protestai prieš Ukrainą bei jos rėmimą (kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, organizavo Kremliui labai artimi žmonės), viešojoje erdvėje sklido dezinformacija. Visa tai buvo skirta įtampai tarp Lenkijos ir Ukrainos didinti.

Ataka prieš konsulatą turėjo tapti šių provokacijų kulminacija. Per išpuolį turėjo žūti bent vienas Lenkijos diplomatas arba jo šeimos narys. Šio įvykio tęsinys turėjo būti „Ukrainos lenkų“ protesto akcija, kurioje piktinamasi Ukrainos valdžia, neva tyliai pritariančia ukrainiečių nacionalistų išpuoliams prieš lenkus. Mėginta daryti paralelę, kad tai, kas vyksta šiandien, vis labiau primena 1943–1944 metų įvykius Voluinėje. Visa tai turėjo sukelti Ukrainos ir Lenkijos santykių krizę, dėl kurios, kaip tikėtasi, Kijevas būtų netekęs svarbios sąjungininkės Vakaruose, o europiečiams dar kartą būtų buvę parodyta, kad Ukraina neverta tapti jų politinės bendruomenės dalimi.

Laimė, provokacija nepavyko ir niekas nežuvo. Ji turėjo priešingą efektą – tiek lenkai tarpusavyje, tiek kartu su ukrainiečiais po labai ilgos pertraukos susivienijo ir pradėjo kalbėti vienu balsu. Jų verdiktas buvo aiškus: visas šias provokacijas organizavo Kremliaus specialiosios tarnybos.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Rusijos specialiųjų tarnybų agentai apsimetė ir lenkų, ir ukrainiečių nacionalistais, rėmė ir bendradarbiavo tiek su vienais, tiek su kitais. Beje, Kremliui lenkiškas ir ukrainietiškas nacionalizmas įdomūs tik tiek, kiek padeda kiršinti Lenkiją su Ukraina bei izoliuoti šias valstybes nuo Vakarų.

Ta pati taisyklė galioja ir Lietuvos lenkų klausimu. Kremliaus tikslas – ne išskirtinių teisių suteikimas Lietuvos lenkams ar jų nesuteikimas, o nuolatinė įtampa tarp lenkų ir lietuvių. Todėl Maskvai parankūs ir lietuvių, ir lenkų nacionalistai. Beje, garsus Lenkijos tiklaraštininkas Marcinas Ludwikas Rey'us, demaskuojantis prokremliškus veikėjus Lenkijoje, jau įrodė, kad su šiais aktyviai dirba Rusija. Pavyzdžiui, jis atsekė, jog už Vilniaus liaudies respublikos iniciatyvos slepiasi vienas prokremliško lenkų nacionalistų portalo kresy.pl redaktorius Marcinas Skalskis (beje, to portalo tekstais savo feisbuko paskyrose labai mėgsta dalytis ne vienas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjas). Ar panašiai Kremlius dirba su Lietuvos nacionalistais, tegali pasakyti mūsų žvalgybos tarnybos. Bet Lenkijos ir Ukrainos santykių bei šiose šalyse rengtų provokacijų pavyzdys rodo, kad jie, nors ir sąmoningai nedirbdami Maskvai, puikiai „įsipaišo“ į Kremliaus darbotvarkę.

Tad mes neturime diskutuoti, ar „išskirtinių teisių“ suteikimas, ar nesuteikimas Lietuvos lenkams atitinka Kremliaus interesus. Mums reikia ieškoti konsensuso šiais klausimais, o tai tikrai neatitinka Maskvos interesų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"