Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Ko vertas pataikūno talentas?

 
2017 04 06 9:29

Stengiuosi vengti socialinių tinklų, bet kartais džiaugiuosi, kad nuo jų negaliu pabėgti. Sūnus vakar parodė tekstą, kuris mane suintrigavo ir pradžiugino, todėl noriu juo pasidalinti su „Lietuvos žinių“ skaitytojais.

Žinau, kad ir autorė, ir jos tėvai, ir aš sulauksiu priekaištų lavinos, bet nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje auga drąsus ir kritiškai mąstantis atžalynas. Gal viena kita faktinė klaidėlė yra, bet nenorėjau jų taisyti. Tikiuosi, kad autorė nesupyks, jog jos svarstymus iš feisbuko erdvės keliame į portalą:

Holger Lahayne

Šiandien, prieš porą valandų namo sugrįžo mūsų dukra, pagaliau pasakiusi dvyliktokams privalomą viešąją kalbą. Sugrįžo geros nuotaikos ir pasitikinti savimi: padariau! Mes didžiuojamės savo dukra, kuri nesustojo gavusi skaudų kirtį dėl pasirinktos temos; kuri nepabijojo pašnekėti KITAIP; kuri išdrįso klausti – paradoksalu, einant 27 laisvos Lietuvos metams, dar reikia vartoti žodį „išdrįso“.

VIEŠOJO KALBĖJIMO ĮSKAITA

Vardas, pavardė, klasė: Isabelle Lahayne, IVa. kl.

Kalbos tema (potemė)

Ko vertas pataikūno talentas?

Kalbos tikslas

Pasiremiant trijų poetų biografijomis ir kūryba, pasvarstyti, ką sukuria nelaisvas talentas. Ar šiandien neturėtume kritiškiau ir drąsiau vertinti autorius, bandžiusius savo kūryba įsiteikti politiniams vadovams, ar nukreipti eilinius žmones tam tikra ideologine linkme.

I. Įžanga

Mes vis dar nešamės didžiulę sovietinio palikimo kuprą. Nežinome kaip ir nedrįstame jos nusimesti, bet kartais ir visiškai to nenorime, ieškome pateisinimų išlaikyti. Vis dar kabinamės į garsius praeities autorius, tarsi neturėtume ką šiuolaikiško paskaityti. Štai Leipcigo knygų mugėje didžiuojamės jaunais šiuolaikiniais lietuvių rašytojais, o mokykloje per pamokas net nesame jų nė vieno paskaitę. Kodėl mums grūdžiami kūriniai, kurie paaugliams visiškai netinka, yra neįdomūs ir „delete“ metami lauk iš atminties? Ar jums neatrodo, kad čia kažkas negerai?

II. Dėstymas (pagrindinė mintis)

Kartais sunkiai suprantami dalykai daromi dėl to, kad norima kažkam įsiteikti: aplinkai, nusistovėjusiai viešai nuomonei, autoritetui. Šiandien ir aš galėčiau įsiteikti savo mėgstamai mokytojai ir pasamprotauti kokia nors jai labai patinkančia tema. Bet aš pasirinkau klausimo temą – Ko vertas pataikūnų talentas? – nes atsakymo į šį klausimą per literatūros pamokas negavau.

Nesu nei lietuvių literatūros, nei lietuvių istorijos ekspertė, esu tik viso labo dvyliktokė, per savo mokyklinius metus gavusi daugybę nuorodų ir požiūrio pavyzdžių tiek į literatūrą, tiek į istoriją. Ir esu savo tėvų vaikas, kuriam dažnose ir karštose diskusijose prie šeimos stalo buvo ne kartą užsiminta, jog mokykliniai požiūriai kartais būna per siauri, riboti ir ignoruojantys tam tikras tiesas. Dėl to buvau mokoma: viską dekonstruok ir klausk! Pas mus žaislai buvo perkami tam, kad juos išardytume ir pažiūrėtume, kas jų viduje.

Kalbėsiu apie tris skirtingus lietuvių kūrėjus, kurie, deja, pirmiau ne kūrė, o taikstėsi. Kiekvienas savaip, kiekvienas prie savo aplinkybių, bet užtat sąmoningai ir nepriverstinai.

1 teiginys

Pirmas iš jų Jonas Radvanas – jo asmuo iškyla XVI a. sudėtingoje istorinėje aplinkoje, kai atsiranda rimtas pavojus LDK valstybingumui. Viena grėsmė ėjo iš Rytų, kaimyninėms valstybėms suaktyvinus veržimąsi į LDK žemes. Kita grėsmė kilo dėl planuojamos LDK unijos su Lenkija (1562–1569). Paaiškėjo, kad abi unijos pusės siekia skirtingų susijungimo modelių: lenkai norėjo LDK valstybingumo panaikinimo, o lietuviškoji pusė – jo išsaugojimo, su kuo platesnėmis teisėmis.

Buvo imtasi daugelio politinių žygių.

Lietuvoje nesnaudė ir kultūros žmonės. Politiniams siekiams įteisinti buvo griebiamasi veiksmingų viešosios nuomonės formavimo būdų. Vienas iš jų – atsigręžti į istoriją. XVI a. antroje pusėje ir katalikų, ir evangelikų didikų dvaruose susidarė net keli centrai, kuriuose buvo imtasi telkti specialistus ir rinkti lėšas Lietuvos valstybės istorijai parašyti.

Evangelikai nusprendė Lietuvos valstybingumą tvirtinti savotišku būdu – rašyti poetinius kūrinius istorine tematika. Karo žygių sėkmė Livonijos kare teikė vilčių sustabdyti Rusijos veržimąsi į Vakarus. Šie įvykiai paskatino kurti literatūrą, pagerbiančią laimėtojus. Taip atsirado istorinė panegirika.

Dažniausiai tai buvo kokių nors mūšių išaukštinimas. Tačiau evangelikų poetai, mėgdavo išplėsti tematiką ir nutolti nuo pagrindinių dalykų, iškeldami atskirą asmenį. Dažniausiai tai buvo Radvilos.

Radviloms jau nuo seno rūpėjo parodyti LDK kaip valstybę, galinčią savarankiškai pasipriešinti užpuolikams iš Rytų. Dabar, jausdami lenkų nepalankius siekius bei Rusijos alsavimą į nugarą, Radvilos ir sumanė sutelkti tėvynainius lietuviškai kovai.

Tam Radvilos savo dvaruose surinko didelį būrį rašytojų, tarp kurių buvo ir Radvanas. Jo šiam reikalui parašyta panegirinė poema (Radviliada) buvo atspausdinta 1592 metais parašytoje rinktinėje Radviliada. Radviliada – kūrinių rinktinė, skirta Mykolo Radvilos Rudojo, mirusio 1584 metais, atminimui.

Radvano Radviliada – keturių giesmių, lotynų kalba ir hegzametru parašyta poema apdainuoja visą Lietuvos istoriją. Tai labai pompastiška ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Radvilų giminės istorija. Radvila Rudasis jau poemos pradžioje pristatomas kaip savo tėvynę „atstatęs“ ir „sutvirtinęs“ žmogus.

Bet Radviliada siekta ir kitokio istorinio atvaizdavimo, nei jau esamuose istoriniuose šaltiniuose aprašyta. Radviliada aiškiai norėta Lietuvą parodyti kaip atskirą ir savarankišką. Išaukštinti praeities didingi valdovai, kiti valstybės veikėjai, jų kilmė, narsa, dorybės ir ištikimybė Dievui. Kartu tai buvo ir mitologizuotas politinis bei kultūrinis paveikslas, sukurtas su tikslu paveikti ateities kartas.

Kaip žinia, panegirikos trokštama visais laikais. Mums, mokiniams, pristatant literatūrą, nuolat pabrėžiama, kaip vienas ar kitas rašytojas aukštino Lietuvą, jos istoriją, kalbą, gamtą ar kitus dalykus. Žinoma, Radviliada Lietuvai gėdos nedaro, bet ji kaip panegirinis kūrinys ir nėra tikroji poezija. Ką nors aukštinti, be abejo, galima ir nuoširdžiai. Tačiau panegirikos nerašomos dėl to, kad Mūza pabučiavo. Panegirika yra kūrinys „iš reikalo“, taigi ir, be abejo, kalbantis daugiau ar mažiau nukrypstant nuo tiesos. Deja, visi didvyriai, įskaitant ir Radvilas, buvo tik žmonės, su savo trūkumais, baimėmis ir klaidomis. Tam laikui Radviliada, žinoma, tiko, tačiau mūsų dienomis į panegiriką reikėtų žiūrėti kritiškiau ir plačiau.

2 teiginys

Salomėja Nėris – ypatingo istorinio lūžio poetė. Jei nebūtų buvę karo ir sovietmečio, tikriausiai Nėris būtų buvusi ir išlikusi Lietuvos poezijos lakštingala. Jeigu taip būtų buvę, dėl manęs, jos vardu šiandien galėtų vadintis kad ir visos Lietuvos mokyklos bei gatvės ir skverai. Bet, deja, istorija talentingai poetei pateikė savų temų, dėl kurių ji pati ir jos poezijos perlai šiandien vertinami nevienareikšmiškai. Ir aš keliu klausimą bei abejonę dėl jos vardo minėjimo ant gatvių ir gimnazijų pastatų.

Daugelis neabejojančiųjų (kaip ir Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos direktorius) argumentuoja, kad mokykla pavadinta ne politikės, o poetės vardu. Atseit jos kaip politikės veikla ir pažiūros mums neįdomios ir nesvarbios.

Todėl aš klausiu: argi galima šitaip dalinti žmogų? Atsirinkti, kas tinkama, o kitko nepaisyti? Salomėja Nėris buvo sovietmečio ištikima tarnaitė, nuoširdžiai ir idealistiškai tikėjusi naujosios santvarkos užmojais ir visa tai aprašiusi savo poezijoje. 1942 m. gruodžio 26 d. Maskvoje rašytoje autobiografijoje S. Nėris apie savo pažiūras Antrojo pasaulinio karo metais rašė: „1940 metais, jau kaip tarybiniai leidiniai, išėjo iš spaudos „Poema apie Staliną“, ir po to dar atskiros poemos „Bolševiko kelias“, „Keturi“, „Eglė“, „Našlaitėlė“ ir kiti. Šie kūriniai atspindėjo tą tikrovę apie kurią aš daugelį metų svajojau. ... Darbo žmonių pasitikėjimui pateisinti bus skirta ir tolimesnė mano veikla, – ji pilnutinai skirta tarybinei liaudžiai ir Lenino partijai“, rašo Mindaugas Tamošaitis apie Nėrį knygoje „Skausmingas praregėjimas“.

Nėris paskutiniąją savo gyvenimo dalį, nuo 1940 iki mirties 1945-aisiais buvo ne tik poetė, bet ir sovietinė politikė. Kaip teigia Tamošaitis, neturime faktų, įrodančių Nėries nors kokį priešiškumą sovietų valdžiai. Ji net priešmirtiniuose savo laiškuose pasirašinėjo kaip sovietinės valdžios atstovė, bičiuliškai kreipdavosi į komunistus ir t.t. O likus metams iki mirties eilėraštyje „Stalino kariai“ ji aiškiai ir save prie jų priskiria: „Ugnyje mes gimę ir išaugę, Geležiniai Stalino kariai“.

Žinoma, Salomėjos Nėries poetinis palikimas tikrai įspūdingas – šiandien išleista net 14 jos poezijos rinkinių. Aš neprieštaraučiau, kad mokykloje skaitytume jos kūrybą – bet kad skaitytume visokią: ir apie žydėjimą vyšnios ir tai, ką ji parašė apie Staliną ir bolševikus. Vardan mano kartos, kad mes, kaip ir poetė ar mūsų tėvai nebegyventume susidvejinime, kažką sakydami, o kažką vis dar slėpdami. Ir kad jau nebijotume – nebijotume kalbėti apie viską, o pakalbėję, nebūtume vadinami išsišokėliais ir provokatoriais.

3 teiginys

Justinas Marcinkevičius – viena labiausiai mitologizuotų Lietuvos istorijos figūrų. Itin aukštai vertintas ne tik sovietų valdžios, bet ir po nepriklausomybės atkūrimo. 2002 metais net paskelbtas geriausiu XX a. lietuvių rašytoju.

Ir čia aš klausiu dar kartą: kaip suprasti, kai asmenybė vienodai didžiai gerbiama visiškai priešingose politinėse santvarkose? Kaip poetas, kuris 1987 metais dar rašo eilėraštį apie Leniną („Šiandien, Lenino gimimo dieną“), jame net 11 sykių pakartodamas, jog „apie jį galvos“, jau 1988 rugpjūtį kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys stoja kalbėti nuo leninizmo nusigręžiančioms minioms žymiajame Vingio parko mitinge?

Man labai įdomu, kas buvo tada, sovietmečiu, ir kas atsitiko dabar, laisvoje Lietuvoje su mumis, kad mes taip besąlygiškai vis dar mokomi palaikyti šį keistą prieštaravimą. Ne tik mokomi, bet ir už nepalaikymą barami. Štai net daugelį metų sovietmečio bei posovietinius dalykus tyrinėjusi mokslininkė Nerija Putinaitė, 2015 metais išleidusi knygą „Nugenėta pušis“, kurioje paliečia Marcinkevičiaus pataikūniškumą sovietams, sulaukia tikro įtūžio bangos, apšaukiama ne tik arogante, bet ir diletante.

Tuo tarpu žymiojo rezistento Antano Terlecko sūnus taip pat Antanas straipsnyje apie Marcinkevičiaus mitą tiesiai šviesiai konstatuoja: „Kalbėti apie Marcinkevičių kaip prisitaikėlį yra pakankamai paprasta ... – tai jau yra faktas, kad ir nenorimas pripažinti.“ Ir išvardija net devynias priežastis, kodėl taip turėtų būti. Tarp jų ne tik mano minėtas eilėraštis Leninui, bet ir šiandien itin gerbiamo intelektualo Tomo Venclovos manymas, jog Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta KGB užsakymu.

Tad kas buvo ir kas atsitiko, kad Marcinkevičiaus kūrybos tiltas vedė senelius, tebeveda tėvus, ir, atrodo, paskirtas vesti dar ir mano kartai?

Pasiremdama Dalios Zabielaitės straipsniu „Apie (ne)viliojantį (už)kalbėjimą“, kuriame ji apžvelgia garsiąją Marcinkevičiaus trilogiją ir tą dalį, kurioje kalba apie dramą „Mažvydas“, pabandysiu pateikti kelis pastebėjimus apie Marcinkevičiaus pataikūniškumą sovietmečiui.

Šiandien, praėjus jau 27 laisvos Lietuvos metams, Marcinkevičiaus draminė trilogija pristatoma mums, vadinamajai Z kartai, kaip „nacionalinis epas apie Lietuvos valstybę“. Keliu klausimą: kaip gali būti, kad trilogija, kuri parašyta 1968, 1971 ir 1977 metais – pačiu giliausiu ir tamsiausiu brežnevymečiu – šiandien mums pateikiama kaip nacionalinis epas apie Lietuvos valstybę? Kaip gali būti „nacionalinis“, kai sovietmečiu tegalėjo būti tik „internacionalinis“? Ir kaip gali būti apie „Lietuvos valstybę“, kai sovietmečiu Lietuvos valstybė buvo okupuota? Juk kurti nacionalinį epą apie Lietuvos valstybę būtų reiškę tremtį į Sibirą arba mirtį politinių kalinių lageriuose?!

Sovietinis režimas kūrė naują santvarką su visiškai nauju požiūriu į visas pagrindines egzistencines vertybes: tėvynę, gimtąją kalbą, religiją, šeimą, meilę ir taip toliau. Kūrė naują tikrovę su naujais dievais, kurie tą tikrovę palaikytų, vystytų ir kurie prie jos pririštų tarybinę liaudį. Tokia kūrėja buvo pasirinkta kultūra. Vieni iš tinkamiausių jos atstovų buvo poetai.

Kad pastatyti „naują rytojų“ reikėjo sugriauti vakardieną. Tai reiškė istorijos naikinimą. Marcinkevičius tai kuo puikiausiai atlieka savo trilogijoje. „Istorinių dramų kūrėjas – ne istorikas, tad ir neįpareigotas laikytis faktų“, pastebi Zabielaitė. Liuteronų kunigą Mažvydą, apie save nepalikusį beveik jokios biografinės medžiagos, tik savo kūrinį – Katekizmą, Marcinkevičius visuomenei pristato tokiu įvairiausių savybių banku, kad pilnesnio charakterio nesugalvotų nei Holivudo režisieriai. Marcinkevičiaus Mažvydas – ir kunigas ir pagonis, ir tikintis ir netikintis, tarnaujantis ir Dievui, ir Lietuvai, ir gimtajam žodžiui, gyvenantis su Benigna, bet jos nemylintis, turintis nesantuokinį sūnų, bet jį palikęs ir taip toliau. Nieko keisto, kad šitiek savybių pripumpuotas personažas galų gale nė pats nesusivokia, kas esąs. Mažvydo psichologiniai monologai nuskamba tarsi kokia hare Krišna mantra, kurios neįmanoma suprasti.

Toks sufalsifikuotas Mažvydas sovietiniam režimui pasirodo labai tinkamas. Jis padaromas mitu, tarnaujančiu naujosios ideologijos tikslams. O vienas iš tikslų yra sunaikinti ne tik istorinį autentiškumą, bet ir sugebėjimą atrinkti, kas tikra, o kas ne.

Manau, kad sovietmečiui pataikavęs Marcinkevičiaus talentas privedė prie to, kad ir šiandien nebeatsirenkame kas yra kas. Mažvydą tebetraktuojame taip, kaip esame išmokyti Marcinkevičiaus. Pagal Marcinkevičių tikriausiai buvo sudėliotas ir Mažvydo katekizmo vitražas mūsų mokyklos lange.

O juk tikrasis Mažvydas buvo liuteronų kunigas, parašęs katekizmą! Kunigas, kaip Liuteris, kaip Kalvinas – kaip tie kunigai, kurie taip pat parašė katekizmus, idant paprasti žmonės patys galėtų pasiskaityti apie Dievą, pažinti jį, įtikėti ir pasiekti amžinąjį gyvenimą. Ne dėl ko nors kito jie parašė katekizmus, o tik dėl šito! Tai „žodis dangaus karalystos“, kurį privalu „permanyti“.

Bet nepermanome. Iš dalies, manau, ir dėl Marcinkevičiaus kaltės, nes jis hibridu pavertė ir katekizmo autorių, ir patį katekizmą. Taip jis ne iškėlė Mažvydą, o kaip tik jį sutriuškino.

Marcinkevičius sukūrė naują tikrovę, kuri šiandien tebelaiko pagavusi ir mus. A. Terleckas sako, „kad kol viešąjį diskursą formuos Marcinkevičiaus žvaigždės šviesoje brendęs kultūrinis elitas, kitokio požiūrio į poetą teks palaukti.“

III. Išvada

Manau, kad tokie sovietinės sistemos pataikūnai, kaip Salomėja Nėris ar Justinas Marcinkevičius, kad ir baisiai talentingi, dėl savo biografijos negali likti įamžinti 21 amžiaus demokratinės valstybės mokyklų pavadinimuose. Su Radvanu kiek kitaip. Jo biografija gal ir nepriekaištinga, tačiau panegirikų rašytojas, manau, neturėtų būti laikomas tokiu esminiu pavyzdžiu šiandienos mokiniams literatūros pamokų programose. Kiek ir kokios pagarbos reikėtų rodyti talentingiems kūrėjams? Mano tema leido man tvirtai įsitikinti, kad negalima skaidyti asmenybės į kūrėją ir pilietį. Žmogus yra vientisas ir atsako tiek už savo talentą, tiek už savo gyvenimo pasirinkimus. Talentas pataikūniškumo, deja, neatperka. Todėl gal ir nereikėtų susileisti dėl kiekvieno, kuris yra gražiai prieiliavęs apie gimtąją šalį? Nes, kaip Kazys Bradūnas Marcinkevičiui yra parašęs: „Leliumais nepridengsi melo ir niekšybės, / Nuo jų poezija toli.“

Man kaip dviejų valstybių pilietei apskritai šiek tiek svetimi visokie patriotiniai aukštinimai ir garbinimai. Kai mano rankoje vienas geidžiamiausių pasaulyje pasų, Vokietijos pasas, visuomet kyla keistos mintys, girdint tautines panegirikas. O ypač, kai jomis bandoma užglostyti sovietmečio pataikūnų darbelius.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"