Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Laikas apsispręsti: arba kariauti su Rusija informacinį karą, arba pasiduoti

 
2017 05 08 10:58

Lietuva per maža ir per silpna, kad sunaikintų Rusiją, kaip valstybę, tačiau esame pakankamai stiprūs naikinti prieš Lietuvą nukreiptus Rusijos informacinio karo pajėgumus.

Artėja gegužės 9-oji ir Lietuva vėl gaus nemenką porciją agresyvios šovinistinės rusiškos propagandos apie „Pergalę prieš vokiškąjį fašizmą Didžiajame Tėvynes kare“. Neabejotinai bus prisimintas ir „Pribaltikos išvadavimas iš fašizmo“, ir „fašistų pakalikų“ iš Baltijos šalių kova prieš Sovietų Sąjungą.

Bus rodomas pompastiškas paradas Maskvoje, bus rodoma daug karinės technikos ir dar daugiau Vladimiro Putino bei jo svitos žmonių, bus skaičiuojama, kiek valstybių galvų atvažiavo pasveikinti Putino ir ką tai galėtų reikšti. Rusija, Rusijos karinė galia, Putinas, Putino kėslai ir užmačios bent kelias dienas dominuos Lietuvos naujienų sraute, neleisdama mums ištrūkti iš rusiškos informacinės erdvės.

Svarbiausia, kad didžioji tos propagandos dalis lietuvius pasieks iš lietuviškų televizijų ir lietuviškų naujienų portalų: žurnalistai, net jeigu ir pasikvies lietuviškus politologus ar komentatorius kritiškai įvertinti visą gegužės 9-ąjai skirtą Kremliaus savigyrą, vis viena pirmiausia ištransliuos oficialų Rusijos propagandinį melą, tarsi tai būtų visiškai teisėta ir normali kitos pusės nuomonė.

Nors seniausiai žinoma, Lietuvos pačios patirta ir ne kartą istorikų sakyta, kad Sovietų Sąjunga kartu su nacistine Vokietija buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų, kad dvejus pirmuosius karo metus Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas pirma kartu užpuolant ir pasidalijant Lenkiją, paskui su Hitlerio sutikimu užgrobiant ir prijungiant prie Sovietų Sąjungos Baltijos šalis ir dalį Rumunijos karalystės (dabartinę Moldovą). Galiausiai, kad jeigu ne Britanijos ir Jungtinių Valstybių pagalba, Sovietų Sąjunga jau kokiais 1943–44 metais būtų pralaimėjusi nacių Vokietijai, jei ne mūšio lauke, tai dėl pasibaigusių gyvosios jėgos, pramonės ir žemės ūkio išteklių.

Net jei šitai ir bus priminta kurioje nors televizijos laidoje ar tos pačios gegužės 9-osios progai skirtame straipsniuose interneto portaluose, bendrajame informaciniame sraute dominuos Kremliaus propagandinis pasakojimas, taigi, tegu nedidelė, bet reikšminga pergalė informaciniame kare teks Rusijai. O Lietuva vėl bus pralaimėjusi. Kažkelintąjį kartą.

Nes Lietuva daugiau nei dešimtmetį nedaro nieko, kad užkirstų įvairiais kanalais brukamą Rusijos propagandą, esančia viena svarbiausiųjų informacinio karo dedamųjų.

Tai, kad Rusija kariauja prieš Lietuvą informacinį karą ir puolimas metai iš metų stiprėja, pastaruoju metu yra visuotinai ir oficialiai pripažintas faktas. Politologai ir žurnalistai apie tai pradėjo kalbėti ir rašyti dar 2005-aisiais, kai akis ėmė badyti neproporcingai didelis Rusijos informacinės bei pramoginės produkcijos kiekis lietuviškose televizijose ir koncertų salėse.

Vėliau, augant rusiškos produkcijos kiekiui Lietuvos informacinėje erdvėje, o pačios Rusijos politikai darantis vis labiau agresyviai ir vis labiau priešiškai Lietuvai, Kremliaus propagandinis ir informacinis karas prieš mūsų valstybę darėsi vis aiškiau suvokiamas ir vis plačiau pripažįstamas. Dar iki Rusijos agresijos Ukrainoje, 2013 metais, Seime buvo surengta konferencija apie Rusijos informacinį karą, o prieš dvejus metus faktas, kad Rusija kariauja prieš Lietuvą informacinį karą, buvo oficialiai pripažintas aukščiausiu lygiu.

Kas nuo to laiko valstybiniu mastu padaryta, kad Lietuva atremtų Rusijos puolimą? Lygiai nieko.

„Esame fronto linijoje, vyksta pirmasis konfrontacijos etapas, turiu omenyje informacinį karą, propagandą ir kiberatakas. Taigi, mes jau esame užpulti. Jau dabar turime gintis nuo šio agresyvaus elgesio, – 2015 m. kovą pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. – Kaip mes, lietuviai, galime kreiptis, pavyzdžiui, į daną ar vokietį, kad jis ateitų mus ginti, jeigu mums iškiltų grėsmė, o mes patys to kažkodėl nenorime daryti? Tai mūsų konstitucinė pareiga.“

Pasakyta buvo prieš dvejus metus, pasakė valstybės vadovė ir vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė. Kas nuo to laiko valstybiniu mastu padaryta, kad Lietuva atremtų Rusijos puolimą? Lygiai nieko.

Lietuvos televizijos toliau visą rusišką produkciją rodo originalo kalba su subtitrais, tokiu būdu palaikydamos vyresnės kartos lietuvių rusų kalbos žinias ir mokydamos jaunimą rusų kalbos. Tuo tarpu angliški, vokiški, prancūziški ir visi kiti Vakarų gamybos filmai bei laidos garsinami lietuviškai. Esą kitaip „žiūrovai nesupras“. Estijoje kaži kodėl supranta, o patys estai anglų kalbą moka daug geriau, nei lietuviai – dėl per televiziją rodomų subtitruotų filmų. Kad išspręsti šią problemą, apie kurią kalbama pusantro dešimtmečio, pakaktų pakeisti vieną įstatymo eilutę. Bet televizijų vadovai prieš, o politikai jų bijo, skirtinai nei Rusijos informacinio puolimo, kurio nebijo.

Rusijoje pagamintų laidų kiekis lietuviškose televizijose auga metai iš metų. Kaip šiemet sausio mėnesį savaitraštyje „Veidas“ rašė Aušra Lėka, jei 2007 metais lietuviškų TV eteryje per savaitę rusakalbė produkcija užimdavo 79 valandas, tai 2017 metais lietuviškos TV per savaitę rusiškai transliuoja jau beveik 150 valandų. Rusija informacinėje erdvėje puola visu frontu, o Lietuva, užuot ją stabdžiusi, tik plačiau atveria vartus, politikams nerišliai murmant, esą Rusija yra Europos transliuotojų sąjungos nare, rusiškos laidos transliuojamos ar įsigyjamos ir ES registruotų kanalų („1 Baltijskij“ juridiškai įsikūręs Rygoje), tad jie nieko negalį padaryti. Nors pakaktų apdėti mokesčiais ne Europos Sąjungoje pagamintą produkciją.

Nei TV kanalų isterija apie „Vyriausybės pasikėsinimą į žodžio laisvę“, nei užsienio ambasadorių vizitai Vyriausybėje neturės jokio poveikio, nes Lietuva kaunasi dėl savo išlikimo.

Galimas ir dar paprastesnis kelias – jei jau oficialiai pripažįstame, kad Rusija kariauja informacinį karą prieš Lietuvą, tai galima įstatymu pripažinti visą Rusijoje ar rusų kompanijų gaminamą audiovizualinę produkciją priešiška Lietuvai bei uždrausti jos transliaciją. O Lietuvos transliuotojus oficialiai įspėti, kad tiek rusiškų TV kanalų retransliacija kabelinės TV kanalais, tiek rusiškų laidų bei filmų transliacija per TV stotis reikš licencijos atėmimą. Ir nei TV kanalų isterija apie „Vyriausybės pasikėsinimą į žodžio laisvę“, nei užsienio ambasadorių vizitai Vyriausybėje neturės jokio poveikio, nes Lietuva kaunasi dėl savo išlikimo.

Štai šitai reikia suprasti ir pasakyti labai aiškiai – Rusijos informacinio karo galutinis tikslas yra Lietuvos visuomenės, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos sunaikinimas, tad Lietuva ne tik gali, bet ir privalo visomis jai prieinamomis priemonėmis naikinti Rusijos propagandos sklaidos kanalus.

Kol kas vaizdas visiškai atvirkščias – toks įspūdis, kad kova su Rusijos propaganda ir atoveiksmis informacinio karo išpuoliams tėra paskirų entuziastų bei visuomenininkų reikalas. Jie važinėja po Lietuvą, skaito paskaitas, konsultuoja politikus ir žiniasklaidą, jie gauna tam tikrą paramą savo veikloje iš Lietuvos kariuomenės. Tačiau jokios koordinuotos, valstybinio masto kovos su Rusijos informacine agresija nėra.

Rusija paleidžia informacinę antį, Lietuvoje informacinio karo ekspertai ją demaskuoja, patriotiškai nusiteikę žurnalistai aprašo ir visi patenkinti, nes visi „prie reikalo“.

Dargi atvirkščiai – kyla įspūdis, kad nuolatinė kova su Kremliaus propaganda kai kam tampa tarsi sportinėmis varžybomis – Rusija paleidžia informacinę antį, Lietuvoje informacinio karo ekspertai ją demaskuoja, patriotiškai nusiteikę žurnalistai aprašo (kartu išsamiai išdėstydami ir rusiškąją dezinformaciją, taip didindami jos sklaidą) – ir visi patenkinti, nes visi „prie reikalo“. O jeigu Rusijos propagandos kanalai būtų užkardyti ir nutildyti, tai ir reikalo nebeliktų.

Tuo tarpu karas – tai ne rungtynės, bet priešo naikinimas.

Liūdniausia, kad to visiškai nesupranta bent jau dalis tikrai patyrusių žurnalistų. Praėjusią savaitę profesiniuose sluoksniuose kilo skandalas, paaiškėjus, kad gerai žinomas TV žurnalistas ir filmų autorius, buvęs Lietuvos televizijos Naujienų tarnybos vadovas Audrius Lelkaitis sutiko aptarnauti propagandinės Rusijos televizijos NTV filmavimo grupę, kūrusią Lietuvą menkinantį siužetą.

Čia svarbu net ne tai, kad siekdamas patenkinti užsakovų iš Rusijos norus Lelkaitis netgi apgaulės būdu išgavo interviu iš Seimo nario Manto Adomėno. Svarbu tai, kaip ir ką jis vėliau aiškino kolegoms ir visai Lietuvai „Žinių radijo“ laidoje.

Esminiai yra du Lelkaičio teiginiai:

a) „Rusijos žiniasklaida į Lietuvą važiavo ir važiuos.“

Kas per determinizmas? Rusijos žiniasklaida į Lietuvą važiuos lygiai tiek, kiek Lietuvos tarnybos leis jai įvažiuoti. Pripažinus, kad Rusija kariauja prieš Lietuvą informacinį karą, o Rusijos žiniasklaida yra šio karo ginklu, Rusijos žurnalistų judėjimas ir darbas Lietuvoje tampa labai lengvai užkardomu.

Nori dirbti – gauni akreditaciją prie Užsienio reikalų ministerijos, važiuoti gali tik ten, kur iš anksto suderini (tokios taisyklės galiojo sovietų žurnalistams Vakarų šalyse Šaltojo karo metais). Pažeidei taisykles – policija ir deportavimas.

b) „Reikėtų turėti Lietuvos valdžios atstovą, kuris galėtų pateikti oficialią Lietuvos valdžios poziciją [Rusijos televizijoms] griežtomis, kapotomis frazėmis.“

Kare su priešu reikia elgtis, kaip su priešu, o televizijos kamerą vertinti kaip prieštankinę raketą, nukreiptą į visuomenės smegenis.

Visiška nesąmonė. Pats Lelkaitis pripažįsta, kad Rusijos žurnalistai „atvyksta į Lietuvą vyksta nusifilmuoti vaizdų, tinkamų [iš anksto redakcijoje] paruoštai schemai. Realybė nelabai juos domina, realybė kišama į rėmus“. Tipiškas informacinio karo metodas. Jei taip, tai kokia prasmė su jais kalbėti, ypač oficialiems asmenis. Visiškas ignoravimas – vienintelis bendravimo su jais būdas.

Kare su priešu reikia elgtis, kaip su priešu, o televizijos kamerą vertinti kaip prieštankinę raketą, nukreiptą į visuomenės smegenis. Tik turint tokį požiūrį, įmanoma nugalėti. Priešingu atveju galima tik kapituliuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"