Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Laikas merui tarti žodį

 
2017 12 06 6:00

Beveik visos pastangos Vilniuje ką nors įamžinti ar ko neįamžinti, palikti kokį nors pėdsaką ar jo nepalikti, statyti ar nestatyti, griauti ar atstatyti baigiasi ne diskusijomis, o grumtynėmis – be skrupulų į kovą metamos ir nelabai civilizuotos priemonės. Nepakaktų vien lenkti rankų pirštus, kai kuriuos procesus verta prisiminti, pavyzdžiui, aistras dėl Sporto rūmų, senojo „Žalgirio“ stadiono, Žaliojo tilto skulptūrų, paminklo Jonui Basanavičiui... Net raudonų plytų namas kažkur pramonės rajone sukėlė aistrų, lyg būtų architektūros vertybė.

Vyčio patriotai, bunkerio šalininkai, Kultūros ministerijos specialistai galėjo užmiršti, kad miesto aikštė turi tarnauti miestiečių, o ne projektų teikėjų, stūmėjų ir naudos gavėjų poreikiams.

Už kai kurių protestų slypėjo sunkiai dangstomas vadinamasis ekonominis interesas, paprasčiau tariant – žmogiškas pasipinigavimas. Projektų plėtotojams jis gerai žinomas „langų mokesčio“ pavadinimu, kai naujo pastato statytojai aplinkinių namų gyventojams tiesiog sumoka grynaisiais arba įstato naujus langus, naujas laiptinės duris. Dėl šventos ramybės. Kad nebūtų skundų dėl triukšmo, aukštingumo, atstumo ar išgąsdinto katino. Nes tokie skundai leidžia statybas įšaldyti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, nelygu, kur statybos vyksta, kokie objektai statomi ir kokią politinę įtaką turi suinteresuoti asmenys.

Sudėtingesniais atvejais veikia „tu man – aš tau“ interesas. Toks aspektas buvo labai matomas dirbant ankstesnei Vilniaus valdžiai, net yra įgavęs tokį miestiečių lūpose skambantį komplimentą buvusiam merui Artūrui Zuokui, esą „ima, bet ir miestu rūpinasi“. Dabartinis meras Remigijus Šimašius elgiasi kitaip – J. Basanavičiaus Vilniuje įamžinimo atveju buvo atmestas „MG Baltic“ projektas. Tai politiškai logiška ir suprantama, įvertinant visas Liberalų sąjūdžio, kuriam anksčiau vadovavo R. Šimašius, aplinkybes (liberalų ir „MG Baltic“ įtariamą politinės korupcijos bylą).

Tačiau didesnė painiava Vilniuje kilo dėl Lukiškių aikštės – dėl Laisvės kovų įamžinimo aikštėje, kuriai suteiktas Lietuvos valstybingumą reprezentuojančios aikštės statusas. Šiuo atveju viskas nuo pat pradžių buvo blogai. Istoriškai šį miesto užkampyje buvusį per pavasario potvynius užliejamą istorinio Vilniaus pakraštį, kuriame vėliau kūrėsi turgaus aikštė ir vargšų kapinės pašonėje, labai sunku sieti su laisvės kovomis. Nebent aikštės turinį užpildytume aplink esančių kančių istorija – sukilėlių korimu, priešais stovinčiu KGB kalėjimu ir rusų bolševikų perversmo vado įamžinimu per SSRS okupaciją. Nuo to laiko, kai Nepriklausomybės Sąjūdžio banga toje aikštėje nurovė Lenino torsą ir visą kūną (nepriklausomybės amžiaus žmonės pamena tą rovimą, kai iš revoliucijos vado liko tik blauzdos), Lukiškių aikštė irgi buvo nei šiokia, nei tokia.

Tas „istorinis paveldas“ nereiškia, kad Lukiškių aikštė negali tapti nauja reprezentacine sostinės erdve. Bet būdas, kuriuo siekiama jai suteikti istorinę prasmę, – keistokas. Pradėkime nuo lygaus reljefo paveldo. Neabejoju, kad šio statuso puoselėtojai randa dešimtis priežasčių, kodėl aikštė turi būti lygi, o šio argumento kritikai taip pat randa dešimtis priešingų priežasčių. Jie kaip pavyzdį gali pateikti dešimtis garsių pasaulio aikščių, kuriose reljefas nėra lygus. Ir tai bus reikšminga pozicija šiek tiek praplečiant argumentą, kad aikštė būtinai turi būti plokščia. Europos kultūros istorikams tokia diskusija turėtų atrodyti primityvoka.

Tačiau Lukiškių aikštės bėdos prasidėjo gerokai anksčiau nei diskusijos dėl aikštės istorinio reljefo. Jos prasidėjo (gal tai šiek tiek užmiršta), kai R. Šimašiaus vadovaujamai Vilniaus miesto savivaldybei tiesiog nepavyko susidoroti su įsipareigojimu rekonstruoti, o iš tiesų iš esmės vėl sukurti Lukiškių aikštę. Paversti šią miesto erdvę tokia, kad ji šiuolaikiniame modernėjančiame Vilniuje taptų ne buvusiu turgumi kapinių pakraštyje, ne molinga, rudenį neįžengiama klampyne, bet miestiečiams patrauklia erdve. Vieta, kurioje įprasminimą pajustų tiek ašarą dėl laisvės aukos braukiantis patriotas, tiek Wi-Fi kartos jaunuolis.

Vyčio patriotai, bunkerio šalininkai, Kultūros ministerijos specialistai galėjo užmiršti, kad miesto aikštė turi tarnauti miestiečių, bet ne projektų teikėjų, stūmėjų ir naudos gavėjų poreikiams. Pati Lukiškių aikštė jau tapo pigoka eklektiška dovanotų suoliukų, granito takelių, kvadratinių medžių vainikų, žiemos prieblandą skleidžiančių šviestuvų simbioze. Tiesa, yra ir pažadas, kad bus įrengtas interaktyvus fontanas, laisvės memorialas ir pavasarį pražysiančios klombos...

Kol kas tas pažadas neįgyvendintas – labiausiai pasigendama vilniečių balso. Vytį jo protegavimo lobistai dabar padovanojo Kaunui. Komisijos prielankumą laimėjęs bunkeris tampa pašaipų objektu dėl įtarimų plagiatu, protekcijomis, dėl pozicijos, kad darko aikštės vertybinį paveldą ir t. t. Išaušo diena, kai žodį turėtų tarti Vilniaus meras. Ką ten žodį – miesto meras iš tiesų turėtų priimti sprendimą, net jei tas sprendimas kam nors labai nepatiktų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"