Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Lenino aikštės nesibaigianti agonija

 
2017 12 06 11:38

Nacionalinės eterio muštynės dėl buvusios Kartuvių-Lenino aikštės ateities baigsis negreit – nebent driokstelėtų kokia nauja Garliava arba atsirastų kitas įtampos židinys. O visgi – pradėti reikia nuo pradžių ir pasidžiaugti pozityviu proveržiu.

Jei 1991 metais, kai asmeniškai dalyvavau Lenino iškamšos demontavimo šventėje (dar kažkur postamento akmenukų turiu) būčiau žinojęs kas dėsis su Lukiškių aikšte, būčiau inicijavęs peticiją. Reikalaučiau vadinti ją toliau Lenino aikšte, kol valdžia nesugebės jos sutvarkyti, nes būtent su didingomis idėjomis ir praktine ubagyste leninizmas man ir asocijuojasi.

Taigi, tiesiog vaikščiokime aikšte, kuri pagaliau nebėra Lenino.

Mat ištisą ketvirtį amžiaus negalėjome nusikratyti tikrojo ir labai klampaus sovietinio paveldo – aikštė po lietaus buvo tokia pat kaip ir kokiais 1982-ais metais, kuomet tekdavo nuo stotelės iki šachmatų-šaškių mokyklos eiti aplink arba likti mėšlyna avalyne.

Šiandien ši situacija įveikta ir reikia tik džiaugtis. Jau yra erdvė, kurioje išvis verta ką nors statyti. Ir manau, beje, kad kaip tik dabar ir galima neskubėti. Tegul iki soties išsiplūsta ir „vamzdininkai“, ir „vytininkai“, ir visos kitos frakcijos. Savaip tai net įdomu stebėti: peticijos, apklausos, kaltinimai fikcijomis ir sabotažu ar net Tėvynės išdavimu ir t.t.. Prasideda dar ir teisiniai mūšiai, ištraukiant kažkur dūlėjusius reglamentus, kad aikštė turi būti plokštut plokštutėlė. Manau, iškilus realiam teisiniam ginčui galima bus užprotestuoti ir gulsčiukų metrologines patikras ir dar ką nors.

Svarbu, niekas nesidegintų protesto vardan ar nepultų mušti kur nors pagavęs kokį menininką ar laužyti technikos, kai jau prasidės statybos darbai. O visa kita – gryna nauda: žiniasklaidai lengvai prasisuka reklaminiai blokai, nes lengvai generuojasi paspaudimai dar kuriuo nors kampu pasukinėjus, pavarčius, pagvildenus visą reikalą, valdininkai galės padirbėti dar vienoje kitoje darbo grupėje ir užsirašyti kokį nors priedą, menininkai pareklamuoti savo keisčiausias idėjas ir t.t. Pagaliau net Vilniaus-Kauno parapinių kovų tradicija pasipildys dar vienu ingredientu.

O jei rimtai – ši situacija yra puiki proga leisti pasireikšti tiesioginei demokratijai, kartu apraminant aistras. Puikiausiai galima sulaukti 2019 metų, kai bus net ketveri rinkimai vienu metu ir pridėti dar vieną biuletenį vilniečiams: ko jie nori – memorialo ar paminklo herbui. Aikšte vaikščioti jau galima, tad skubėti lyg ir nebėra kur. Tik abejoju ar taip bus – tokie reiškiniai, kaip vietiniai referendumai mūsuose nebūdingi. Mat visuomenė politikų yra laikoma protinga tik tol, kol išrenka juos į valdžią. Paskui jau vėl prisimenama, kad ji per menkai išsilavinusi, tamsi ir primityvi. Net ir tam, kad nutartų kas jai gražiau – raitelis, santechnika ar bunkeris. Taigi, tiesiog vaikščiokime aikšte, kuri pagaliau nebėra Lenino.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"