Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Moterys pradeda kalbėti garsiai, nes tyla nieko neišsprendė

 
2017 11 25 6:00

Somalyje gimusi ir griežtoje tikinčių musulmonų šeimoje augusi rašytoja Ayaan Hirsi Ali savo knygoje „Bedievė“ aprašė vidinį virsmą, kuris įvyko atsisakius jai sutartų vedybų ir pabėgus į Olandiją. Savo krašte ji buvo mokoma, kad bet koks moters kūno lopinėlio demonstravimas sukelia vyrams nevaldomas aistras, todėl ir privalu vilkėti palaikius, figūrą slepiančius drabužius.

Kokia nuostaba ištiko Ayaan, kai, nutarusi pavažinėti su draugėmis dviračiu ir mūvėdama džinsus, pagaliau suvokė, jog niekam neįdomu, kaip ji atrodo ir ką vilki. Rašytoja tapo Olandijos parlamento nare, bet vėliau emigravo į JAV. Jos didžiausias indėlis – kova už musulmonių teises.

Niekas nesiginčys, kad skirtingos kultūros skirtingai supranta moterų padėtį ir teises, tačiau beveik visur tam tikrais istorijos periodais buvo siekiama daryti didesnę ar mažesnę įtaką moterų elgsenai ir išvaizdai. Vakarai šiuo atveju – ne išimtis. Skiriasi tik laikotarpis, detalės ir spaudimo intensyvumas.

Vakaruose šį procesą į priekį stūmė vien moterų pastangos. Teisė valdyti savo turtą, balsavimo teisė, galimybė siekti karjeros, eiti svarbias pareigas, teisė pačioms spręsti dėl išvaizdos, dėl seksualinių santykių, dėl partnerio – tai įprasti dalykai dabar, kurie anksčiau nebuvo savaime suprantami net aukštuomenės atstovėms.

Knygoje „Ievos dukterys“ žinoma suomių rašytoja Kaari Utrio aprašė anglų aukštuomenės moters ir žinomos romanistės bei poetės Caroline Norton likimą. Jos vyras 1836 metais pareikalavo skyrybų, nurodydamas, kad dėl to kalta žmona. Kaltinimai buvo atmesti, nes apie C. Norton liudiję tarnai, papirkti šeimininko, melavo.

Tačiau C. Norton net neturėjo galimybės pasisamdyti advokato ar pati prašyti skyrybų, nebent būtų įrodžiusi, jog vyras kaltas dėl kraujomaišos arba dvipatystės. Rašytoja galėjo gauti leidimą gyventi atskirai, jei būtų turėjusi įrodymų, kad sutuoktinis yra neištikimas ir žiauriai su ja elgiasi. Moteris gyveno iš knygų rašymo, bet realiai jos pajamos ir tėvo palikimas priklausė vyrui. C. Norton neturėjo teisės sudaryti nei darbo sutarties, nei testamento. Vyrui liko trys sūnūs, tačiau mama negalėjo su jais susitikti, nors nebuvo bausta už jokį nusikaltimą.

Tai – XIX amžiaus problemos, bet, panagrinėjus policijos statistikos suvestines apie smurtą šeimose, iš dalies susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės mano, jog gyvena XIX amžiuje. Lietuvoje vien praėjusiais metais į policiją dėl smurto šeimoje kreiptasi net 66 tūkst. kartų. Dalis aukų nesulaukė deramos pagalbos, nes specializuoti centrai neturi išteklių – vienai smurto aukai per metus skiriama apie 10 eurų.

Vilties teikia tik tai, kad Lietuvoje ir kitose Vakarų valstybėse vyksta rimtas virsmas: moterys jau prabyla apie priekabiavimą darbo vietoje arba patiriamą kitais atvejais, susijusiais su darbo santykiais, taip pat apie smurtą šeimoje. Drąsios Lietuvos moterys demaskavo Seimo narį Kęstutį Pūką, režisierių Šarūną Bartą, dainininką Egidijų Dragūną. Apie patiriamą priekabiavimą prakalbo Europos Parlamento darbuotojos, garsios Holivudo aktorės. Jos visos nusipelno pagarbos, nes išdrįso apie tai kalbėti, nors žinojo, kad sulauks atsako, patyčių ir svarstymo, jog pačios galbūt ne taip elgėsi, ne taip kalbėjo, ne ten ėjo.

Tokia reakcija nėra netikėta. Viena vertus, dėl to, kad bet kuris reiškinys nebūna tik juodas arba tik baltas. Visuomet bus neteisingų kaltinimų, sukurptų iš keršto arba kitų paskatų. Visuomet bus neteisingai apkaltintųjų. Todėl prieš puolant smerkti vienus ar kitus derėtų kritiškai įvertinti turimą informaciją.

Reakcija nėra netikėta ir todėl, kad priekabiavimas – viena smurto formų – paplitęs reiškinys. Jis ypač stiprėja, kai susiformuoja galios santykiai: asmuo, turintis galią, dažnai jaučiasi turintis ir teisę priekabiauti. Priekabiauti gali tiek vyrai, tiek moterys – tai nepriklauso nuo lyties. Tačiau galia vis dar stipriau akumuliuojama vyrų rankose, tad natūralu, jog priekabių aukomis dažniau tampa moterys.

Netikėta, kad kartais nesugebama pakilti į makrolygmenį ir įvertinti ne vieną kurią nors istoriją, o reiškinį. Juk iš tiesų nesvarbu, jei priekabiavimo faktą paviešinusi moteris mestelėjo vylingą žvilgsnį arba neapsvarstė aplinkybių ir sutiko su bosu išgerti puodelį kavos po darbo. Svarbu vertinti reiškinį: priekabiavimas būdingas ten, kur toleruojami galios santykiai. Priekabiautojas renkasi prie ko priekabiauti, ir dažnai tai susiję su galimybe daryti įtaką aukos karjerai, reputacijai ar savivertei. Neatsitiktinai aukomis linkstama rinktis jaunesnes moteris, nes jos dar nebūna užsitikrinusios savo padėties darbo rinkoje, vengia skandalų, nėra tikros, kaip viešumas gali paveikti tolesnį gyvenimą, jas slegia priekabiautojo autoritetas.

Galiausiai reikia suvokti, kad iš galios santykių susiformuojantis viršenybės jausmas lemia ne vien priekabiavimą. Tai – pirmas žingsnis į smurtą.

Orinta Leiputė yra LSDP pirmininko pavaduotoja, Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos pirmininkė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"