Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Nusikaltimas ir bausmė Dievo logikoje

 
2017 09 09 6:00

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikals, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausys, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausys, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu tarp jų.“ Iš Evangelijos pagal Matą

Pirmoje šios evangelijos teksto dalyje nurodomas visas teisinis procesas, kaip yra teisinga bendruomenėje elgtis su nusikaltusiu žmogumi. Tekste atskleidžiama keletas gyvenimiškų aspektų: tai meilė ir asmens arba bendruomenės teisių pažeidimas. Kas tau yra nusikaltęs žmogus? Kai padaromas sunkus nusikaltimas, visuomenėje gali pasigirsti noras atnaujinti mirties bausmę ar kitaip atkeršyti, pavyzdžiui, kitą žmogų nužudžiusiam asmeniui, kad jis „suvoktų“ savo poelgio baisumą.

Kai sutapatiname save su auka (sakykime, išprievartauta, žiauriai nužudyta mergina), mums kyla įniršis ir norisi kuo žiauriau nubausti nusikaltėlį. Bet vos sužinome, kad tas nusikaltėlis yra mums artimas žmogus – sūnus, tėvas ar brolis, mielai su mumis bendravęs ir gėles auginęs bičiulis, savo 2 proc. pajamų mokesčio skyręs vaikų, katinų ar senelių globos namams, jausmai iš karto pasikeičia.

Atskyrimo atveju išlieka abu aspektai: meilė, raginanti keisti mąstymą, elgesį bei sugrįžti, ir teisingumas, t. y. silpniausių bendruomenės narių apsaugojimas nuo netinkamo elgesio padarinių.

Apima nuostaba, abejojame, ar tas žmogus, kurį pažįstame, galėjo taip pasielgti, juk jis mūsų sūnus! Ir jei jis galėjo tai padaryti, patiems kyla kaltės jausmas: ko tam žmogui nesuteikiau, kad jis taip pasielgė? Norisi jo paklausti: vaikeli, kodėl tu taip padarei? Jėzus sako, kad bendruomenėje galime išlaikyti tam tikrą harmoniją, tvarką, jei priimdami drausminamuosius ir baudžiamuosius sprendimus į kitą asmenį žvelgiame kaip į savo brolį – visų pirma mylime, t. y. norime jam gero.

Krikščionys, prieš įspėdami kitą žmogų, pirmiausia meldžiasi už jį, ištiria savo sąžinę, kad nebūtų, kaip įspėja Jėzus: „Kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, kai tavo akyje rąstas?!“ Žinome, kad tik nuolankus, be kaltinimų ir grasinimų, priartėjimas prie asmens gali sušildyti paklydusią širdį ir grąžinti ją į tiesos kelią, žinoma, jei dar ne vėlu.

Tačiau Jėzus nėra naivuolis ir nesako, kad jei jis tavęs nepaklausė, tuomet labiau melskis, labiau rodyk meilę ir leisk žmogui kenkti kitiems. Jėzus liepia ištirti situaciją, rasti bent vieną ar du žmones, kurie būtų tiesioginiai žmogaus nusikaltimų ar netinkamo elgesio pasekmių liudytojai, ir imtis griežtesnių priemonių.

Pašalinimas iš bendruomenės kaip „pagonio ar muitininko“ – tai yra svetimojo – sukelia skausmą visai bendruomenei. O kas Jėzui buvo pagonys ir muitininkai? Apaštalas Matas yra muitininkas, kitas personažas – Zachiejus – yra muitininkų viršininkas. Jie abu buvo užkalbinti Jėzaus ir jam atsiliepė. Pagonys yra tie, kurie stokoja tikėjimo šviesos, todėl Jėzus siunčia skelbti jiems Gerąją naujieną. Ir ne sykį pats apie save primena, kad ne pas teisiuosius atėjo, o pas nusidėjėlius. Dievas myli visus vienodai, tik paklydusieji į tą meilę dar neatsiliepė.

Beje, esu sutikusi teistų asmenų, turėjusių priklausomybių ir padariusių labai skaudžių klaidų, kurie atsiliepė į Jėzaus meilę, buvo išgydyti ir daug karščiau tarnauja kitiems nei aš, vienuolė. Todėl atskyrimo atveju išlieka abu aspektai: ir meilė, raginanti keisti mąstymą, elgesį bei sugrįžti, ir teisingumas, t. y. silpniausių bendruomenės narių apsaugojimas nuo netinkamo elgesio padarinių.

Evangelijos teksto parašymo laiku sąvokos „surišti“ ir „atrišti“ judaizme turėjo mokymo ir nuodėmių sulaikymo ar atleidimo galią. Tai reiškia, kad teisėtai paskirtas bendruomenės autoritetas gaudavo galią konkrečioje situacijoje vykdyti dvi funkcijas – mokyti tinkamo elgesio, tikėjimo, religinių praktikų bei pareikšti savo sprendimus dėl konkrečių nusikaltimų.

Jėzus šią galią sustiprina pridėdamas, kad šie teisėtai atlikti veiksmai turi galios ir danguje. Jei žmogus laisva valia yra padaręs daug blogio (net jei yra padaręs slapta), ir tai suprasdamas dėl to nesigaili, nenori pasitaisyti, jis jau yra praradęs vienybę, bendrystę su Dievu. Kitaip sakant, vargšas žmogus yra nusigręžęs nuo Dievo, atsisakęs jo pagalbos, apsaugos ir gailestingumo, todėl yra visiškai atviras blogiui.

Ir paskutinė eilutė yra nuoroda kiekvienam, ką daryti, kai žmogus nuklysta, panyra į priklausomybes, nusikaltimus. Juk yra Dievo valia, kad visi būtų viena. Todėl ir raginama, ištyrus visą situaciją, teisingai nubaudus žmogų, nepalikti jo vienišo, bet toliau už jį melstis, jį lankyti. Rugsėjo 11 dieną Šiluvos atlaiduose melsimės už visuomenės ir valstybės apsaugos darbuotojus bei nusikaltusius ir nuteistuosius – kiekvienam reikia Dievo ir kiekvieno piliečio pagalbos!

Sesuo Rasa Fausta Palaimaitė SF yra teologijos mokslų daktarė, ji priklauso Šventosios Šeimos seserų vienuolijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"