Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Parazitai siautėja

 
2017 03 18 6:00

Dantis už dantį, akis už akį, galva už galvą. Tokio teisingumo šiandien prašo Lietuva, gedėdama merginos, galėjusios sukurti gražią šeimą. Tokio teisingumo ji prašė ir tuomet, kai monstrai uždaužė keturmetį vaiką. Tokio teisingumo prašė Evelinos iš Dembavos, Astos iš Kupiškio, Justinos iš Mažeikių šeimos ir daugelis kitų, kurių artimiesiems žemėje vaikštantys velniai atėmė gyvybes.

Visi jie panašūs – daužo kastuvais, ramentais, skėčiais, bado aukas iki sąmonės netekimo ar mirties. Ir kokio atpildo sulaukia? Visuomenės pasmerkimo? Ar tai bausmė parazitams? Sulaukia realios laisvės atėmimo bausmės, bet ar tai tinkamas atpildas? Pavyzdžiui, parazitas Artūras Rynkevičius gavo 8 metus nelaisvės už tai, kad daužė, pjaustė savo auką. Studentę Justiną žiauriai nužudęs šilutiškis Valdas Jankauskas kalės 20 metų. Jei nusikaltėliui 20 metų, išėjęs į laisvę keturiasdešimtmetis dar galės nugyventi ilgą parazito gyvenimą. Neblaivus avariją sukėlęs ir du žmones pražudęs Vaclovas Krasauskas ketverius metus bus uždarytas atvirojo tipo kolonijoje. Alkoholis, narkotikai – žiauriausių nusikaltėlių ištikimi palydovai. Tačiau tai – ne lengvinanti, o sunkinanti aplinkybė.

Kai kurie parazitai nuteisiami kalėti iki gyvos galvos. Žinoma, amnestijos galimybė paliekama. Kadangi mūsų šalis neturtinga, ji suinteresuota turėti kuo mažiau išlaikytinių. Vieno kalinio išlaikymas valstybei kasdien kainuoja apie 19 eurų. Per metus – apie 7000 eurų. Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu Lietuvoje veikia 11 įkalinimo įstaigų, jose kali apie 6800 asmenų. Valstybė dorų piliečių pinigais privalo išlaikyti ir maitinti parazitus. Tad nieko keista, kad Lietuva prašo teisingumo, o tai neretai išreiškiama mirties bausmės poreikiu. Ne giljotinos, ne kartuvių, ne sušaudymo, o šiuolaikinėmis priemonėmis vykdomos mirties bausmės. Šiomis dienomis daugeliui prieš akis išnyra elektros kėdė ir prie jos pririštas nusikaltėlis, bet pats neskausmingiausias būdas – mirtina injekcija.

Kalbėdami apie bausmes turime suprasti ir tai, kad jos mūsų visuomenės neišvalys.

Istorija byloja apie įvairiausius mirties bausmės vykdymo metodus. Štai inkvizicijos laikais tiesiog mėgautasi priverstinio siuntimo myriop būdais: pasmaugiant, sudeginant, išverdant, užmėtant akmenimis, užpjudant žvėrimis, sulaužant kaulus, ketvirčiuojant ar palaidojant žmogų gyvą. Nukryžiavimas, nukirsdinimas ir paskandinimas buvo vienos humaniškiausių priemonių.

Lietuvoje mirties bausmė panaikinta 1998 metais, pripažinus ją nekonstitucine. 1993–2009 metais jos buvo atsisakyta 97 pasaulio valstybėse. 2010-aisiais jau 139 šalys – daugiau kaip du trečdaliai pasaulio valstybių – teisiškai ar praktiškai nebetaikė mirties bausmių. Europos Sąjunga skyrė didžiulę paramą šalims, atsisakančioms mirties bausmės.

Tačiau tos pačios valstybės kilniadvasiškai nusigręžia nuo civilių žmonių žudymo Sirijoje, Irake ar Ukrainoje. Juk vyksta karas, a la guerre comme a la guerre.

Katalikų bažnyčia smerkia keršto troškimą, skatina atlaidumą ir gailestingumą. Tačiau Biblijoje yra ir tokių eilučių: „Jei kas geležimi užmuštų žmogų, bus kaltinamas žmogžudyste ir baudžiamas mirtimi. Jei kas akmeniu užmuštų žmogų, jis bus nubaustas mirtimi. Jei kas bus nužudytas mediniu įrankiu, užmušėjas bus baudžiamas mirtimi. Žmogžudys negali būti išpirktas, jis turi mirti.“

Žmonija visais laikais šaukėsi teisingumo.

Tačiau kalbėdami apie bausmes turime suprasti ir tai, kad jos mūsų visuomenės neišvalys. Jos gali veikti kaip perspėjimas, bet parazitams toks gąsdinimas nieko vertas. Turi subręsti žmonės, kurie atkreips kitų dėmesį, kai už sienos ims klykti vaikas, iškvies policiją, išgirdę pagalbos šauksmą, nepabijos pranešti apie kaimyną, kuris nuolat kelia ranką prieš artimuosius, o ne abejingai stebės siaubo filmus kaimynystėje, nes bijos asmeninio susidorojimo. Visuomenė turi subręsti nepakantumo atmosferai.

Vienas nuokrypis nuo esminės šio rašinio temos. Žodis „revoliucija“ iš lotynų kalbos verčiamas kaip visuomenės struktūros, politinės santvarkos, valstybinės valdžios, ekonominės sistemos pasikeitimas, susijęs su jėga ir ginkluota kova. Didžioji prancūzų revoliucija (1789–1794 m.) kilo, kai liaudis neapsikentė buržuazijos dominavimo, nebaudžiamumo, privedusio prie didelės ekonominės ir socialinės krizės. Monarchiją pakeitė demokratinė-parlamentinė santvarka.

Rusiją talžė net kelios revoliucijos. 1905–1907 metų Rusijos revoliucija prasidėjo Kruvinuoju sekmadieniu, kai caro kariuomenė sušaudė taikios demonstracijos dalyvius, nešusius peticiją Nikolajui II dėl darbininkų padėties pagerinimo ir politinių kalinių amnestijos. Po šio įvykio per Rusiją nusirito galinga darbininkų streikų banga. 1917 metų vasario revoliucija baigė carų valdymą Rusijoje. 1917-ųjų lapkričio 7 dieną (pagal senąjį kalendorių – spalio 25 dieną) Rusijoje įvyko perversmas pagal Lenino paskelbtą šūkį „Visa valdžia taryboms!“ Tarybos valdžią paėmė, ir matėme, kuo tai baigėsi. Paprasti žmonės išsvajotos gerovės taip ir nesusikūrė. Klestėjo tik sovietinė nomenklatūra.

Atotrūkio tarp turtingųjų ir vargšų didėjimas pakurstė pilietinius neramumus. Vyko klasių kova, kurią lydėjo neapykanta kito luomo atstovams. Turtingieji savo neapykantą demonstravo dar didesniais turtais, lėbavimais ir beturčių žeminimu, o šie su didžiausi įniršiu griebėsi smurto.

Ar tai, kas įvyko prie Žiežmarių, – tik paprasto banditizmo pavyzdys, ar prasidedančios klasių kovos preliudija?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"