Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Pavardžių rašymo fantazijos ir realijos

 
2017 05 17 6:00

Vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose – vienas aktualiausių ir opiausių kalbos bei politikos klausimų. Dėl jo diskutuoja kalbininkai ir teisininkai, politikai ir visuomenės veikėjai. Skelbiami pareiškimai, kuriami įstatymų projektai, renkami Seimo narių ir piliečių parašai. Prišnekėta įvairiausių dalykų, esminiai klausimai suplakami su šalutiniais, kuriuos visuomenei išties sunku suvaikyti. Nevardydami visų problemų, pabandykime pasiaiškinti svarbiausius dalykus.

1. Visų pirma vardų ir pavardžių rašymą dokumentuose reikia skirti nuo svetimvardžių rašymo spaudoje. Skiriasi ne rašybos taisyklės, o bendroji asmenvardžių rašymo tvarka. Asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarką nustato teisės aktai, spaudos leidiniams teisės aktų reikalavimai netaikomi.

2. Asmenvardžių rašymą dokumentuose reglamentuojantis Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų sausio 31 dienos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ skelbia pagrindinį principą, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pase rašomi lietuvių kalbos rašmenimis (tai tinka ir kitiems asmens dokumentams). Šis principas atitinka Lietuvos Konstitucijos 14 straipsnį, pagal kurį Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymas dokumentuose kitų kalbų rašmenimis yra antikonstitucinis.

Prišnekėta įvairiausių dalykų, esminiai klausimai suplakami su šalutiniais, kuriuos visuomenei išties sunku suvaikyti.

3. Principas Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti lietuvių kalbos rašmenimis taikomas ir ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams. Papildomai nustatyta, kad ne lietuvių tautybės piliečių vardai ir pavardės lietuvių kalbos rašmenimis rašomi pagal tarimą, tai yra išlaikant autentiškas formas.

Užrašymas vienos ar kitos kalbos rašmenimis autentiškos formos nekeičia ir asmens teisės pasirinkti pavardę nepažeidžia. Pavardės esmę sudaro ne rašmenys, o žodžio darybinė ir gramatinė struktūra.

4. Vardas ir pavardė yra ir asmens teisinio statuso dalis, reiškianti asmens santykį su valstybe ir jos institucijomis. Šie jo santykiai įforminami valstybės oficialiosios kalbos rašytine forma. Keičiantis oficialiosioms kalboms, gali keistis ir asmenvardžių rašymas dokumentuose.

Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje piliečių santykiai su valstybe reiškiami valstybine lietuvių kalba, tad ir jos piliečių vardai ir pavardės dokumentuose rašomi lietuvių kalba.

Asmens vardas ir pavardė, kaip su valstybe nesiejamos bendruomenės nario žymuo, kita kalba gali būti įrašyti ne pagrindiniame paso puslapyje.

5. Lietuvos Respublikos piliečių pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis negalima teisinti „istorinių protėvių“ pavardėmis. Daugumos Lietuvos gyventojų, taip pat ir Lietuvos lenkų, pavardės yra lietuviškos kilmės, todėl istoriškai žiūrint turi būti rašomos kaip tik lietuviškai.

Nelietuviškai užrašyti vardai ir pavardės į Lietuvos piliečių dokumentus iš kitų šaltinių neperkeliami.

Lietuviškos pavardės, praeities raštuose užrašytos nelietuviškais rašmenimis, taip galėjo būti rašomos, kai kitokios rašybos dar nebuvo, nebuvo nė bendrinės, juo labiau valstybinės lietuvių kalbos.

6. Nelietuviškų rašmenų gynėjai aiškina, kad trys raidės q, x ir w, juo labiau viena lenkų kalbos w, lietuvių kalbos nepagadins. Iš tikrųjų problema yra ne tik tos trys raidės, ne mažiau painiavos gali sukelti lietuvių abėcėlėje esantys, bet kitose kalbose kitus garsus žymintys ir kitokią funkciją atliekantys rašmenys.

Mūsų nosinės raidės ą, ę žymi lenkų kalbos dvigarsius on, om, en, em, o garsus š, č, ž lenkų kalboje išreiškia priebalsių samplaikos sz, cz, rz. Su šiomis samplaikomis pagal lenkų rašybos taisykles užrašytas pavardes (Pieszko, Adamowicz, Rzecki) tos kalbos nemokančiam asmeniui išties sunku suprasti ir perskaityti.

Bet svarbiausia ne praktiniai sunkumai, o principiniai kalbų vartojimo dalykai – Lietuvos Respublikos piliečių pavardes rašydami kitos kalbos rašmenimis ar pagal kitos kalbos rašybos taisykles, tą kitą kalbą vartotume kaip valstybinę. To neleidžia Lietuvos Konstitucija.

7. Valstybinės kalbos reikalavimai neprivalomi kitų šalių piliečių vardams ir pavardėms, įteisintiems pagal kitų šalių teisės aktus ir užrašytus kitų šalių kalbomis.

1991 metų sausio 31 dienos nutarimo trečiasis punktas skelbia: Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.

Iš to galima suformuoti tokį dabartines aplinkybes ir naujus poreikius atitinkantį punktą: Kitų šalių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose nurašomi iš asmens turimo dokumento.

8. Atskiras, ypač aktualus klausimas – su užsienio šalies piliečiu santuoką sudariusio ir sutuoktinio pavardę paėmusio asmens pavardės rašymas.

Teisiškai galimos dvi išeitys. Pirmasis paprasčiausias variantas – laikytis bendrojo principo – Lietuvos piliečių pavardes rašyti lietuviškais rašmenimis pagal lietuvių kalbos taisykles. Antrasis išimtinis variantas – paimti kitoje valstybėje įteisintą sutuoktinio pavardės formą.

Išsprendus šią problemą, pavardžių rašymo įtampa gerokai atslūgtų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"