Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Revoliucijos šimtmetis

 
2017 11 09 6:00

Šį lapkritį sunku susilaikyti nepaminėjus įvykio, kuris kadaise buvo plačiai garsinamas kaip svarbiausias XX amžiaus istorijoje, šimto metų sukakties. Tai – bolševikų revoliucija ar perversmas, vadintas Didžiąja spalio socialistine revoliucija.

Tiesa, niekam ir dabar nekyla abejonių, jog tai buvo svarbus įvykis. Kitas klausimas – kaip jį vertinti? Pakanka pasakyti, kad ir dabartinėje Rusijoje, kurioje nostalgija sovietinei praeičiai gana stipri, valdžia praleido sukaktį beveik tylomis.

Spalio revoliucija buvo Vakarų filosofinės ir socialinės minties padarinys. Jos ištakas galime įžvelgti Prancūzų revoliucijoje, Karlo Marxo ir Friedricho Engelso sukurtame komunistų sąjūdyje. Kita vertus, revoliucija greitai persiėmė visų bizantiškosios Rusijos imperijos ydų, ir jos dar daug kartų buvo sustiprintos.

Visiškai akivaizdus tapo Sovietų Sąjungoje kategoriškai neigtas faktas, kad ši valstybė buvo ne kas kita, kaip tam tikra Rusijos imperijos atmaina.

Revoliucija turėjo didelę ir įvairialypę įtaką visam pasauliui. Ryškiausi įvykiai, susiję su ja ir išliksiantys pasaulio istorijoje, – tai žiaurus paranojiškas stalinizmo teroras, nukreiptas ne tik prieš niekuo dėtus savus piliečius, bet ir prieš ištisas tautas, trečdalio Europos įkalinimas beveik penkiems dešimtmečiams vadinamojoje socialistinių valstybių stovykloje ir šaltasis karas, kurio fronto linija dalijo kiekvieną pasaulio šalį, kiekvieną visuomenės grupę, kiekvieną socialinį ir net kultūros reiškinį.

Žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos galima įvardyti kelis iš pažiūros keistus su Rusijos komunizmu susijusius dalykus. Pirmiausia į akis krinta tai, kad buvusi tokia agresyvi ir įtakinga ideologija, tokia galinga valstybė praėjusio amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje taip greitai ir palyginti lengvai sugriuvo. Paprasčiausias ir galbūt tiksliausias šio fakto paaiškinimas – visa komunizmo sistema, visa valstybė buvo statoma ant melo pamatų. Kaip sakė Aleksandras Solženicynas, tai, kas sovietiška, negalėjo išlaikyti tiesos testo. Melas buvo galingas ir ilgalaikis, tačiau jo poveikis turėjo ribas.

Kitas dėmesio vertas dalykas, kurį reikėtų pabrėžti, – komunizmo ideologijos mitas. Buvo skelbiama, kad komunistinė ideologija yra Sovietų Sąjungos šerdis, o komunizmas – svarbiausias šios valstybės tikslas. Įdomu tai, jog komunistinės ideologijos sekėjų neliko per vieną naktį, tarsi mostelėjus burtų lazdele. Bent jau tokių, kurie visuomenėje turėtų kokią nors įtaką. Užtat dabar visiškai akivaizdus tapo Sovietų Sąjungoje kategoriškai neigtas faktas, kad ši valstybė buvo ne kas kita, kaip tam tikra Rusijos imperijos atmaina, besimaskuojanti vadinamojo proletarinio internacionalizmo širma. Ką Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi omenyje kalbėdamas apie tai, jog Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė katastrofa? Jo rankose dabar sutelkta tokia valdžia, kad tikrai galėtų išvaikyti oligarchus ir pasukti šalį lygiavos, centrinio planavimo, reguliuojamų kainų ir triukšmingo darbininkų kulto link. Bet V. Putinas nemini revoliucijos šimtmečio, savo aplinkoje eksponuoja ne proletariatą, o tariamus liberalus ir, žinoma, palaiko gerus ryšius su, kalbant komunistinės ideologijos terminais, „reakcingiausiais visuomenės sluoksniais“ – su Maskvos ir visos Rusijos patriarchu bei visa Stačiatikių bažnyčia. Tad jo minima katastrofa – ne komunizmo, o Rusijos imperijos žlugimas.

Pastarosiomis savaitėmis nežinia kaip įsiplieskė diskusija dėl Juliaus Janonio gimnazijos vardo. Ne be pagrindo pažymima, kad būtų neteisinga jauną idealistą laikyti užkietėjusiu revoliucionieriumi, kokiu jį piešė sovietinė propaganda, juolab jog poetas net nesulaukė revoliucijos. Ir apie pačią revoliuciją negalima sakyti, kad jai anuomet simpatizavo vien patologiniai žudikai ir nusikaltėliai. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje tokie teisingumo jausmą turintys asmenys kaip J. Janonis ieškojo išeities, nes tada klestėjo žmonių išnaudojimas, įvairių formų priespauda ir diskriminacija. Todėl net daugeliui intelektualų mintis, kad galima pamėginti sukurti kitokią, ant teisingesnių pamatų pastatytą visuomenę, atrodė be galo patraukli. Tokia patraukli, kad dešimtmečius buvo nematoma Stalino nusikaltimų ir atsisakoma pripažinti, jog gigantiškas socialinis eksperimentas patyrė visišką katastrofą.

Spalio revoliucijos pasekmės ir Vokietijos fašistų siautėjimas atgrasė Vakarus nuo bet kokių ketinimų imtis radikalių socialinių pokyčių. Vietoj jų buvo tvirtai pasirinktas evoliucijos, laipsniško socialinio progreso kelias. Įsitvirtino supratimas, kad negalima leistis į kovą nesirenkant priemonių net ir prieš didžiausią neteisybę. Paminti demokratiją, kurstyti neapykantą, siekti tikslų bauginimais ir prievarta, niekinti atskiras socialines ar etnines grupes – visa tai galų gale gali turėti baisių pasekmių visuomenei.

Idealistines tiesos paieškas daug kur pakeitė pragmatizmas, vartojimo kultas, miesčioniškos vertybės, tolerancijos suabsoliutinimas. Režisierius Oskaras Koršunovas šį reiškinį pavadino „normalumo religija“ ar net „normalumo fašizmu“. Diagnozė nustatyta, tačiau tenka pripažinti ir tai, kad šių principų besilaikančioms valstybėms tikrai yra kuo didžiuotis. Dauguma jų piliečių turi visas galimybes atskleisti savo gebėjimus, ką jau kalbėti apie materialinę gerovę.

Kokia yra komunizmo propagandos, primesto mąstymo, iškraipančio tikrovę, įtaka šiandien valstybėse, išsivadavusiose iš komunizmo? Be abejo, ji išlieka, tačiau praėjo jau beveik trisdešimt metų, kai žlugo komunizmas, tad į ideologinėse diskusijose vis dar neretai pasitelkiamą argumentą, kad oponentų mąstymas „užterštas komunizmo bacila“, verta pažiūrėti kritiškai. Šis argumentas primena vadinamąjį Epimenido paradoksą. Sakoma, Epimenidas yra pareiškęs, esą visi kretiečiai – melagiai. Paradoksas, kad ir pats Epimenidas buvo kretietis. Jei visa visuomenė išniro iš komunistinės sistemos, koks arbitras pasakys, jog vienos ar kitos jos dalies mąstymas nebuvo paveiktas? Juolab kad padėtis dar sudėtingesnė, nes Sovietų Sąjungos gyvenime didelę įtaką turėjo vadinamoji komunistinė ideologija, be to, vešėjo visai žmonijai visais laikais būdingos ydos, silpnybės ir kvailybės. Todėl atskirti pelus nuo grūdų vienu plunksnos brūkštelėjimu turbūt neįmanoma.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"