Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Sergantis valstybės kūnas: ar gydytis jau ne per vėlu?

 
2017 11 13 12:40

Sakoma, jog bėda viena nevaikšto. Taip ir maži politiniai skandalai Lietuvoje aplanko iškarto komplektais. Praeitą savaitę Seimo gyvenimas pasižymėjo, kaip įtariama, girto parlamento nario pabėgimu iš darbo po to, kai jis neapdairiai „pripūtė“ į alkoholio matuoklį žurnalistams. Vėliau šios istorijos herojus vengė akistatos su policijos pareigūnais, užsidaręs namuose.

Galbūt „girtas šlitinėjimas“ taip ir liktų pagrindine parlamentine praeitos savaitės istorija, jei ne ilgi kitų parlamentarų liežuviai. Vienas jų viešai suabejojo, ar įstatymo dėl pagalbinio apvaisinimo pataisas turėtų teikti besilaukianti moteris. Kiti du parlamentarai irgi šliūkštelėjo alyvos į ugnį savo replikomis.

Emigracija iš tikrųjų yra ne mada, o politinio valstybės kūno reakcija į užsitęsusius politinius negalavimus. Sergančiam žmogui yra būdinga netekti svorio.

Paminėkime, kad pirmos istorijos herojus yra mišrios Seimo narių grupės atstovas Linas Balsys, antros istorijos pagrindinis veikėjas – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Povilas Urbšis, o antraeiliai istorijos personažai socialdemokratas Artūras Skardžius ir „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Petras Gražulis. Išvardijau juos visus čia, nes tauta turi (ar net privalo) pažinoti savo „didvyrius“.

Čia galima būtų ir vėl prabilti apie politinį teatrą ar politinį cirką, nagrinėti moralinį ir profesinį renkamų tautos atstovų tinkamumą užimti pareigas aukštose valdžios kėdėse ar net prisiminti teiginį, jog visuomenė turi tokią valdžią, kurios yra verta (nes mes patys renkam atstovus į parlamentą ir, atitinkamai, patys esami atsakingi už rezultatą). Tačiau iš tikrųjų į šią temą norėtųsi pažiūrėti kiek plačiau.

Sutapimas, ar ne, bet praeitos savaitės pabaigoje portale delfi.lt buvo paskelbtas interviu su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Artūru Tereškinu, kuriame mokslininkas viena fraze suformulavo aštrią ir negailestingą diagnozę Lietuvos valdžiai: „Žiūrint į tai, kas vyksta, lieka tik atsidūsti: mus valdo ciniškos davatkos ir beširdžiai sadistai.“ Iš tikrųjų, ši frazė puikiai tinka sudėtingai situacijai, kai kartais bandai perprasti tam tikrų valdžios atstovų veiksmų logiką ir niekaip negali jos rasti. Tada susimąstai, kad problema galbūt ne logikoje...

Dabartinė situacija šalyje, tiesą sakant, primena ir dar vieną to paties Artūro Tereškino tekstą. Jau tolimais 2001 metais jis buvo išleidęs knygą „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“. Viename iš šios knygos tekstų yra labai įdomus pastebėjimas apie tai, kokį santykį Abiejų Tautų Respublikos gyventojų sąmonėje turėjo valdovo kūnas ir įsivaizduojamas valstybės kūnas. Leisiu sau čia didesnę citatą: „Lenkijos-Lietuvos visuomenė buvusi tokia trapi, kaip ir fizinis karaliaus kūnas. Kūnas neatsispiria ligoms, kaip ir visuomenė vidinei netvarkai. Vartojant įprasta tvarkos ir netvarkos retoriką, rašytojai artikuliavo valstybinę suirutę kūniškais įvaizdžiais – kaip ligas, įsimetusias į karaliaus kūną. Ligos ir mirtis buvo apibūdinami ne tik kaip karaliaus kūno suirimas, bet ir kaip visos Respublikos dezintegracija.“

Esminis klausimas būtų – kiek mūsų simbolinis mąstymas iš tikrųjų yra nutolęs nuo anų laikų? Kvailas ir neatsakingas pavienių Seimo narių elgesys ar netinkami pasisakymai gali būti interpretuoti kaip valstybės kūno ląstelių sutrikimo (t. y. – ligos) požymis. Liga alina valstybės kūną. Beje, net nesinori galvoti, kas nutiktų, jeigu „sergančių“ ląstelių skaičius viršytų sveikų ląstelių skaičių. „Politinis vėžys“ nėra tokia jau ir abstrakti metafora.

Čia pat, polemizuojant su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, galima pasakyti, jog emigracija iš tikrųjų yra ne mada, o politinio valstybės kūno reakcija į užsitęsusius politinius negalavimus. Sergančiam žmogui yra būdinga netekti svorio. Taip ir Lietuvos gyventojų emigracija yra valstybės kūno svorio kritimas.

Kaip bežiūrėsi – simbolinis mąstymas yra svarbus dalykas. Neatsitiktinai ir dabar bandantis nuslinkti Gedimino kalnas Vilniuje sukelia tam tikrų simbolinių asociacijų. Pradedama kalbėti, jog pagrindinis Lietuvos sostinės ir valstybės simbolis dabar taip pat simbolizuoja ir situaciją šalyje. Gal šiuo atveju spalvos ir yra kiek sutirštintos, tačiau tam tikros akivaizdžios asociacijos kyla žmonėms neatsitiktinai.

Verta prisiminti ir tai, jog kultiniame lietuvių literatūros romane „Vilniaus pokeris“ Ričardas Gavelis irgi lygino Gedimino kalną ir stūksantį ant jo bokštą su tam tikra kūno vieta. Dabartinis kalno irimas kartu su visomis kitomis simbolinėmis aliuzijomis į valstybės kūną ir valstybės kūno ligą kelia asociacijas net ne su vėžiu... Na, tikėkimės, kad dar nevėlu pradėti gydytis.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"