Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Vasario 16-oji ir kėvišai

 
2017 02 16 10:05

Man Vasario 16-oji visada buvo ir yra šviesus simbolis. Sovietų okupacijos metais mūsų šeimoje ši diena kažkaip organiškai įsiliedavo tarp dviejų didžiausių švenčių – Kalėdų ir Velykų. Pastarosios prie stalo surinkdavo artimuosius, o Vasario 16-ąją į namus sugužėdavo tėvų draugai, nuo kurių diskusijų, kas buvo Lietuva ir kas jos laukia, kartais net spengdavo ausyse.

Gyvenom okupuoti ir vilties, kad kada nors virš Gedimino bokšto vėl plazdės Trispalvė, buvo nedaug, bet ji ruseno. Pamenu, kaip tėvas, gal iš rusų disidentų nusižiūrėjęs, visus susirinkusiuosius ragindavo pakelti tostą už „mūsų beviltišką reikalą“. Į viršų kildavo rankos, laikančios puodelius arbatos, o visų akys nežinia kodėl spindėdavo.

Galiu vien spėlioti, kokia šviesa švietė drąsių dvidešimties vyrų akyse, kai jie, vokiečiams šeimininkaujant Vilniuje, 1918 metų vasario 16-ąją pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Tuomet nebuvo šventės, tik – drąsa rizikuoti savo gyvybe, kad laisvos Lietuvos vizija taptų realybe. Turbūt tos vizijos įkvėpti kovoti ėjo ir savanoriai, o kai kurie pirmosios Vyriausybės ministrai dirbo be atlygio. Vėliau valstybė stiprėjo, darėsi turtingesnė, todėl ir altruizmo tiek daug nebereikėjo. Korupcijos, kyšininkų ir vagių niekada netrūko, bet ir pernelyg gražiai piešdamas ikiokupacinės Lietuvos vaizdą matau ten daug noro dirbti ne vien sau , bet ir valstybės labui.

Nors ir nesąmoningai, dažnai tenka ieškoti paralelių tarp „anos“ ir dabartinės Lietuvos. Gal klystu, tačiau tenka konstatuoti, kad dalies šių dienų politikų ir valstybės tarnautojų pirštai daug labiau į save lenkti.

Kolega Rytas Staselis niekaip nesupranta, kodėl jis gyventojų pajamų mokesčio sumoka 15 proc., o Ramūnas Karbauskis, būdamas ūkininkas, pernai šio mokesčio atseikėjo tik maždaug 1,6 procento. Rytas teigia, jog siekia būti ir yra socialiai atsakingas pilietis, bet nenori jaustis kvailio vietoje, nes moka dešimt kartų daugiau nei milijonierius iš Naisių. Suprantu, ponas Karbauskis daug išradingesnis negu ponas Staselis, tik nesuvokiu, kaip turint tokį požiūrį į valstybę galima eiti jai tarnauti. Dar sudėtingesnis klausimas: kaip toks žmogus gali suburti minią sekėjų, manančių, kad tūkstantis eurų yra ta suma, nuo kurios reikia įsukti progresinių mokesčių karuselę?

Išgirdęs Lietuvos nacionalio operos ir baleto teatro direktoriaus Gintauto Kėvišo istoriją, pagalvojau, kad jo pirštai net ir miegant neatsilenkia. Šis „pilietis“ iš sūnaus įmonės gavo šimtatūkstantinį atlygį už atlikėjus, pakviestus į teatrą, tačiau jokios korupcijos ženklų čia neįžvelgia.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija taip pat nusprendė, kad teatro vadovas nepažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų, nes ne jis, o pavaduotojas pasirašė sutartis.

„Vsio zakono“, bet artimiausiu metu neturiu jokio noro lankytis Operos ir baleto teatre. Neabejoju, kad pamatęs per oficialų renginį kokį politiką, sėdintį šalia pono Kėvišo, žvilgsnį kreipsiu į jo pirštus. Beje, ir į besisveikinančiųjų su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininku Romu Valentukevičiumi.

Ir „ano meto“ Lietuvoje vagių netrūko, ir dabar jų yra, tačiau Vasario 16-ąją keldamas Trispalvę prie namo pasidžiaugiau, kad su jais galime patys susitvarkyti, kad patys sprendžiame, šalia ko sėdėti ir kam ranką paduoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"