Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Visuomenės supriešinimas mūsų valstybę jau praktiškai atvedė į aklavietę

 
2017 12 05 11:58

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.

Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų. Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones.

Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras – Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą.

O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką? Prisiminkime, ką 1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir kuria produktą.

Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis. Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas – ar moksle, ar mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas – iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle.

Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima – atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus? Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

Jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota.

Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu. Turime tai griauti – mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

Pagaliau turime pripažinti visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

Robertas DARGIS yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"