Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Žodžiai, tapę kūnu – Valstybe

2017 02 15 6:00

Ar nekeista, kad abi mūsų valstybingumo šventės – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – švenčiamos žiemą? Kodėl mūsų tautos valstybinis patriotinis įkarštis įsiplieksdavo būtent žiemos pabaigoje?

Kiek pagalvojusi, paklausinėjusi aplinkinių nuomonės, radau tokį atsakymą: lietuviai iki narystės Europos Sąjungoje buvo žemdirbių tauta ir šimtmečius savo gyvenimą, net atsitraukę nuo žemės, rikiavo pagal žemdirbiškus gamtos ciklus. Tad pavasaris jiems buvo sėjos, vasara – šienapjūtės ir rugiapjūtės, ruduo – derliaus nuėmimo, viščiukų skaičiavimo metas. O kai jau viščiukai būdavo suskaičiuoti, dešros ir kumpiai išrūkyti bei gražiai sukabinti kamine (deja, nežinau, kur juos kabindavo aukštaičiai), žmonės imdavosi širdies ar valstybės reikalų.

Karaliai, kaip žinoma, gyveno pagal kitą kalendorių. Karūnacija jiems buvo šventė, žaidimas, o ne rimtas darbas, todėl leisdavo sau pašėlioti ir vasarą.

Tegu tai ir ne mokslinis aiškinimas, užtat gyvenimiškas. Šiaip ar taip, būtent šaltą 1918 metų vasario 16-ąją įvyko tai, ko iki tol nepavyko padaryti nė vienam garsiam Lietuvos valdovui po tuoktuvių su Lenkijos karalyste: buvo atkurta ir kokybiškai perkurta Lietuvos Valstybė.

Viduramžiais garsėjusi Lietuvos Kunigaikštystė, kad ir didžia vadinta, deja, nebuvo nei karalystė, nei imperija, o „tik“ kunigaikštystė. Todėl ne Jadvyga ištekėjo už Jogailos, o Jogaila „nutekėjo“ į Lenkijos karalystę, turint galvoje visas lietuvių genties valstybingumui pražūtingas pasekmes... Ir tik nuo šalčio sugrubusiomis signatarų rankomis suraityti parašai po lakonišku Nepriklausomybės Akto tekstu Motiejaus Valančiaus prikeltai tautai dovanojo, teisingiau – grąžino Valstybę. Taip buvo sustabdyta lietuvių genties slinktis į nebūtį, kuri ją būtų ištikusi dėl dvigubos priklausomybės: dvasinės – nuo Lenkijos, fizinės – nuo Rusijos imperijos. Į nebūtį jau buvo iškeliavusios jos baltiškosios sesės, prūsų, jotvingių, galindų gentys (sąmoningai neminiu Baltijos pakrantėse kadaise viešpatavusios giminiškos kuršių genties, nes savąjį glėbį žabų į istorijos laužą, kuriame sudegė ši karinga gentis, be vokiečių, įmetė, aiman, ir mano žemaičiai).

Būtent daktaras Jonas Basanavičius, įrašęs į Akto tekstą lietuviams šventais, o kitoms tautoms gerbiamais tapusius žodžius LIETUVOS VALSTYBĖ, įteisino juos visų signatarų parašais. Matyt, dėl to jo, kaip ir Vinco Kudirkos, kaip kitų lietuvybei, Lietuvos Valstybei viešai įsipareigojusių praeities ir šiandienos šviesuolių taip nekenčia, taip juos žemina lietuviškieji globalistai, internacionalistų atmaina. Dėl to taip vilkinama paminklo J. Basanavičiui idėja. Būtent tas žmogus „kaltas“, kad tekstai, žodžiai, kuriuos jis kūrė ar kuriuos įkvėpė, tapo kūnu – Lietuvos Valstybe.

Žinoma, jog kelią iki Nepriklausomybės Akto, kuris laikytinas kolektyviniu kūriniu, J. Basanavičius klojo kitais, ankstesniais savo tekstais. Pirmiausia paminėtina Prakalba pirmam jo įkurto žurnalo „Auszra“ numeriui, kuris dažnai vadinamas tautinio atgimimo manifestu, ir 1917 metų Vilniaus konferencijos politinė rezoliucija.

Istorikų nuomone, J. Basanavičius geriau nei kas kitas pajuto tautos nusiteikimą ir poreikį mąstyti bei kalbėti apie Lietuvą, kaip atskirą, savarankišką kultūrinę ir politinę struktūrą, todėl atsirado Prakalba. Joje lietuvių emocinį nusiteikimą tapti tauta su savo valstybe J. Basanavičius sugebėjo įvilkti į tiksliausią žodinį apvalkalą ir paskelbė pačiu tinkamiausiu laiku. Būtent Prakalboje jis pateikė lietuviams tokį pasaulėjautos modelį, kuris ilgiems dešimtmečiams (visam šimtmečiui?) tapo varomąja lietuvybės jėga: didžiavimasis garbinga praeitimi, skausmas dėl patirtų istorinių skriaudų, įsipareigojimas kurti geresnę Lietuvos ateitį.

Baigdamas Prakalbą žodžiais: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“, J. Basanavičius pats susijaudino iki ašarų. Dar stipriau šie žodžiai sujaudino amžininkus. Jie nelyginant bomba sukėlė galingą tautinių, kultūrinių emocijų bangą, kuri sukrėtė ir prikėlė Lietuvai daug to meto jau baigiančių sulenkėti šviesuolių. Žinomiausi iš jų – V. Kudirka ir Julija Žemaitė.

J. Basanavičiaus įkvėpti lietuviai valstiečiai, M. Valančiaus jau išmokyti skaityti, mokėsi savo tautos istorijos, o pramokę išdrįso didžiuotis savo kilme, savo kalba, kurią pavergėjai niekino ir gujo iš gyvenimo.

Šią pamoką su Nepriklausomybės Aktu J. Basanavičiaus karta perdavė mums. Tik ar esame jos verti? Kažin... Jei nebežinome, kuo svarbus Lietuvai daktaras J. Basanavičius, jei net viešai abejojama, ar jis vertas pagerbimo specialiai sukurtu paminklu, ko beverti mes patys? Nes tik savo dvasia didi tauta geba tauriai, be menkystoms būdingo pavydo didžiuotis žmonėmis, gaivinusiais jos dvasią ir kūrusiais tautai namus – Valstybę.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"